Jos Drogonas nuolat būdavo alkanas. Alkanas ir greitai augantis. Dar metai kiti, ir tikriausiai bus toks didelis, kad ant jo bus galima skraidyti. Tada šiai didžiulei sūriai jūrai įveikti man nereikės jokių laivų.
Bet tos dienos dar reikėjo palaukti. Reigalas ir Viserionas stambumu prilygo nedideliam šuniui, Drogonas buvo tik truputį už juos didesnis, tačiau bet kuris šuo būtų svėręs daugiau nei drakonas. Jie buvo lengvesni, nei iš pirmo žvilgsnio atrodė: vien žvynuota plėve padengti sparnai, kaklai ir uodegos. Tad kol kas, norėdama grįžti namo, Daneiris Targarien turėjo kliautis medžiu, vėju ir stora drobe.
Medis ir stora drobė iki šiol jai tarnavo be priekaištų, bet nepatikimas vėjas ją išdavė. Šešias dienas ir naktis vėjas buvo palikęs juos likimo valiai, bet ir dabar, išaušus septintai, jis nė karto nepasiuntė tokio šuoro, kuris būtų išpūtęs bures. Laimė, du iš magistro Ilyrijaus jai iš paskos pasiųstų laivų buvo prekybinės galeros, kurių kiekviena turėjo po du šimtus irklų ir kuriose netrūko stiprių vyrų, galinčių irkluoti. „Balerionas“, didelis karo laivas, buvo visiškai kitoks: gremėzdiška gelda su plačiomis rėjomis, didžiuliais triumais ir milžiniškomis burėmis, bet visiškai bejėgė jūroje nurimus vėjui. „Vagaras“ ir „Meraksas“ ištempė ir pririšo virves, kad galėtų jį tempti, tačiau „Balerionas“ vilkosi kankinamai lėtai. Visi trys laivai buvo pilni įgulos, keleivių ir krovinių.
— Nematau Drogono, — tarė į priekinį denį užlipęs ir prie jos prisidėjęs seras Džora Mormontas. — Ar jis vėl kažkur pražuvo?
— Tai mes pražuvome, sere. Kaip ir aš, Drogonas negali pakęsti šito šliaužimo vandeniu. — Juodasis jos drakonas buvo drąsesnis už kitus du: jis pirmas pamėgino pakilti virš vandens, pirmas nuskrido nuo vieno laivo ant kito, pirmas pasislėpė dangumi plaukiančiame debesyje… ir pirmas pradėjo medžioti. Vos tik žuvis skraiduolė išnirdavo iš vandens, ji būdavo perveriama liepsnos žeberklo, pačiupta ir nugurkta. — Ar didelis jis augs? — apimta smalsumo paklausė Dani. — Ar tu žinai?
— Septyniose Karalystėse buvo sakmių apie drakonus, kurie užaugdavo tokie dideli, kad ištraukdavo iš vandens milžiniškus krakenus.
Dani nusijuokė.
— Būtų nuostabu pamatyti…
— Tai tik sakmė, chalise, — tarė ištremtasis riteris. — Jose taip pat pasakojama, kad išmintingi seni drakonai sulaukia ir tūkstančio metų.
— O kiek iš tiesų gyvena drakonas? — Ji pakėlė galvą ir išvydo Viserioną, neriantį žemyn, praskrendantį visai žemai virš laivo, lėtai vasnojantį sparnais ir judinantį suglebusias bures.
Seras Džora gūžtelėjo.
— Drakonas gyvena daug kartų ilgiau už žmogų — bent jau dainose tuo norima mus įtikinti. Bet… Septyniose Karalystėse nuo seno geriausiais būdavo pripažįstami Targarienų giminės drakonai. Jie būdavo auginami karui, tad mūšiuose ir žūdavo. Nukauti drakoną tikrai nelengva, tačiau įmanoma.
Ginklanešys Žilabarzdis, stovėdamas prie laivo priekį puošiančios medinės figūros ir viena liesa ranka remdamasis į ilgą kietmedžio lazdą, atsisuko į juodu ir tarė:
— Balerionas Juodasis Siaubas sulaukė dviejų šimtų metų ir mirė valdant Džaheiriui Taikintojui. Jis buvo toks didelis, kad nekramtęs galėjo praryti jautį. Drakonas niekada nesiliauja augęs, tavo malonybe, jei tik gyvena laisvas ir turi maisto.
Jis buvo vardu Arstanas, bet dėl pražilusių žandenų Stipruolis Belvasas praminė jį Žilabarzdžiu ir dabar jau beveik visi jį taip vadino. Ginklanešys Arstanas buvo aukštesnis už serą Džorą, bet ne toks raumeningas; jo akys buvo šviesiai žydros, o ilga barzda balta kaip sniegas ir švelni kaip šilkas.
