— O kas ta Vasara? — pasmalsavo Džodženas.
— Mano didvilkis. — Jis šyptelėjo. — Miškų princas.
— Berniukas Branas ir didvilkis, vardu Vasara. Vadinasi, judu esate du?
— Du, — atsiduso Branas, — bet kartu ir vienas.
Jis negalėdavo pakęsti Džodženo, kai šis imdavo taip kvailioti. Vinterfele jis norėjo, kad sapnuočiau vilkiškus sapnus, o dabar, kai jau žinau kaip ir kai man pavyksta, jis nuolat kviečia mane grįžti.
— Nepamiršk to, Branai. Nepamiršk savęs, kitaip vilkas paims viršų. Kai apsigaubi Vasaros kailiu ir persikūniji, negana vien bėgioti, medžioti ir kaukti.
Man to pakanka, pagalvojo Branas. Būti Vasaros kailyje jam patiko labiau, nei būti savajame. Kokia nauda iš to, kad esi vilkolakis, jei negali likti tame kailyje, kuris tau patinka?
— Prisiminsi? Ir kitą kartą pažymėk medį. Nesvarbu, kurį, kad tik pažymėtum.
— Pažymėsiu. Prisiminsiu. Jei nori, galėčiau ir dabar grįžti ir tai padaryti. Šį kartą tikrai nepamiršiu. — Bet pirmiausia paėsiu savo elnienos ir dar truputį pasipjausiu su tais vilkiūkščiais.
Džodženas papurtė galvą.
— Ne. Geriau lik čia ir pavalgyk. Savo burna. Vilkolakis negali būti gyvas tuo, ką suėda jo žvėris.
Iš kur tu žinai? — pyktelėjęs pagalvojo Branas. Juk niekada nebuvai vilkolakis ir nežinai, ką tai reiškia.
Staiga Hodoras pašoko ant kojų ir ištiesino pečius, galva vos nesitrenkdamas į skliautuotas kaip statinės šonas lubas.
— HODORAS! — riktelėjo ir puolė prie durų. Jam nespėjus prišokti, stumtelėjusi iš kitos pusės jas pravėrė Mira ir įžengė į požemį, kuriame jie slėpėsi. — Hodoras, Hodoras, — išsišiepęs iki ausų pakartojo stuomeningasis arklininkas.
Mira Rid buvo šešiolikos, jau suaugusi moteris, bet ūgiu savo brolio nepranoko. Kartą, Brano paklausta, kodėl ji daugiau neauga, Mira paaiškino, kad visi saliečiai nedidelio ūgio. Ji buvo rudaplaukė, žaliaakė, liesa kaip berniukas, o vaikščiojo taip mitriai ir gracingai, kad Branui beliko tik žiūrėti ir pavydėti. Mira turėjo ilgą aštrų durklą, bet labiausiai mėgdavo medžioti su plona trišake ietimi varlėms smeigti vienoje rankoje ir su tankiu tinklu kitoje.
— Kas nori valgyti? — paklausė ji, kilstelėjusi medžioklės laimikį: du nedidelius sidabrinius upėtakius ir šešias įmitusias žalias varles.
— Aš, — atsiliepė Branas.
Bet tik ne varlių, pagalvojo jis. Kai dar gyveno Vinterfele, prieš užgriūvant visoms nelaimėms, Valderiai sakydavo, girdi, jei valgysi varles, pažaliuos dantys, o pažastyse prižels samanų. Kažin, ar Valderiai žuvę? Jų kūnų Vinterfele jis nematė, bet… lavonų ten buvo daugybė, be to, į pastatus jie nėjo ir viduje nesižvalgė.
— Tuomet teks tave pavalgydinti. Padėsi man išdoroti laimikį, Branai?
Jis linktelėjo. Pykti ant Miros buvo sunku. Ji buvo daug guvesnė už brolį ir, rodės, visuomet žinojo, kaip Braną pralinksminti. Niekas negalėjo jos nei išgąsdinti, nei supykdyti. Na, nebent kartais Džodenas… Džodženas Ridas galėdavo išgąsdinti beveik kiekvieną. Jis vilkėjo vien žalius drabužius, jo akys buvo tamsios ir niūrios kaip samanos, be to, jis sapnuodavo žaliuosius sapnus. Ir visa, ką Džodženas susapnuodavo, išsipildydavo. Tiesa, kartą jis sapnavo mane mirusį, bet aš gyvas. Nors tam tikra prasme Branas… tikrai buvo miręs.
