— Vėjas! — visa gerkle ėmė plyšoti jūreiviai. — Vėjas grįžta, vėjas!
Pakėlusi akis, Dani pažvelgė aukštyn, į didžiules karo laivo bures — banguojančias ir besipučiančias; jos suplazdėjo, išsitempė ir užtraukė mielą dainą, kurios jie taip laukė jau šešias dienas. Kapitonas Grolėjus, garsiai šūkaudamas komandas, nuskubėjo į laivagalį. Netrukus pentosiečiai, — bent jau tie, kurie džiaugsmingai nešūkavo, — jau sliuogė laivo stiebais. Net Stipruolis Belvasas garsiai riktelėjo ir džiūgaudamas patrypčiojo.
— Dievai maloningi! — pasakė Dani. — Matai, Džora? Mes plaukiame toliau.
— Plaukiame, — sutiko jis, — tik… kur, karaliene?
Visą dieną pūtė rytų vėjas: iš pradžių tolygus, paskui gūsingas. Saulė nusileido už raudono, liepsnojančio horizonto. Nuo Vesteroso mane vis dar skiria pusė pasaulio, priminė sau Dani, bet kas valandą prie jo artėju. Ji pamėgino įsivaizduoti, kaip jausis pirmą kartą pamačiusi šalį, kurią buvo gimusi valdyti. Žinau, kad tai bus pati gražiausia pakrantė, kokią tik esu mačiusi. Argi galėtų būti kitaip?
Bet dar tą patį vakarą, tik truputį vėliau, „Balerionui“ skrodžiant tamsos apgaubtus jūros vandenis, o Dani sėdint sukryžiavus kojas ant savo gulto kapitono kajutėje ir šeriant savo drakonus („Net jūroje, — nepaprastai maloniai pareiškė Grolėjus, — karalienės pranašesnės už kapitonus.“), staiga kažkas smarkiai pasibeldė į duris.
Tarnaitė Iri miegojo ant grindų prie gulto (mat trims šis buvo per siauras ir šiąnakt miegoti kartu su chalise minkštuose pūkiniuose pataluose buvo Džiki eilė), bet išgirdusi beldimą vikriai atsistojo ir priėjo prie durų. Nutraukusi lovatiesę, Dani apsisiautė ja iki pažastų ir prispaudė rankomis, kad nenuslystų. Ji buvo nuoga ir lankytojų tokiu vėlyvu metu nelaukė.
— Užeik, — tarė ji, pamačiusi už durų, po siūbuojančiu žibintu stovintį serą Džorą.
Tremtinys riteris palenkęs galvą įžengė į kajutę.
— Tavo malonybe… Atleisk, kad trikdau tau miegą.
— Nemiegojau, sere. Prieik ir pasižiūrėk.
Iš dubens, kurį laikė pasidėjusi ant kelių, Dani paėmė gabalą sūdytos kiaulienos ir kilstelėjo, kad ėdesį pamatytų drakonai. Visi trys godžiai sužiuro į mėsą. Reigalas išskleidė žalius sparnus ir suplasnojo, o ištiestas Viseriono, atidžiai sekančio karalienės ranką, kaklas ėmė linguoti pirmyn atgal nelyginant ilga blyški gyvatė.
— Drogonai, — tyliai tarė Dani, — drakarys!
Ir švystelėjo gabalą mėsos į orą.
Drogonas puolė mitriau už kertančią kobrą. Jam iš nasrų pliūptelėjo gelsvai oranžinė, tamsiai raudona ir juoda liepsna, apskrudinusi dar tebekylantį mėsos gabalą. Kai sugriebęs laimikį jis čekštelėjo juodais aštriais dantimis, Reigalas prikišo galvą, tarsi norėdamas išvogti kąsnelį mėsos iš brolio nasrų, bet Drogonas akimirksniu ją prarijo ir klyktelėjo, o mažesnis žaliasis drakonas suirzęs garsiai sušnypštė.
— Liaukis, Reigalai! — supykusi šūktelėjo Dani ir smarkiai trenkė jam per galvą. — Tau teko pirma mestas gabalas. Nemėgstu godžių drakonų. — Ir šyptelėjusi kreipėsi į serą Džorą: — Man jau nereikia apkepti jiems mėsos virš žarijų gorės.
— Matau. Ką reiškia „drakarys“?
Išgirdę šį žodį, visi trys drakonai akimirksniu atsisuko, o Viserionas paleido šviesiai gelsvą ugnies liežuvį ir privertė serą Džorą skubiai žingtelėti atatupstą. Dani tyliai nusijuokė.
— Tardamas šį žodį, būk atsargus, sere, nes drakonai gali nusvilinti tau barzdą. Kilmingų valyrų kalba šis žodis reiškia „drakono ugnis“. Šiai komandai norėjau parinkti tokį žodį, kurio niekas neištartų netyčia.
Mormontas linktelėjo.
— Tavo malonybe, — tarė jis, — ar negalėčiau trumpai su tavimi pasišnekėti akis į akį?