— Jei gyvena laisvas? — susidomėjusi paklausė Dani. — Apie ką tu kalbi?
— Karaliaus Uoste tavo protėviai savo drakonams pastatė didžiulę pilį su kupolo formos bokštu. Ji vadinama Drakonų Duobe. Ta pilis tebestūkso ant Reinės kalvos, tiesa, jau gerokai apgriuvusi. Ten senų senovėje gyveno karaliaus drakonai, o pilyje buvo daugybė urvų ir tokios plačios geležinės durys, kad pro jas būtų galėję įjoti trisdešimt vienas šalia kito išsirikiavusių riterių. Ir vis dėlto jau tuomet kažkas atkreipė dėmesį, kad nė vienas iš Duobėje gyvenančių drakonų neužaugdavo toks didelis kaip jo protėviai. Meisteriai sakydavo, girdi, augti drakonams trukdydavusios aukštos pilies sienos ir didžiulis kupolas virš galvos.
— Jei sienos neleistų mums augti, visi valstiečiai būtų maži kaip nykštukai, o karaliai — tikri milžinai, — tarė seras Džora. — Esu matęs vyrų iš stuomens ir iš liemens, gimusių lūšnelėse, ir neūžaugų, gyvenančių pilyse.
— Žmonės yra žmonės, — nenusileido Žilabarzdis. — O drakonai — visai kas kita.
Seras Džora niekinamai prunkštelėjo.
— Kokia gili mintis. — Tremtinys riteris senio nemėgo ir nė neketino to slėpti. — Be to, ką tu išmanai apie drakonus…
— Tiesą sakai, beveik nieko. Bet gana ilgai tarnavau Karaliaus Uoste, tada Geležiniame soste sėdėjo karalius Eiris, ir kai eidavau į sosto menę, iš palubių nuo visų sienų į mane žvelgdavo drakonų kaukolės.
— Viseiris man apie tas kaukoles pasakojo, — prisiminė Dani. — Grobikas jas nuėmė ir kažkur paslėpė. Negalėjo pakęsti, kad jos iš aukštai žvelgia į jį, sėdintį užgrobtame soste. — Ji pamojo Žilabarzdžiui prieiti arčiau. — Gal pažinojai mano karalių tėvą?
Mat karalius Eiris II mirė jo dukrai dar negimus.
— Turėjau tą didžią garbę, tavo malonybe.
— Ar jis tau atrodė geras ir malonus?
Žilabarzdis kaip įmanydamas mėgino nuslėpti jausmus, bet jam nepavyko, ir visa, ką jautė, atsispindėjo veide.
— Jo malonybė… dažnai būdavo malonus.
— Dažnai? — Dani šyptelėjo. — Bet ne visada?
— Su tais, kuriuos laikė savo priešais, jis galėdavo elgtis labai šiurkščiai.
— Išmintingas vyras niekada nevadina savo priešu karaliaus, — tarė Dani. — Ar pažinojai ir mano brolį Reigarą?
— Buvo kalbama, kad princo Reigaro niekas niekada iš tiesų nepažinojo. Tačiau man buvo leista matyti jį, dalyvaujantį turnyre, be to, dažnai girdėdavau jį skambinant savąja arfa sidabrinėmis stygomis.
Seras Džora prunkštelėjo.
— Kaip ir tūkstantis kitų kokioje nors derliaus šventėje. Dar pasigirk, kad buvai jo ginklanešys.
— Šito nesakau, sere. Princo Reigaro ginklanešys buvo Milesas Mutonas, o paskui — Ričardas Lonmautas. Paskui, kai tie du vyrai tą garbę užsitarnavo, jis pats įšventino juos į riterius ir jiedu liko princui artimi žmonės. Princas brangino ir jaunojo lordo Koningtono draugystę, bet seniausias jo bičiulis buvo Arturas Deinas.
— Ryto Kalavijas! — susižavėjusi šūktelėjo Dani. — Viseiris pasakodavo apie jo stebuklingus baltus ašmenis. Sakydavo, kad seras Arturas — vienintelis riteris karalystėje, prilygstantis mūsų broliui.
Žilabarzdis nulenkė galvą.
— Man nedera abejoti princo Viseirio žodžiais.
— Karaliaus, — pataisė jį Dani. — Jis buvo karalius, nors niekada nevaldė. Viseiris, Trečiasis šiuo vardu. Bet ką turi omenyje? — Iš Žilabarzdžio tokio atsakymo ji nesitikėjo. — Seras Džora kartą pavadino Reigarą paskutiniu drakonu. Matyt, jei buvo taip vadinamas, jis buvo neprilygstamas karys?