— Visiškai. — Šiandien Vasara nuklydo labai toli nuo bokšto ir vargu ar galėjo grįžti iki aušros. Gal Džodženą ir lanko žali sapnai, bet vilko nuo didvilkio jis neskiria. Ir Branas ėmė svarstyti, kodėl jiedu taip besąlygiškai klauso Džodženo. Juk jis nei princas, kaip Branas, nei didelis ir stiprus, kaip Hodoras, nei toks geras medžiotojas, kaip Mira, bet kažkodėl būtent Džodženas visuomet nurodinėja, ką daryti. — Mums reikia pasivogti arklius, kaip nori Mira, — pareiškė Branas, — ir joti į šiaurę, į Paskutinį Židinį pas Amberius. — Tada valandėlei nutilo ir susimąstė. — Arba galėtume pasivogti burinį laivelį ir, Baltuoju Peiliu plaukdami į pietus, pasiekti Baltąjį Uostą. Tą miestą valdo rubuilis lordas Manderlis, per derliaus šventę jis buvo labai draugiškas. Norėjo statyti laivus. Gal ir pastatė. Jei taip, galėtume tais laivais keliauti į Riveraną ir kartu parplukdyti namo Robo kariuomenę. O tada jau nebūtų svarbu, kas žino, jog esu gyvas. Robas niekam neleistų mūsų skriausti.
— Hodoras! — vėl subliuvo Hodoras. — Hodoras, Hodoras…
Tačiau Brano planas patiko tik jam vienam. Mira tik šyptelėjo, o Džodženas susiraukė. Jiedu niekada nekreipdavo dėmesio į jo norus, nors Branas buvo Starkas ir, be to, princas, o Ridai iš Sąsmaukos tebuvo Starkų vėliavininkai.
— Hodoooras… — linguodamas įsismagino Hodoras. — Hodoooras, Hodoooras, hoDORAS, hoDORAS, hoDORAS. — Kartais jis mėgdavo tai daryti: tiesiog kartoti savo vardą ir kiekvieną kartą ištarti jį truputį kitaip. O kartais tylėdavo kaip žuvis — užmiršdavai, kad jis apskritai dar čia. Niekada nežinodavai, kaip Hodoras elgsis. — HODORAS, HODORAS, HODORAS! — šūkavo jis.
Branas suprato, kad jis nesiliaus.
— Hodorai, — kreipėsi jis į arklininką, — kodėl tau neišėjus į lauką ir nepasimokius valdyti kalavijo?
Savo kalaviją arklininkas buvo visai pamiršęs, bet dabar vėl prisiminė.
— Hodoras! — riktelėjo jis. Ir nuėjo atsinešti ginklo. Iš Vinterfelo kriptų, kuriose Branas ir jo brolis Rikonas slėpėsi nuo Teono Greidžojaus ir jo geležinių vyrų, iš mirusiųjų kapų jie buvo pasiėmę tris kalavijus. Branas čiupo savo dėdės Brandono kalaviją, o Mira pasiėmė tą, kurį rado padėtą ant kelių jo seneliui, lordui Rikardui. Hodorui teko gerokai senesnis kalavijas, didžiulis ir sunkus geležies strypas, kelis šimtmečius negaląstas, tad atšipęs ir gerokai parūdijęs. Hodoras galėdavo mosuoti juo ištisas valandas. Šalia nukritusių akmenų gulėjo papuvęs medžio kamienas, kurio pusę Hodoras jau buvo smulkiai sukapojęs.
Net kai arklininkas išėjo laukan ir ėmė kapoti savo medį, per storas mūro sienas jie girdėjo jį baubiant: „HODORAS!“ Laimė, Vilkų miškas buvo didžiulis ir niekas daugiau negalėjo to riksmo girdėti.
— Džodženai, ką turėjai galvoje šnekėdamas apie mokytoją? — paklausė Branas. — Tu esi mano mokytojas. Žinau, kad nepažymėjau nė vieno medžio, bet kitą kartą būtinai tai padarysiu. Kaip ir norėjai, man atsivėrė trečioji akis…
— Bet atsivėrė taip plačiai, jog bijau, kad neiškristum per ją, nepavirstum vilku ir viso likusio savo gyvenimo nepraleistum miškuose.
— Nepraleisiu, pažadu.
— Berniuko pažadai mažai ko verti. Ar vilkas juos prisimins? Bėgioji su Vasara, su juo medžioji ir žudai, bet… jo valiai paklūsti dažniau, nei jis paklūsta tavajai.
— Aš tiesiog pamiršau, — ėmė teisintis Branas. — Man tik devyneri. Kai būsiu vyresnis, man seksis geriau. Net Kvailys Florianas ir princas Eimonas Drakono riteris, sulaukę devynerių, dar nebuvo garsūs kariai.
