— Tavo malonybe, — tarė Žilabarzdis, — Drakono Uolos princas buvo tikrai galingas karys, bet…
— Tęsk, — paragino Dani. — Su manimi gali kalbėti visiškai atvirai.
— Kaip įsakysi… — Suraukęs kaktą, senis pasirėmė į kietmedžio lazdą. — Neprilygstamas karys… Tai puikūs žodžiai, tavo malonybe, bet žodžiais mūšių nelaimėsi.
— Mūšiai laimimi kalaviju, — tiesiai išrėžė seras Džora. — Ir princas Reigaras tikrai mokėjo juo darbuotis.
— Tikra tiesa, sere, bet… esu matęs daugybę turnyrų ir daugiau karų, nei būčiau norėjęs, ir, kad ir koks stiprus, vikrus ir patyręs būtų riteris, yra ir kitų, galinčių jam prilygti. Vyras gali laimėti vieną turnyrą ir greitai iškristi iš balno kitame. Pralaimėjimą gali lemti ir slidus pievos plotelis, ir tai, ką turnyro išvakarėse valgei vakarienei. O pergalę gali padėti pasiekti pasikeitusi vėjo kryptis. — Jis žvilgtelėjo į serą Džorą. — Arba skarelė, užrišta ant žasto ir reiškianti damos palankumą.
Mormonto veidas apsiniaukė.
— Galvok, ką šneki, seni.
Dani žinojo, kad Arstanas matė serą Džorą besikaunantį Lanisporte, turnyre, kurį Mormontas laimėjo ryšėdamas ant rankos damos palankumą reiškiančią skepetą. Kartu jis laimėjo ir tą damą; Linesę iš Haitauerių giminės, antrąją savo žmoną, gražią ir kilmingą… Bet ji serą Džorą sužlugdė, paliko jį ir dabar jam buvo labai nemalonu ją prisiminti.
— Būk atlaidus, mano riteri. — Dani delnu palietė Džoros ranką. — Esu tikra, kad Arstanas nenorėjo tavęs įžeisti.
— Jei jau taip sakai, chalise… — nenoromis ir niūriai atsakė seras Džora.
Dani vėl kreipėsi į ginklanešį:
— Apie Reigarą beveik nieko nežinau. Tik tiek, kiek papasakojo Viseiris, o kai žuvo jo brolis, jis buvo dar mažas berniukas. Koks iš tiesų buvo Reigaras?
Senis susimąstė.
— Pajėgus. Pirmiausia — pajėgus. Ryžtingas, viską gerai apgalvojantis, pareigingas, energingai siekiantis tikslo. Apie jį pasakojama viena legenda… Bet seras Džora, žinoma, taip pat yra ją girdėjęs.
— Norėčiau išgirsti ją iš tavo lūpų.
— Kaip pageidauji, — tarė Žilabarzdis. — Dar būdamas berniukas, Drakono Uolos princas buvo pernelyg įnikęs į knygas. Skaityti jis pradėjo taip anksti, kad žmonės kalbėjo, girdi, jo besilaukdama karalienė Reila, matyt, prarijo kelias knygas ir žvakę. Žaisti su kitais vaikais Reigaras nenorėjo. Meisteriai pagarbiai žavėjosi jo išmintimi, bet jo tėvo riteriai piktai juokaudavo, kad gimė dar vienas Beiloras Palaimintasis. Bet vieną dieną knygų ritiniuose princas Reigaras kažką perskaitė ir netikėtai tapo visiškai kitu žmogumi. Niekas nežino, kas toje knygoje buvo parašyta, bet staiga, vieną ankstų rytą, riteriams velkantis šarvus ir segantis kalavijus, jis pasirodė kieme. Ir, priėjęs prie sero Vilemo Dario, kovų meistro, tarė: „Prašyčiau duoti man kalaviją ir šarvus. Rodos, turiu tapti kariu.“
— Ir tapo! — džiaugsmingai šūktelėjo Dani.
— Iš tiesų, — pritarė Žilabarzdis ir nusilenkė. — Prašau man atleisti, tavo malonybe. Kalbame apie karius ir štai matau, kad jau atsikėlė Stipruolis Belvasas. Turiu juo pasirūpinti.
Dani žvilgsnis nukrypo į laivagalį. Eunuchas lipo iš triumo ir, turint omenyje jo stotą, gana vikriai lindo per liuką laivo viduryje. Belvasas buvo kresnas, plačiapetis, beveik šimtą kilogramų sveriantis riebalų ir raumenų kalnas, o ant storo jo pilvo buvo matyti daugybė išblukusių balsvų randų. Jis mūvėjo dukslias kelnes, buvo susijuosęs geltona šilkine juosta ir vilkėjo juokingai ploną odinę liemenę, prisegiotą geležinių smeigių.
— Stipruolis Belvasas alkanas! — sugriaudėjo jis, į nieką tiesiai nesikreipdamas. — Stipruolis Belvasas dabar valgys! — Atsisukęs laivo pirmagalyje jis pamatė Arstaną. — Žilabarzdi! Atnešk Stipruoliui Belvasui valgyt!
