Staiga vėjas pakeitė kryptį.
Elnias, baimė ir kraujas. Užuodęs grobį, jis pasijuto alkanas. Princas vėl ėmė uosti orą, tada apsisuko ir, pražiojęs nasrus, pasileido kalvos pakraščiu. Kitas kalvagūbrio šlaitas buvo statesnis už tą, kuriuo jis užlipo, bet jis ėmė juo leistis tvirtai remdamasis kojomis į žemę, skuosdamas per akmenis, šaknis, pūvančius lapus, plačiais žingsniais braudamasis pro medžius ir nagais drėksdamas žemę. Viliojamas to kvapo, jis lėkė vis greičiau.
Kai rado elnę, ši jau buvo papjauta, beleidžianti paskutinį kvapą ir apsupta aštuonių jo mažų pilkų pusbrolių. Gaujos vadai jau ėmė ėsti: pirmiausia patinas ir jo patelė pakaitomis ėmė draskyti krauju plūstančios aukos papilvę. Kiti kantriai laukė, tik gaujos pastumdėlis pabrukęs uodegą nenuilsdamas suko ratus per kelis žingsnius nuo kitų vilkų. Jis buvo paskutinis eilėje ir turėjo tenkintis tuo, kas liks nuo brolių.
Princas traukė prieš vėją, tad vilkai jo neužuodė tol, kol jis neužšoko ant nuvirtusio medžio kamieno, gulinčio per šešis ilgus šuolius nuo tos vietos, kur jie ėdė. Gaujos pastumdėlis pamatė jį pirmas, gailiai suinkštė ir nuspūdino į šalį. Išgirdę inkštimą, visi jo gaujos nariai atsisuko, iššiepė dantis ir suurzgė, tik vadas ir jo patelė liko ramūs.
Didvilkis į jų urzgimą atsakė žemu įspėjamuoju urgztelėjimu ir iššiepė dantis. O tie dantys buvo didesni nei jo pusbrolių: dukart didesni už to sūtraukos pastumdėlio ir pusantro karto už vado ir jo patelės. Jis liuoktelėjo į rato vidurį ir trys vilkai išsigandę dingo krūmuose. Bet vienas, kaukšėdamas dantimis, ėmė artintis. Jis stojo su puolančiuoju akis į akį, kai jiedu susidūrė, dantimis įsisegė vilkui į koją, švystelėjo jį šalin ir šis, kaukdamas ir šlubčiodamas, pasitraukė.
Tada jam beliko stoti į kovą su gaujos vadu, dideliu pilku patinu kruvinais nasrais, išsitepusiais ėdant ką tik sumedžiotos elnės papilvę. Ant jo snukio buvo matyti ir žilų plaukų, — vadinasi, jis buvo senas vilkas, bet kai išsižiojo, jam nuo dantų nudryko raudonos seilės.
Jis visiškai nebijo, dingtelėjo princui, bent jau ne labiau už mane. Tai turėjo būti gera kova. Jiedu ėmė artintis vienas prie kito.
Kovėsi ilgai, susikibę raičiojosi po šaknis, akmenis, nukritusius medžių lapus ir plačiai išmėtytus elnės vidurių likučius, kandžiojo vienas kitą, draskė nagais, išsiskirdavo, nepaleisdami vienas kito iš akių sukdavo ratus ir staiga puldavo vėl. Princas buvo didesnis ir gerokai stipresnis, bet jo pusbrolis turėjo savo gaują. Vilkė per daug toli nesitraukė, šmižinėjo aplink uosdama orą ir urgzdama ir, kai tik jos draugas srūdamas kraujais pasitraukdavo, stodavo į jo vietą. Kartais atbėgę prie kovos trumpai prisidėdavo ir kiti vilkai: įkąsdavo nusisukusiam princui į koją, krimstelėdavo ausį. Vienas vilkas taip jam įkyrėjo, kad įsiutęs staiga atsigręžė ir vienu krimstelėjimu perplėšė užpuolikui gerklę. Tuomet likusieji ėmė laikytis atokiau.
Ir kai paskutiniai raudoni besileidžiančios saulės spinduliai prasismelkė pro žalias ir rudens nuauksintas medžių šakas, senasis vilkas netekęs jėgų atsigulė ant žemės ir apsivertė ant nugaros, atidengdamas priešui gerklę ir pilvą. Taip jis parodė, kad pasiduoda.
Princas jį apuostė, lyžtelėjo kraują nuo kailio ir kąstinės žaizdos. Senajam vilkui tyliai suinkštus, didvilkis nuo jo nusigręžė. Jis buvo labai išalkęs ir dabar grobis priklausė jam.
— Hodoras.
Netikėtai išgirdęs šį garsą, jis sustojo ir suurzgė. Vilkai žvelgė į jį žaliomis ir geltonomis akimis, kuriose atsispindėjo paskutiniai šviesos spinduliai. Nė vienas iš vilkų to garso negirdėjo. Tas keistas vėjas ūžtelėjo tik jam ausyse. Įkišęs nasrus į elnės pilvą, jis atsiplėšė kąsnį mėsos.