— Žinoma. Iri, palik mus vienus. — Ji delnu palietė nuogą Džiki petį, papurčiusi prikėlė tarnaitę ir paliepė: — Ir tu išeik, mieloji. Serui Džorai reikia su manimi pasišnekėti.
— Klausau, chalise.
Džiki nusirito nuo gulto nuoga, žiovaudama, vešliais ir juodais, bet susivėlusiais plaukais. Paskubomis apsirengusi, ji išėjo drauge su Iri ir uždarė kajutės duris.
Sūdytos kiaulienos likučius Dani atidavė drakonams pasidalyti patiems ir delnu patapšnojo pūkinius patalus šalia.
— Sėskis, gerasis sere, ir klok, kas tau neduoda ramybės.
— Trys dalykai, — atsisėdęs prabilo seras Džora. — Stipruolis Belvasas. Jo ginklanešys, Arstanas Žilabarzdis. Ir juodu atsiuntęs Ilyrijus Mopatis.
Ir vėl… Dani užsitraukė lovatiesę aukščiau, persimetė jos kraštą per petį ir pasispaudė po pažastimi.
— Kodėl?
— Kvarto burtininkai išpranašavo, kad būsi tris kartus išduota, — priminė jai tremtinys riteris, o tuo metu Viserionas ir Reigalas ėmė peštis kandžiodamiesi ir draskydami vienas kitą nagais.
— Vieną kartą dėl kraujo, antrą — dėl aukso, trečią — dėl meilės. — Dani tą pranašystę puikiai prisiminė. — Pirmoji išdavikė buvo Miri Maz Dur.
— Vadinasi, du išdavikai dar liko ir… štai pasirodo tie du. Taip, man neramu. Nepamiršk, kad tam, kuris tave nužudys, Robertas žadėjo suteikti lordo titulą.
Dani pasilenkė ir trūktelėjo už uodegos Viserioną, kad šis atstotų nuo savo žaliaodžio brolio. Jai pajudėjus, lovatiesė nuslinko ir apnuogino krūtinę. Dani paskubomis čiupo ją ir vėl prisidengė.
— Grobikas miręs.
— Bet valdžią perėmė jo sūnus. — Seras Džora pakėlė tamsias savo akis ir jųdviejų su Dani žvilgsniai susitiko. — Pareigingas sūnus grąžina savo tėvo skolas. Net ir kraujo skolas.
— Tas vaikėzas Džofris gal ir norėtų, kad mirčiau, jei tik… apskritai pamena, kad dar gyvenu. Bet kuo čia dėti Belvasas ir Žilabarzdis? Senis net kalavijo neturi. Pats matei.
— Taigi, mačiau. Taip pat mačiau, kaip meistriškai jis naudojasi ta savo lazda. Pameni, kaip Kvarte jis nudobė tą mantikorą? Taip pat lengvai būtų galėjęs ir tau sutraiškyti gerklę.
— Gal ir būtų galėjęs, bet nesutraiškė, — pabrėždama kiekvieną žodį atsakė ji. — Ta mantikora turėjo skorpiono uodegą ir ketino mirtinai įgelti. O Žilabarzdis išgelbėjo man gyvybę.
— Chalise, ar kada nors pagalvojai, kad Žilabarzdis ir Belvasas galėtų būti susimokę su žudiku? Tai galėjo būti gudrus žingsnis, kuriuo jie siekė pelnyti tavo pasitikėjimą.
Staiga Dani nusikvatojo ir Drogonas sušnypštė, o Viserionas suplakė sparnais ir nutūpė jam skirtoje vietoje virš kajutės liuko.
— Ką gi, ta gudrybė jiems pavyko.
Bet tremtinys riteris jai nenusišypsojo.
— Šie laivai priklauso Ilyrijui, kapitonai ir jūreiviai tarnauja Ilyrijui, o… Stipruolis Belvasas ir Arstanas taip pat jo, o ne tavo žmonės.
— Magistras Ilyrijus ir anksčiau mane gynė. Stipruolis Belvasas sako, kad sužinojęs apie mano brolio mirtį Ilyrijus Mopatis verkė.
— Taip, — linktelėjo Mormontas, — bet ar jis apraudojo Viseirį, o gal jųdviejų puoselėtus planus?
— Jam nereikia keisti savo planų. Magistras Ilyrijus yra Targarienų giminės draugas, be to, turtingas…
— Jis negimė turtingas. Esu matęs nemažai pasaulio ir žinau, kad niekas nesusikrauna turtų iš savo kilnumo. Burtininkai sako, kad antroji išdavystė bus dėl aukso. O kas Ilyrijui Mopačiui mieliau už auksą?
— Jo paties kailis. — Kitame kajutės gale tupėjęs Drogonas neramiai sujudėjo ir jam iš nasrų išsiveržė karštų garų kamuolys. — Miri Maz Dur mane išdavė. Ir už tai aš ją supleškinau.