— Gali eiti, — tarė Dani ginklanešiui. Jis dar kartą nusilenkė ir nuėjo rūpintis tuo, kuriam tarnavo.
Seras Džora, kurio tiesmukumas ir šiurkštumas atsispindėjo veide, susiraukęs žvilgsniu nulydėjo nueinantį ginklanešį. Mormontas buvo galingo stoto ir tvirtas vyras, jo smakras buvo stambus, pečiai platūs. Tikrai ne gražuolis, bet ištikimiausias bičiulis iš visų, kada nors Daneiris turėtų.
— Turėtum būti išmintinga ir neimti senio žodžių už gryną pinigą, — kai Žilabarzdis nuėjo ir jau negalėjo jų girdėti, tarė jai seras Džora.
— Karalienė turi išklausyti visus, — priminė jam Dani. — Kilmingus ir prasčiokus, stipriuosius ir silpnuosius, ištikimuosius ir parsidavėlius. Vienas balsas gali būti melagingas, bet daugybėje balsų visuomet slypi tiesa. — Šią išmintį ji buvo perskaičiusi knygoje.
— Tuomet išklausyk ir manęs, tavo malonybe, — tarė ištremtasis riteris. — Tas Arstanas Žilabarzdis pučia tau miglą į akis. Jis per senas būti ginklanešiu ir per daug iškalbingas tarnauti tam mulkiui eunuchui.
Taip, tai išties keista, turėjo pripažinti sau Dani. Stipruolis Belvasas kadaise buvo vergas, išaugintas ir parengtas kovoms vergams skirtose Mirino uosto iškasose. Magistras Ilyrijus atsiuntė jį jos saugoti, — bent jau taip tvirtino pats Belvasas, — ir jai iš tikrųjų reikėjo sargybos. Mat tam, kuris ją nužudys, Grobikas buvo pažadėjęs duoti žemės ir suteikti lordo titulą. Vienas pasikėsinimas jau buvo: turguje norėta parduoti jai statinaitę užnuodyto vyno. Artėjant prie Vesteroso grėsmė, kad vėl bus pasikėsinta į jos gyvybę, tolydžio didėjo. Kvarte burtininkas Pijatas Prėjus pasiuntė vieną iš Gailiųjų vyrų atkeršyti už Nemirtingąjį, kurį ji sudegino Dulkių rūmuose. Sklido kalbos, kad burtininkai niekada nepamiršta patirtų skriaudų, o Gailiesiems vyrams visuomet pavyksta nužudyti skriaudiką. Dauguma dotrakių taip pat bus jai priešiški. Chalo Drogo ko dabar turėjo savo chalasarus ir kiekvienas iš jų, vos išvydęs nedidelę Dani palydą, būtų nesvyruodamas ją puolęs, išskerdęs ir paėmęs į vergiją jos žmones, o Dani partempęs į Vais Dotrakį, kad užimtų jai tinkamą vietą tarp doš chalyn — išmintingųjų senių raukšlių išvagotais veidais. Ji vylėsi, jog Ksaras Ksoanas Daksas nėra jos priešas, bet Kvarto pirklys geidė jos drakonų. O kur dar Kveitė iš Šešėlio, ta keistuolė raudonai lakuota kauke su savo paslaptingu patarimu! Ar ji taip pat priešė, ar tik pavojinga draugė? Dani ir pati nežinojo.
Seras Džora išgelbėjo mane nuo nuodytojo, o Arstanas Žilabarzdis apgynė nuo mantikoros. Galbūt Stipruolis Belvasas apsaugos mane nuo ko kito? Jis buvo gana tvirto sudėjimo, rankos — kaip vidutinių medžių kamienai, jo didelis lenktas arachas — toks aštrus, kad galėjai juo skustis, o glotnūs rusvi skruostai apžėlę neįtikėtinai tankia, susivėlusia barzda. Tačiau, kita vertus, Belvasas buvo ir gana vaikiškas. Kaip sargybinis, galėtų būti ir geresnis. Laimė, dar turiu serą Džorą ir savo kraujo raitelius. Beje, neturėčiau pamiršti ir drakonų. Ilgainiui tie drakonai taps puikiausiais jos sargybiniais kaip jų pirmtakai, prieš tris šimtus metų saugoję Eigoną Užkariautoją ir jo seseris. Tiesa, kol kas tie drakonai veikiau kėlė Daneiris pavojų, o ne teikė apsaugą. Mat visame pasaulyje tebuvo likę jų vos trys ir visi priklausė Dani; jie visiems kėlė ir nuostabą, ir siaubą, be to, buvo neįkainojami.
Vis galvodama, ką turėtų pasakyti, staiga ji pajuto vėsų pūstelėjimą į sprandą ir jai ant kaktos užkritusi auksaspalvių, bet jau pražilusių plaukų sruoga krustelėjo. Viršuje plaptelėjusios sujudėjo burių drobės ir „Balerione“ akimirksniu kilo didžiulis triukšmas.