— Bet tigrų kailiai priklauso Ilyrijui.
— O Ilyrijus — Targarienų giminės draugas.
— Juo labiau negaliu gvieštis jo prekių.
— Kokia nauda iš turtingų draugų, jei jie neleidžia tau naudotis jų turtais, mano karaliene? Jei magistras Ilyrijus atsisakys tau padėti, vadinasi, jis viso labo Ksaras Ksoanas Daksas, tik su keturgubu pagurkliu. O jei yra tikrai nuoširdžiai tau atsidavęs, trijų laivų prekių jis tau nepagailės. Vargu ar būtų įmanoma išmintingiau panaudoti tuos jo tigrų kailius, nei nusipirkti už juos kariuomenės branduolį.
Tai tiesa, dingtelėjo Dani ir ji pajuto vis stiprėjantį jaudulį.
— Tokioje ilgoje kelionėje mums kils pavojų…
— Jūroje taip pat pavojinga. Pietiniame jūros kelyje siautėja piratai su savo kaperiais, o šiauriau Valyrijos Ūkanų jūrą užvaldę vaiduokliai. Kilusi audra gali nuskandinti arba išblaškyti mūsų laivus, milžiniška jūrų pabaisa gali pačiupusi nusitempti mus į jūros dugną… arba gali vėl nutykti vėjas ir, belaukdami, kol jis vėl pakils, galime mirti iš troškulio. Žygiuodami sausuma susidursime su kitokiais pavojais, mano karaliene, bet tikrai ne su didesniais.
— O jei kapitonas Grolėjus atsisakys keisti kursą? Be to, ką darys Arstanas ir Stipruolis Belvasas?
Seras Džora atsistojo.
— Galbūt pats laikas tai išsiaiškinti?
— Taip, — ryžtingai tarė ji. — Taip ir padarysiu! — Nusimetusi lovatiesę, ji nušoko nuo gulto. — Tuoj pat einu pas kapitoną, liepsiu jam pakeisti kursą ir plaukti į Astaporą. — Ji pasilenkė prie skrynios, smarkiai trūktelėjusi atvožė jos dangtį ir grybštelėjo pirmą po ranka pasitaikiusį drabužį — dukslias, smėlio spalvos šilkines kelnes. — Paduok man medalionais puoštą diržą, — tempdama kelnes ant klubų įsakmiai liepė ji Džorai. — Ir korsažą… — sukdamasi pridūrė, bet sakinio baigti nespėjo.
Seras Džora stipriai ją apkabino.
— Ak… — tesuspėjo ištarti Dani, kol Džora ją prisitraukė ir įsisiurbė į lūpas. Jis atsidavė prakaitu, druska ir oda, o kai tvirtai prispaudė ją prie krūtinės, geležinės jo odinukės smeigės skaudžiai įsispaudė į nuogas Dani krūtis. Vieną ranką Džora buvo uždėjęs jai ant peties, o kita nuslydo jos nugara iki strėnų, ir Dani lūpos, nors ir negavusios karalienės įsakymo, prasiskyrė įsileisdamos į burną jo liežuvį. Jo barzda duria, dingtelėjo jai, bet bučinys kaip medus. Dotrakiai barzdų neaugino, tik ilgus ūsus ir anksčiau ją buvo bučiavęs tik chalas Drogas. Jam nederėtų taip elgtis. Esu jo karalienė, ne jo moteris.
Bučinys užtruko, bet ar ilgai, Dani nebūtų galėjusi pasakyti. Kai jųdviejų lūpos atsiskyrė, seras Džora paleido Dani iš glėbio ir ši skubriai žingtelėjo atatupsta.
— Tau… nederėjo…
— Man nederėjo taip ilgai laukti, — savaip pabaigė Dani mintį seras Džora. — Reikėjo pabučiuoti tave jau Kvarte, Vais Tolore. Turėjau bučiuoti tave jau raudonuosiuose tyruose, dieną ir naktį. Tu gimusi būti bučiuojama — dažnai ir su meile.
Džoros žvilgsnis nukrypo į jos krūtis.
Dani prisidengė jas delnais, kol paburkę speneliai jos dar neišdavė.
— Aš… Taip nedera. Esu tavo karalienė.
— Mano karalienė, — pritarė jis, — ir narsiausia, mieliausia ir gražiausia kada nors mano matyta moteris. Daneiris…
— „Tavo malonybe“!
— Tavo malonybe, — nusileido jis, — drakonas turi tris galvas. Pameni? Dulkių rūmuose iš burtininkų lūpų išgirdusi šiuos žodžius, vis svarstei, ką jie galėtų reikšti. Ką gi, štai tau ir mįslės įminimas: Balerionas, Meraksas ir Vagaras, jodomi Eigono, Reinės ir Visenijos. Trigalvis Targarienų giminės drakonas — trys drakonai ir trys raiteliai.
