Negali būti Vinterfelo lordas, tu — pavainikis, vėl išgirdo jis sakant Robą. O akmeniniai karaliai nepritariamai niurnėjo jam granitiniais liežuviais. Tu ne mūsiškis. Čia tau ne vieta. Užsimerkus Jonui prieš akis iškilo širdmedis blyškiomis šakomis, raudonais lapais ir rimtu veidu. Lordas Edardas vis kartodavo, kad burtmedis yra Vinterfelo širdis, bet… kad išsaugotų pilį, Jonas turėjo išplėšti tą širdį su neapsakomai senomis šaknimis ir sušerti ją alkanam raudonosios moters ugnies dievui. Neturiu teisės, pagalvojo jis. Vinterfelas priklauso seniesiems dievams.
Išgirdęs balsus, kurių aidas atsimušė į skliautuotas lubas, jis vėl grįžo į Juodąją pilį.
— Nežinau, — abejodamas, netvirtu balsu tarė vyras. — Galbūt, jei geriau pažinočiau tą žmogų… Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad lordas Stanis atsiliepė apie jį ne per geriausiai.
— O kada Stanis Barateonas apie ką nors pasakė ką nors gera? — Sero Aliserio balsas nuskambėjo tvirtai ir ryžtingai. — Jei savo lordą vadą leisime rinkti Staniui, iš tiesų tapsime jo vėliavininkais. Taivinas Lanisteris to tikrai nepamirš, o juk puikiai žinai, kad galų gale laimės lordas Taivinas. Kartą jis jau sutriuškino Stanį Juodųjų Vandenų mūšyje.
— Lordas Taivinas remia Slintą, — baimingai ir susirūpinęs tarė Bouvenas Maršas. — Galiu parodyti tau jo laišką, Otelai. Slintą jis pavadino „mūsų ištikimu draugu ir tarnu“.
Staiga Jonas Snou atsisėdo ir išgirdę taškantis vandenį trys vyrai sustingo.
— Milordai… — šaltai, bet mandagiai pasisveikino Jonas.
— Ką čia veiki, pavainiki? — paklausė Tornas.
— Maudausi. Bet dėl manęs nesitrukdykite, regzkite savo planus toliau.
Jonas išlipo iš vandens, nusišluostė, apsirengė ir paliko juos rengti sąmokslo.
Atsidūręs lauke jis susigriebė, kad nežino, kur eiti. Pražingsniavo pro griuvėsius Lordo Vado bokšto, kuriame kadaise išgelbėjo Senąjį Lokį nuo numirėlio; pro tą vietą, kur su liūdnu šypsniu lūpose mirė Igritė; pro Karaliaus bokštą, kuriame jis, Šilkinis ir Kurčiasis Dikas Folardas laukė magnaro ir jo teniečių; pro krūvą apdegusių didžiųjų medinių laiptų liekanų. Vidiniai vartai buvo atidaryti, tad Jonas tuneliu perėjo per Sieną. Jis jautė šaltį aplink ir virš galvos dunksančio ledo svorį. Praėjo pro tą vietą, kur kovėsi ir kartu žuvo Donalas Nojus ir Megas Galiūnas, pro naujus išorinius vartus ir tada jį vėl nutvieskė blausūs ir šalti saulės spinduliai.
Tik tada Jonas leido sau sustoti, atsipūsti ir pagalvoti. Otelas Jarvikas nebuvo tvirtų įsitikinimų žmogus, nebent kai būdavo kalbama apie medį, akmenį ir skiedinį. Senasis Lokys tai žinojo. Tornas ir Maršas jį palenks, Jarvikas parems lordą Slintą ir šis bus išrinktas lordu vadu. Ir kas gi man tada liks, jei ne Vinterfelas?
Atsimušęs į Sieną vėjas kilo sūkuriais ir plaikstė jo apsiaustą. Jonas jautė nuo ledo sklindantį šaltį, kaip kad nuo laužo sklinda šiluma. Jis pasikėlė gobtuvą ir vėl ėmė eiti. Palengva vakarėjo ir saulė kabojo žemai horizonte. Už šimto jardų buvo stovykla, kurioje karalius Stanis laikė belaisvius tyržmogius, apsupęs juos ratu einančiais grioviais, kurių kraštai buvo prismaigstyti nusmailintų mietų ir aptverti aukštomis medinėmis tvoromis. Jam iš kairės buvo trys didelės laužavietės, kuriose mūšio nugalėtojai sudegino visų prie Sienos žuvusių laisvosios tautos žmonių, didžiulių kailiu apžėlusių milžinų ir mažųjų kanopėdžių lavonus. Kovos lauke tebestirksojo apsvilusi žolė ir buvo matyti sukietėjusios dervos ploteliai, bet Menso žmonės ir patys visur paliko pėdsakų: perplėštą odą, kuri tikriausiai buvo nuo palapinės, didžiulę tvoklę, karo vežimo ratą, nulūžusią ietį, krūvą mamutų mėšlo. Vaiduoklių miško pakraštyje, kur stovėjo palapinės, Jonas rado ąžuolo kelmą ir ant jo prisėdo.