Džodženas pasiuntė Hodorą malkų ir užkūrė lauželį, o tuo metu Branas su Mira išskrodė ir paruošė žuvis ir varles. Sukapoję laimikį nedideliais gabalėliais, sumetė juos į puodą, kurį atstojo Miros šalmas, įpylė šiek tiek vandens, įbėrė laukinių svogūnų, kurių rado Hodoras, ir pasigamino varlienos troškinį. Valgydamas Branas nusprendė, kad troškinys nėra toks gardus kaip elniena, bet… neblogas.
— Ačiū, Mira, — padėkojo jis, — miledi.
— Labai prašau, tavo malonybe.
— Būtų gerai, — pareiškė Džodženas, — kad iki rytojaus iš čia išsinešdintume.
Branas atkreipė dėmesį, kad Mira įsitempė.
— Sapnavai žalią sapną?
— Ne, — atsakė jis.
— Kodėl tuomet turime iškeliauti? — paklausė sesuo. — Sugriuvęs bokštas mums puikiausia slėptuvė. Arti nėra kaimų, miškuose netrūksta paukščių ir žvėrių, upokšniuose ir ežeruose pilna žuvies ir varlių, be to… kas mus čia ras?
— Tai nėra ta vieta, kur turėtume būti.
— Bet čia saugu.
— Žinau, čia atrodo saugu, — tarė Džodženas, — tik ar ilgai taip bus? Vinterfele vyko mūšis, savo akimis matėme žuvusius. Mūšiai — karų pranašai. Jei netikėtai mus užkluptų kokia nors kariuomenė…
— Tai gali būti Robo pajėgos, — įsiterpė Branas. — Netrukus Robas grįš iš pietų. Žinau, kad grįš. Parjos su visais savo vėliavininkais ir išvaikys geležinius žmones.
— Mirdamas tavo meisteris apie Robą nė žodžiu neužsiminė, — priminė Branui Džodženas. — „Akmenuotajame krante — geležiniai žmonės, — sakė jis, — o rytuose — Boltono Mergvaikis.“ Keilino Griova ir Gūdmiškis užimti, Servino įpėdinis ir Toreno Kertainio valdytojas — žuvę. „Visur karas, — dar sakė meisteris, — kaimynas prieš kaimyną.“
— Per šiuos kraštus jau esame keliavę, — tarė jo sesuo. — Tu nori pasiekti Sieną, o paskui rasti triakę varną. Puiku, gerai sugalvota, bet Siena labai toli, o kojas turi ne Branas, o Hodoras. Jei būtume raiti…
— Jei būtume ereliai, galėtume skraidyti, — niekinamai atšovė Džodženas, — bet neturime nei sparnų, nei arklių.
— Arklių galima gauti, — nenusileido Mira. — Net Vilkų miško gūdumoje gali sutikti kirtėjų, smulkių ūkininkų, medžiotojų. Kai kurie iš jų tikrai turės arklių.
— O jei ir turės, ar mums teks juos nugvelbti? Ar mes vagys? Ko jau ko, o persekiotojų mums tikrai nereikia.
— Arklius galėtume ir nusipirkti, — tarė ji. — Į ką nors iškeisti.
— Pažvelk į mus, Mira. Luošas berniukas su didvilkiu, pusprotis milžinas ir du saliečiai, nuklydę per tūkstantį mylių nuo Sąsmaukos. Jie iš karto mus pažins. Žinia jau bus pasklidusi. Kol Branas laikomas žuvusiu, jis saugus. O būdamas gyvas, taps geidžiamu grobiu tiems, kurie nori jį nužudyti ir amžinai nutildyti. — Džodženas priėjo prie laužo lazda pabadyti žarijų. — Kažkur šiaurėje mūsų laukia triakė varna. Branui reikia mokytojo, išmintingesnio už mane.
— Bet kaip, Džodženai? — paklausė sesuo. — Kaip mes ten nusigausime?
— Pėsčiomis, — atsakė jis. — Palengva, žingsnis po žingsnio.
— Kelias nuo Pilkųjų Vandenų iki Vinterfelo, rodės, tęsis be galo, nors tuomet buvome raiti. O dabar tu nori, kad pėsti sukartume dar ilgesnį kelią net nežinodami, kur jis baigsis? Sakai, reikia nusigauti už Sienos. Kaip ir tu, nesu ten buvusi, bet žinau, kad už Sienos plyti neaprėpiami plotai, Džodženai. Ar juose yra daug triakių varnų, ar tik viena? Ir kaip ją rasime?
— Galbūt ji mus ras.
Mirai dar nespėjus atsakyti jie kai ką išgirdo; iš toli, per nakties tamsą sklindantį vilko kauksmą.
— Ar tai Vasara? — įtempęs ausis paklausė Džodženas.
— Ne. — Savo didvilkio balsą Branas pažinojo.
— Tu tikras? — dar kartą pasiteiravo mažasis senelis.