Šis siūlymas supykdė kai kuriuos brolius.
— Gal nori, kad karalius mums ir užpakalius nuvalytų? — nusišaipė Koteris Paikas.
— Teisė rinkti lordą vadą priklauso prisiekusiems broliams ir niekam kitam, — pabrėžtinai priminė seras Denis Molisteris.
— Jei jie balsuos išmintingai, manęs neišrinks… — sudejavo Paniurėlis Edas.
O meisteris Eimonas, kaip visada ramus, tarė:
— Tavo malonybe, Nakties sargyba renka savo lordą vadą nuo tų laikų, kai Brandonas Statytojas pastatė Sieną. Su Džeoru Mormontu turėjome devynis šimtus devyniasdešimt septynis vienas po kito valdžiusius lordus vadus, visus juos išrinko vyrai, kuriems jie paskui vadovavo, ir tai yra tūkstantmetė tradicija.
Stanis sugriežė dantimis.
— Visai nenoriu nei riboti jūsų teisių, nei keisti tradicijų. O dėl karališko patarimo, Slintai, jei turėjai omenyje, kad turiu liepti broliams balsuoti už tave, tai drįsk taip ir pasakyti.
Tai lordą Janą pribloškė. Slintas sutrikęs šyptelėjo, jį išmušė prakaitas, bet jam už nugaros stovintis Bouvenas Maršas tarė:
— Kas gali geriau vadovauti juodiesiems apsiaustams nei žmogus, kadaise vadovavęs auksiniams, valdove?
— Manau, kiekvienas iš jūsų. Net virėjas. — Karalius šaltai nužvelgė Slintą. — Patikėkite mano žodžiu, Janas tikrai nebuvo pirmas kyšį paėmęs auksinis apsiaustas, bet tikriausiai pirmasis, pardavinėjęs tarnybos vietas bei paaukštinimus ir taip pildęsis savo kapšą. Galų gale viskas baigėsi tuo, kad kone pusė miesto sargybos karininkų mokėjo jam dalį savo atlygio. Ar ne, Janai?
Slinto sprandas ėmė rausti.
— Melas, visa tai — melas! Tavo malonybė pats žino, kad stiprus vyras netrunka įgyti priešų ir šie ima tau už nugaros šnabždėti ir nešioti paskalas. Niekas niekada nebuvo įrodyta, niekas nedrįso liudyti…
— Du vyrai, kurie buvo pasiruošę liudyti, staiga žuvo eidami sargybą. — Stanis prisimerkė. — Nežaisk su manimi, milorde. Mačiau įrodymą, kurį Jonas Arinas pateikė mažajai tarybai. Patikėk, jei būčiau buvęs karalius, būtum praradęs daug daugiau nei vien tarnybą, bet Robertas į tavo niekšybes vis numodavo ranka. „Visi jie vagia, — pamenu, pasakė jis. — Geriau mums pažįstamas vagis, nei tas, kurio nepažįstame, kitas vadas gali būti dar blogesnis.“ Neabejoju, kad šiuos žodžius mano broliui į galvą įkalė lordas Petiras. Mažasis Pirštas iš tolo užuosdavo auksą ir esu tikras, jog viską sutvarkė taip, kad iš tavo nusikaltimų pelnytumeis ne tik tu, bet ir karaliaus iždas.
Lordo Slinto pagurklis virpėjo, bet, jam nespėjus išreikšti dar vieno protesto, prabilo meisteris Eimonas.
— Tavo malonybe, pagal įstatymą buvę vyro nusikaltimai ir nusižengimai nubraukiami, kai jis ištaria priesaikos žodžius ir tampa prisiekusiu Nakties sargybos broliu.
— Aš tai žinau. Jei nutiktų taip, kad Nakties sargyboje neatsiras geresnio vyro už lordą Janą, aš sukandęs dantis kaip nors su tuo susitaikysiu. Ne mano reikalas, kokį lordą vadą išsirinksite, kad tik išsirinktumėte. Mūsų laukia karas.
— Tavo malonybe, — mandagiai ir atsargiai kreipėsi į karalių seras Denis Molisteris. — Jei kalbi apie tyržmogius…
— Ne, ne apie juos. Ir tu tai žinai, sere.
— O tu turi žinoti, kad, nors ir esame dėkingi už pagalbą kovojant su Mensu Plėšiku, kovose dėl sosto padėti negalime. Nakties sargyba nedalyvauja vidiniuose Septynių Karalysčių karuose. Jau aštuoni tūkstančiai metų…
— Jūsų istorija man žinoma, sere Deni, — šiurkščiai pertraukė jį karalius. — Duodu žodį, kad neprašysiu jūsų kelti kalavijų nė prieš vieną iš maištininkų ir sosto grobikų, vis neduodančių man ramybės. Tikiuosi, kad ir toliau ginsite Sieną, kaip visuomet.