Igritė norėjo, kad tapčiau tyržmogiu. Stanis nori, kad būčiau Vinterfelo lordas. Bet ko noriu aš pats? Dangumi slinkęs saulės diskas pasislėpė už Sienos, o netrukus ir už vakaruose dunksančių kalvų. Jonas žiūrėjo, kaip šie aukšti milžiniški ledo luitai sugeria raudoną ir rožinę saulės šviesą. Ar aš mieliau leisčiausi pakariamas lordo Jano už tai, jog esu perbėgėlis, ar sulaužyčiau duotus įžadus, vesčiau Valą ir tapčiau Vinterfelo lordu? Taip paklausus rinktis, rodos, nebuvo sunku, nors… jei Igritė tebebūtų gyva, apsispręsti būtų buvę dar lengviau. Vala jam buvo svetima. Žinoma, ji nebjauri pažiūrėti, be to, Menso Plėšiko karalienės sesuo, ir vis dėlto…
Jei norėčiau jos meilės, man tektų ją pagrobti, bet paskui ji pagimdytų man vaikų. Vieną gražią dieną galėčiau laikyti glėbyje savo sūnų, savo kūną ir kraują. Nuo to laiko, kai pasirinko gyvenimą prie Sienos, apie sūnų Jonas Snou niekada nesvajojo. Galėčiau pavadinti jį Robu. Vala tikriausiai norėtų pasilikti sesers sūnų, bet Vinterfele galėtume auginti ir jį, ir Džilės berniuką. Tada Semui nė nereikėtų meluoti. Ir Džilei rastume vietos, o Semas kartą per metus galėtų atvykti jos aplankyti. Menso ir Krasterio sūnūs augtų kaip broliai, kaip kadaise augome mudu su Robu.
Giliai širdyje Jonas žinojo, kad to nori. Dar nieko nebuvo taip labai norėjęs. Visada to troškau, pagalvojo jausdamas kaltę. Tegul dievai man atleidžia. Jį draskė alkis, skaudžiai kaip drakonų stiklo ašmenys. Alkis… Jonui reikėjo maisto, grobio, tauriojo elnio, atsiduodančio baime, arba stambaus, išdidaus ir pasiduoti nelinkusio briedžio. Nuo tos minties jis pajuto burnoje renkantis seiles.
Jis ne iš karto susivokė, kas čia vyksta. O kai suprato, pašoko ant kojų. Vaiduoklis? — Jis atsisuko į mišką ir štai didvilkis išniro iš už medžių tyliai tapnodamas per žalsvą prieblandą, o iš pražiotų jo nasrų kilo šiltas ir baltas garas.
— Vaiduokli! — sušuko Jonas ir didvilkis pasileido bėgti. Jis buvo liesesnis nei anksčiau, bet ir didesnis, be to, bėgo visiškai tyliai, tik jam po letenomis traškėjo sudžiūvę lapai. Pribėgęs prie Jono jis pašoko ir jiedu ėmė raičiotis po rudą žolę ir ilgus šešėlius, o jiems virš galvų ėmė žiebtis pirmosios žvaigždės.
— O dievai, vilke, kur tu buvai? — paklausė Jonas, kai Vaiduoklis liovėsi kandžiojęs jam dilbį. — Maniau, kad žuvai kaip Robas, Igritė ir visi kiti. Kai užlipau ant Sienos, daugiau nebejaučiau tavęs, net nesapnavau.
Didvilkis tylėdamas lyžtelėjo Jonui veidą šiurkščiu kaip dildė liežuviu, jo akyse atsispindėjo paskutiniai saulės spinduliai ir tos akys švietė nelyginant du raudoni žiburiai.
Raudonos akys, dingtelėjo Jonui, bet ne tokios kaip Melisandros. Jo akys buvo kaip širdmedžio. Raudonos akys, raudonas snukis, baltas kailis. Kraujas ir kaulas, kaip širdmedžio. Šis didvilkis taip pat priklauso seniesiems dievams. Ir tik jis vienas iš visų didvilkių buvo baltas. Kadaise vėlyvos vasaros sniege jie rado šešis vilkiukus: penkis Starkams ir vieną baltą, baltą kaip sniegas, arba Snou.
Ir tada Jonas suprato.
Sienos papėdėje karalienės vyrai kūrė nakties laužą. Jis matė, kaip iš tunelio su karaliumi išėjo Melisandra vadovauti maldoms, kurios, jos įsitikinimu, turėjo neleisti prisiartinti tamsai.