— Hodoras, Hodoras…
Ne, pagalvojo jis. Ne, aš neisiu. Bet tai buvo berniuko, o ne didvilkio mintis. Mišką sparčiai gaubė sutemos ir netrukus buvo matyti vien medžių šešėliai ir spindinčios jo pusbrolių akys. O per tas akis ir už jų princas regėjo stambaus, iki ausų išsišiepusio vyro veidą ir akmeninį požemį salietra nutaškytomis sienomis. Liežuviu jaustas sodrus šilto kraujo skonis išblėso. Ne, nereikia, nereikia. Aš noriu valgyti, aš noriu, noriu…
— Hodoras, Hodoras, Hodoras, Hodoras, Hodoras, — ėmė skanduoti Hodoras, suėmęs jį už pečių ir švelniai purtydamas, tampydamas pirmyn atgal, pirmyn atgal.
Hodoras stengėsi būti švelnus, — visada stengdavosi, — bet buvo aukštesnis nei dviejų metrų ūgio, stipresnis, nei pats manė, ir kai didžiulėmis letenomis suspaudė Branui pečius, šiam net dantys ėmė barškėti.
— NE! — piktai suriko Branas. — Hodorai, liaukis, aš čia, aš čia.
Hodoras susigėdęs liovėsi.
— Hodoras…
Miškai ir vilkai išnyko. Branas vėl buvo čia, drėgname požemyje kažkokio seno sargybos bokšto, matyt, jau labai seniai apleisto ir palikto likimo valiai. Iš bokšto ne kažin kas buvo likę. Net nukritę akmenys buvo taip apsamanoję ir apraizgyti gebenių, kad sunku buvo juos pastebėti, nebent netyčia užsilipdavai. „Sugriuvęs bokštas“, — taip šią vietą pavadino Branas; tačiau kelią į požemį rado Mira.
— Per ilgai ten užtrukai, — tarė Džodženas Ridas, trylikametis vaikinukas, ketveriais metais vyresnis už Braną. Džodženas ir ūgiu ne kažin kiek pranoko Braną, buvo aukštesnis už jį vos keliais centimetrais, bet mokėjo rimtai ir iškilmingai kalbėti ir dėl to atrodė vyresnis ir išmintingesnis, nei iš tiesų buvo. Vinterfele senoji auklė praminė jį „mažuoju seneliu“.
Branas susiraukęs dėbtelėjo į Džodženą.
— Norėjau pavalgyti.
— Mira tuoj grįš su vakariene.
— Nuo tų varlių man jau bloga. — Mira buvo varliaėdė iš Sąsmaukos, tad Branas, bent jau jam pačiam taip atrodė, negalėjo jos kaltinti už tai, kad prigaudo tiek daug varlių, ir vis dėlto… — Norėjau užkąsti elnienos.
Jis vėl prisiminė jos skonį, sodrų kraujo ir žalios sultingos mėsos skonį, ir pajuto burnoje renkantis seiles. Aš tą grobį atsikovojau. Atsikovojau.
— Pažymėjai medžius?
Branas nuraudo. Kai tik atverdavo savo trečiąją akį ir apsisiausdavo Vasaros kailiu, Džodženas visada liepdavo jam ką nors padaryti. Nagais drykstelėti medžio žievę, pagauti kiškį, įsikąsti jį ir nesuėstą parnešti, sustumti į vieną eilę kelis akmenis. Prisigalvoja visokių kvailysčių.
— Pamiršau, — atsakė jis Džodženui.
— Tu visada pamiršti.
Ir tai buvo tiesa. Jis norėjo padaryti tai, ko prašė Džodženas, bet kai pavirsdavo vilku, tie dalykai jam neatrodydavo svarbūs. Visuomet būdavo ką pamatyti ir užuosti, visas žalias pasaulis tapdavo medžioklės plotais. Ak, kaip jis lėkdavo! Nieko nebuvo puikiau už lėkimą, nebent vytis grobį.
— Aš buvau princas, Džodženai, — paaiškino jis vyresniam berniukui. — Miško princas.
— Tu ir esi princas, — švelniai priminė jam Džodženas. — Juk nepamiršai, tiesa? Pasakyk man, kas tu toks.
— Juk žinai.
Džodženas buvo jo bičiulis ir mokytojas, bet kartais Branas norėdavo jam užvožti.
— Noriu, kad ištartum žodžius. Pasakyk man, kas esi.
— Branas, — niūriai tarstelėjo jis. Žlugęs Branas. — Brandonas Starkas. — Luošas berniukas. — Vinterfelo princas. — Vinterfelo, kuris dabar sudegintas ir sugriautas, o jo žmonės kažkur išsilakstę arba nužudyti. Stiklo sodai sudaužyti, karštas vanduo trykšta iš suskilusių sienų plyšių ir garuoja saulėje. Kaip gali būti princu pilies, kurios tikriausiai daugiau niekada nepamatysi?!