— Taip, — tarė Dani, — bet mano broliai mirę.
— Reinė ir Visenija — Eigono žmonos ir seserys. Brolių neturi, bet gali turėti vyrų. Ir, ranką prie širdies pridėjęs, pasakysiu tau, Daneiris, kad joks vyras pasaulyje niekada nė iš tolo nebus tau toks ištikimas, kaip aš.
Branas
Kalvagūbris buvo status, aukštas ir atrodė tarsi besidriekianti, į žvėries leteną panaši akmens ir dirvožemio iškyša. Į šlaitų pakraščius dar mėgino kabintis pušys, gudobelės ir uosiai, bet aukščiau žemė buvo plika ir kalvos kraštas ūkanoto dangaus fone atrodė lyg nubrėžtas.
Jis jautė, kad ta aukšta uola jį šaukia. Tad ėmė kopti: iš pradžių sliūkino gana lengvai, paskui įtempė jėgas ir ėmė bėgti lengva ristele, stiprių kojų nagais įveikdamas šlaito nuolydį. Jam bėgant, kažkur aukštai, virš galvos, atsispyrę nuo medžių šakų, purptelėdavo ir plakdami sparnais pakildavo į dangų išsigandę paukščiai. Jis girdėjo vėjo judinamų lapų šlamesį, besipykstančių voverių čerškimą, net ant miško paklotės nukritusio pušies kankorėžio dunkstelėjimą. Jį supę kvapai buvo nelyginant daina — daina, pripildžiusi visą puikų žalią pasaulį.
Kol įveikė kelias paskutines pėdas ir pasiekė kalvagūbrio viršūnę, letenos ėmė slysti ir iš po jų žirti žvyras. Saulės diskas kybojo virš išlakių, didžiulių rausvų pušų, o apačioje, jam po kojomis, kiek tik užmatė akis ir užuodė nosis, driekėsi miškai ir kalvos. Tolumoje, labai aukštai, tarsi juoda dėmė rauzganame danguje, ratus suko peslys.
Princas, staiga jo sąmonę perskrodė žmonėms įprastas žodis, tačiau jis iš karto pajuto, kad tai teisinga. Žaliojo pasaulio princas, Vilkų miško princas. Jis buvo stiprus, vikrus, nuožmus, ir visi, gyvenantys šiame gerame žaliame pasaulyje, jo bijojo.
Toli, pamiškėje, prie medžių kažkas krustelėjo. Kažkas pilka šmėstelėjo ir dingo iš akių, bet to pakako, kad jis pastatytų ausis. Ten, žemai, prie sraunaus žalio upokšnio vėl kažkas praskuodė užtrukęs vos vieną mirksnį. Vilkai, suprato jis. Mažieji jo pusbroliai, palengva speičiantys grobį. Dabar princas matė jų daugiau, regėjo šmėstelint jų letenų šešėlius. Čia visa gauja.
Kadaise ir jis turėjo gaują. Jie buvo penkiese, o šeštas laikėsi nuošalyje. Sąmonės gelmėje tebebuvo užsilikę garsai, kuriais juos šaukdavo žmonės, norėdami atskirti vieną nuo kito, bet jis saviškius pažindavo ne iš garsų. Prisiminė jų — brolių ir seserų — kvapą. Nuo visų jų sklido vienodas — gaujos — kvapas, bet, kita vertus, kiekvienas kvepėjo truputį savaip.
Princas jautė, kad piktas jo brolis žaliomis liepsningomis akimis kažkur čia pat, nors nebuvo jo matęs jau daugelį medžioklių. Ir vis dėlto su kiekviena patekančia ir nusileidžiančia saule jis vis labiau tolo ir liko paskutinis. Kiti buvo išsibarstę plačiai, nelyginant atšiauraus vėjo pagauti lapai.
Bet kartais jis juos jausdavo, tarsi jie tebebūtų buvę drauge, tik pasislėpę už riedulio ar tankaus medžių guoto. Naktį neužuosdavo jų, negirdėdavo kaukiant, ir vis tiek jausdavo juos esant čia pat už nugaros… visus, išskyrus seserį, kurią prarado. Prisiminęs ją, pabruko uodegą. Dabar jau tik keturi, ne penki. Keturi ir dar vienas, baltas, neturintis balso.
Šie miškai priklausė jiems, — sniegu užkloti slėniai ir akmenuotos kalvos, didžiulės žaliuojančios pušys ir auksalapiai ąžuolai, sraunūs upeliai ir mėlynos ežerų akys baltų ledokšnių traiškanomis aptrauktais kraštais. Bet jo sesuo paliko laukinius miškus ir ėmė vaikščioti po žmogaus rankomis iš akmenų pastatytas menes, kur valdė medžiotojai ir kur kartą įkėlęs koją sunkiai rasdavai kelią atgal. Vilkas-princas tai prisiminė.