— Miri Maz Dur buvo tavo rankose. Atsidūrusi Pentose, būsi priklausoma nuo Ilyrijaus malonės. Tai visai kas kita. Pažįstu magistrą ne blogiau už tave. Jis suktas ir gudrus vyras…
— Man kaip tik ir reikia gudrių vyrų, nes ketinu susigrąžinti Geležinį sostą.
Seras Džora prunkštelėjo.
— Tas vyno prekeivis, kuris mėgino tave nunuodyti, irgi buvo galvotas vyras. Gudrūs vyrai rezga ambicingus planus.
Dani pakišo kojas po antklode.
— Tu mane apginsi. Tu ir mano kraujo raiteliai.
— Keturi vyrai? Chalise, manai puikiai pažįstanti Ilyrijų Mopatį. Ir vis tiek primygtinai reikalauji, kad tave saugotų nepažįstami vyrai, tokie kaip tas išpampęs eunuchas ir seniausias pasaulyje ginklanešys. Pasimokyk iš Pijato Prėjaus ir Ksaro Ksoano Dakso.
Jis trokšta tik gero, priminė sau Dani. Ir elgiasi taip tik iš meilės.
— Man rodos, jog niekuo nepasitikinti karalienė yra tokia pat kvaila kaip ir ta, kuri pasitiki visais. Suprantu, kad, priimdama į tarnybą naują vyrą, kiekvieną kartą rizikuoju, bet kaip susigrąžinsiu Septynias Karalystes, jei nerizikuosiu? Manai, kad užkariausiu Vesterosą padedama tremtinio riterio ir trijų dotrakių — kraujo raitelių?
Seras Džora užsispyręs kietai sučiaupė lūpas.
— Neneigsiu, tavo kelias kupinas pavojų, — pagaliau prabilo jis. — Bet jei aklai pasitikėsi kiekvienu melagiu ir sąmokslininku, kurį sutinki tame kelyje, tavęs laukia toks pat likimas, koks ištiko tavo brolius.
Mormonto atkaklumas Dani supykdė. Jis elgiasi su manimi kaip su maža mergaite.
— Stipruolis Belvasas net negeba pasirinkti pusryčių. O ko man primelavo Arstanas Žilabarzdis?
— Jis nėra tas, kuo apsimeta. Ir kalba su tavimi įžūliau, nei drįstų bet kuris kitas ginklanešys.
— Jis kalbėjo atvirai ir darė tai mano įsakytas. Jis pažinojo mano brolį.
— Tavo brolį pažinojo daugybė žmonių. Tavo malonybe, Vesterose karaliaus sargybai vadovaujantis lordas vadas priklauso Mažajai tarybai ir tarnauja karaliui tiek išmintimi, tiek kalaviju. Jei esu pirmasis tavo karalienės sargyboje, tai, maldauju, išklausyk manęs. Turiu planą ir noriu tau jį išdėstyti.
— Kokį planą? Pasakok.
— Ilyrijus Mopatis nori, kad grįžtum į Pentosą, po jo stogu. Puiku, atplauk pas jį, bet… tada, kai panorėsi, ir ne viena. Pažiūrėkime, ar tikrai naujieji tavo valdiniai tokie ištikimi ir klusnūs. Liepk Grolėjui pakeisti kursą ir plaukti į Vergų įlanką.
Dani nebuvo tikra, ar jai apskritai patinka tai, ką dabar išgirdo. Visa, ką ji buvo girdėjusi apie vergų turgus didžiuosiuose Junkajaus, Mirino ir Astaporo uostamiesčiuose, kuriuose klestėjo vergų prekyba, kėlė vien baimę ir šiurpą.
— Ką aš veiksiu toje Vergų įlankoje?
— Rinksi kariuomenę, — paaiškino seras Džora. — Jei tau taip patinka Stipruolis Bevasas, Mirino karybai rengiamų vergų iškasose tokių galėsi nusipirkti dar kelis šimtus. Bet… tikrasis mano kelionės tikslas yra Astaporas. Astapore galima įsigyti Grynuolių.
— Vergų su bronzinėmis, į viršų smailėjančiomis kepurėmis? — Grynuolių Dani buvo mačiusi laisvuosiuose miestuose, jie budėdavo prie vartų rezidencijų, kuriose buvo įsikūrę magistrai, archontai ir sostų įpėdiniai. — Kam man tie Grynuoliai? Jie net joti nemoka, be to, dauguma iš jų nutukę.
— Grynuoliai, kuriuos tikriausiai matei Pentose ir Myre, buvo namų sargybiniai. Tai lengva tarnyba, o eunuchai linkę tukti. Valgymas — vienintelė yda, už kurią jiems atleidžiama. Pamačius kelis namų vergus susidaryti nuomonę apie visus Grynuolius yra tas pats, kaip pagal Arstaną Žilabarzdį spręsti apie visus ginklanešius, tavo malonybe. Ar esi girdėjusi sakmę apie Tris Tūkstantines iš Kohoro?
— Ne.
Lovatiesė nuslydo Dani nuo peties ir ji vėl ją pasitaisė.