— Sieną ginsime iki paskutinio vyro, — pažadėjo Koteris Paikas.
— Tikriausiai tai būsiu aš, — susitaikęs su likimu liūdnai tarstelėjo Paniurėlis Edas.
Stanis sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— Taip pat reikalausiu iš jūsų kelių kitų dalykų. To, ko galbūt nenorėsite man lengvai atiduoti. Noriu gauti jūsų pilis. Ir Dovaną.
Šie tiesūs žodžiai plykstelėjo tarp juodųjų brolių nelyginant į žarijų gorę įmesta puodynaitė su laukine ugnimi. Maršas, Molisteris ir Paikas prakalbo vienu metu. Karalius Stanis leido jiems kalbėti. Kai vyrai nutilo, jis pasakė:
— Turiu tris kartus daugiau karių nei jūs. Jei norėčiau, galėčiau jėga užimti tas žemes, bet man labiau patiktų gauti jas teisėtai, jums sutikus.
— Dovaną Nakties sargyba gavo amžinai, tavo malonybe, — užsispyręs pakartojo Bouvenas Maršas.
— Tai reiškia, kad pagal įstatymą negaliu jos paimti, laimėti ir užgrobti. Bet tai, kas atiduota gera valia, gali būti ir grąžinta.
— Kam tau Dovana? — paklausė Koteris Paikas.
— Pasinaudosiu ja geriau, nei tai darote jūs. O dėl pilių… Rytų sargyba, Juodoji pilis ir Šešėlių bokštas liks jūsų. Laikykite jose savo įgulą kaip visada, bet jei norime išlaikyti Sieną, kitose pilyse turi įsikurti mano įgula.
— Neturi tiek žmonių, — paprieštaravo Bouvenas Maršas.
— Iš kai kurių apleistų pilių jau likę tik griuvėsiai, — pridūrė Otelas Jarvikas, pirmasis statytojas.
— Pilis galima atstatyti.
— Atstatyti? — nustebo Jarvikas. — Bet kas tai padarys?
— Tai jau bus mano rūpestis. Iš jūsų paprašysiu tik rašto, kuriame būtų smulkiai aprašyta kiekvienos pilies būklė ir nurodytos medžiagos, kurių reikėtų jai atstatyti. Manau, po metų visos jos bus atstatytos ir turės įgulas, o prie jų vartų liepsnos nakties laužai.
— Nakties laužai? — Bouvenas Maršas sutrikęs pažvelgė į Melisandrą. — Ar ir dabar turime užkurti laužus?
— Taip. — Moteris atsistojo, raudoni šilkiniai jos drabužiai subangavo, o ilgi rusvi plaukai užkrito ant pečių. — Vien kalavijais šios tamsos neišsklaidysite. Tik Valdovo šviesa gali ją įveikti. Neapsirikite, gerieji serai ir narsieji broliai, karas, kurio atvykome kariauti, nėra tik menkas kivirčas dėl žemių ir garbės. Mes kovojame dėl gyvybės, ir, jei pralaimėsime, pasaulis žus kartu su mumis.
Semas matė, jog karininkai nežino, kaip turėtų tai suprasti. Bouvenas Maršas ir Otelas Jarvikas sutrikę susižvalgė, Janas Slintas nesitvėrė pykčiu, o Tripirštis Hobas, rodės, norėjo kuo greičiau sprukti į virtuvę pjaustyti morkų. Bet visi nustebo išgirdę meisterį burbtelint:
— Kalbi apie karą dėl aušros, miledi. Bet kur pažadėtasis princas?
— Jis stovi priešais tave, — pareiškė Melisandra, — tik tu neturi akių, kad jį pamatytum. Stanis Barateonas — tai vėl atėjęs Azoras Ahajus, ugnies karys. Jam pasirodžius išsipildė visos pranašystės. Danguje šmėstelėjo raudona kometa, pranašaujanti jo atėjimą, be to, jis turi Spindulingąjį — raudoną didvyrių kalaviją.
Semas matė, kad nuo jos žodžių karalius pasijuto labai nejaukiai. Sugriežęs dantimis Stanis tarė:
— Kvietėte ir atvykau, milordai. Dabar turite su manimi kartu gyventi arba mirti. Geriau susitaikykite su šia mintimi. — Jis skubriai mostelėjo. — Tai viskas. Meisteri, dar trumpam pasilik. Ir tu, Tarli. Kiti galite eiti.
Aš? — priblokštas pagalvojo Semas, o tuo metu jo broliai nusilenkę patraukė prie durų. Ko jis iš manęs nori?
— Tu nužudei tą padarą sniege, — kreipėsi į Semą Stanis, kai jie liko keturiese.