— Tai nutiko prieš keturis šimtus metų, o gal ir dar seniau, kai dotrakiai pirmą kartą patraukė į rytus, apsupdami ir pelenais paleisdami kiekvieną miestą ir kaimelį, pasitaikiusį jų kelyje. Juos vedė chalas, vardu Temas. Jo chalasaras nebuvo toks didelis kaip Drogo, bet tikrai nemažas. Jį sudarė mažiausiai penkiolika tūkstančių vyrų. Pusė iš jų buvo kariai su kasomis, į kurias įpinti skambėjo varpeliai.
Kohoriečiai žinojo, kad jie artinasi. Miesto gynėjai sustiprino gynybines sienas, padvigubino sargybą, be to, pasisamdė du būrius laisvųjų raitelių: Šviesiuosius Vėliavininkus ir Antruosius Sūnus. Ir pagaliau, dėl viso pikto, pasiuntė į Astaporą savo žmogų, kad nupirktų tris tūkstančius Grynuolių. Tačiau kelionė pėsčiomis į Kohorą užtruko ilgai ir grįžę jie pamatė tik dūmus bei dulkes ir tolumoje išgirdo mūšio gausmą.
Kai Grynuoliai pasiekė miestą, saulė jau buvo nusileidusi. Prie miesto sienų varnos ir vilkai puotavo apspitę tai, kas liko iš kohoriečių sunkiosios kavalerijos. Šviesieji Vėliavininkai ir Antrieji Sūnūs paspruko, kaip įprasta samdiniams, visiškai praradusiems viltį laimėti mūšį. Temstant dotrakiai pasitraukė į savo stovyklas gerti, šokti ir puotauti, bet niekas neabejojo, kad rytoj jie grįš, išlauš miesto vartus, šturmu paims gynybines sienas, išprievartaus moteris, apiplėš miestą, o visus vyrus išvarys į vergiją.
Bet kai išaušus rytui Temas ir jo kraujo raiteliai išvedė chalasarą iš stovyklos, priešais miesto vartus rado tris tūkstančius darniomis gretomis išsirikiavusių Grynuolių su virš galvų plevėsuojančia vėliava, kurioje buvo pavaizduotas juodas ožys. Tokias menkas pajėgas būtų buvę galima apsupti iš abiejų šonų ir sumušti, bet juk pažįsti dotrakius… Grynuoliai buvo… pėstininkai, o pėsti vyrai nieko verti — juos būtinai turėjo sutrypti žirgų kanopos.
Dotrakiai pradėjo puolimą. Grynuoliai suglaudė skydus, nuleido ietis ir nesitraukė nė per žingsnį. Jie tvirtai laikėsi prieš dvidešimt tūkstančių rėksnių su plaukuose skambančiais varpeliais.
Dotrakiai puolė aštuoniolika kartų ir į tuos skydus bei ietis vis trenkdavosi nelyginant banga į uolėtą krantą. Susodinęs į vežimus, Temas tris kartus siuntė savo lankininkus ir trims tūkstančiams Grynuolių ant galvų pasipildavo strėlių lietus, bet Grynuoliai tiesiog kilstelėdavo skydus virš galvų ir luktelėdavo, kol ta strėlių kruša baigsis. Galų gale jų liko tik šeši šimtai, bet… dotrakių mūšio lauke tysojo dvylika tūkstančių, tarp jų buvo ir chalas Temas, ir jo kraujo raiteliai, visi jo ko, ir visi sūnūs. Ketvirtos dienos rytą naujasis chalas, išrikiavęs gyvus likusius karius, iškilmingai pravedė juos priešais miesto vartus. Vyrai vienas po kito rėžėsi kasas ir metė jas Trims Tūkstantinėms po kojomis.
Nuo tos dienos Kohoro miesto sargyboje tarnauja vien Grynuoliai ir kiekvienas jų turi ilgą ietį, ant kurios kybo žmogaus plaukų kasa.
Štai kokių vyrų rasi Astapore, tavo malonybe. Išsilaipink tenai ir į Pentosą keliauk sausuma. Tiesa, užtruksi ilgiau, bet… kai laužysi duoną su magistru Ilyrijum, turėsi tūkstantį tau ištikimų kalavijų, o ne keturis.
Taip, patarimas išmintingas, pagalvojo Dani, bet…
— O už ką aš nusipirksiu tūkstantį vergų-karių? Vienintelis vertingas daiktas, kurį turiu, — karūna, kurią man davė Turmalino brolija.
— Astapore drakonai atrodys toks pat stebuklas kaip ir Kvarte. Gali būti, kad vergų pirkliai apipils tave dovanomis, kaip jau padarė kvartiečiai. O jei ne… šie laivai gabena toli gražu ne vien dotrakius ir jų žirgus. Kvarte jie pakrovė parduoti skirtų prekių — perėjau per triumus ir pats mačiau. Šilko rietimai, didžiuliai ryšuliai tigrų kailių, gintaro ir nefrito dirbiniai, šafranas, mira… Vergai pigūs, tavo malonybe. O tigrų kailiai brangūs.