— Tai tiesa, — sutiko Džodženas. — Ir šie žodžiai būtų išmintingi, jei dienos tebeilgėtų, bet… jos jau neilgėja. Žinau, kad esi vasaros vaikas. Pasakyk man Starkų giminės šūkį.
— Artėja žiema.
Vien tariant šiuos žodžius Braną nukrėtė šaltis.
Džodženas rimtai linktelėjo.
— Sapnavau sparnuotą vilką, prikaustytą prie žemės akmeninėmis grandinėmis, ir atkeliavau į Vinterfelą jo išlaisvinti. Grandinių jau atsikratei, bet skraidyti dar nemoki.
— Tai imk ir išmokyk. — Branas vis dar bijojo triakės varnos, kuri kartais sapnuose neduodavo jam ramybės: vis nesiliaudavo snapu kapsėjusi į tarpuakį ir raginusi skristi. — Juk tu — žaliasapnis aiškiaregys.
— Ne, — papurtė galvą Džodženas, — aš tik berniukas, kurį kartais aplanko sapnai. Žaliasapniai aiškiaregiai gebėdavo daug daugiau. Kaip ir tu, jie buvo vilkolakiai, o garsiausi iš jų galėdavo įlįsti į bet kokio gyvio — ir skraidančio, ir plaukiojančio, ir ropojančio — kailį, taip pat galėdavo viską regėti dievų giraitėje augančių burtmedžių akimis ir įžvelgti tiesą, glūdinčią po šiuo pasauliu.
Dievai negaili malonių, Branai. Mano sesuo — neprilygstama medžiotoja. Dievų Mirai duota greitai bėgti ir stovėti taip tyliai, tarsi jos nė nebūtų. Jos ausys jautrios, akys skvarbios, o darbuojantis ietimi trišakiu antgaliu ir tinklu ranka jai nesudrebės. Ji gali kvėpuoti panirusi į dumblą ir skrieti per medžius. Nei aš, nei tu taip negalėtume. Man dievai davė žalius sapnus, o tau… tu galėtum mane pranokti, Branai. Esi sparnuotas vilkas, ir sunku pasakyti, ar aukštai galėtum pakilti ir ar toli skristum, jei tik… kas nors tave išmokytų. Bet kaip man išmokyti tave naudotis dovana, apie kurią nieko neišmanau? Mes prisimename Pirmuosius Žmones Sąsmaukoje ir buvusius jų draugus, miškų vaikus. Bet tiek daug pamiršome ir tiek daug niekada nežinojome…
Mira paėmė Braną už rankos.
— Jei liksime čia ir niekam nelįsime į akis, būsi saugus iki karo pabaigos. Tačiau mokslus teks pamiršti ir tenkintis tuo, ko gali išmokyti mano brolis, o ko jis gali tave išmokyti, ką tik girdėjai. Jei paliksime šią slėptuvę ir ieškosime priebėgos Paskutiniame Židinyje arba už Sienos, mus gali sučiupti. Suprantu, kad esi tik berniukas, bet taip pat mūsų princas, mūsų valdovo sūnus ir tikrasis mūsų karaliaus įpėdinis. Žeme ir vandeniu, bronza ir geležimi, ledu ir ugnimi prisiekėme tau ištikimybę. Tai tavo dovana, Branai, ir pats pagalvok, ar verta rizikuoti. Manau, nuspręsti turi tu. Mes tavo tarnai ir paklusime įsakymui. — Mira šyptelėjo. — Bent jau šiam.
— Nori pasakyti, — nedrąsiai paklausė Branas, — kad darysite, ką pasakysiu? Tikrai?
— Tikrai, mano prince, — patvirtino mergina, — todėl gerai pagalvok.
Branas mėgino viską apsvarstyti taip, kaip būtų apsvarstęs jo tėvas. Didžiojo Džono dėdės, Hoteris Kekšių Siaubas ir Morsas Varnaėdis, buvo žiaurūs vyrai, bet, jo manymu, vis tiek turėjo likti ištikimi. Taip pat ir Karstarkai. Tėvas visada sakydavo, kad Karholdas — stipri pilis. Pas Amberius arba Karstarkus būtume saugūs.
Arba jie galėjo traukti į pietus, pas storulį lordą Manderlį. Vinterfele jis daug juokėsi ir, rodos, nė karto nepažvelgė į Braną tokiu gailesčio kupinu žvilgsniu kaip kiti lordai. Servino pilis buvo arčiau nei Baltasis Uostas, bet meisteris Luvinas sakė, kad Klėjus Servinas žuvęs. Amberiai, Karstarkai ir Manderliai taip pat gali būti nužudyti, staiga suvokė Branas. Kaip ir jis pats, jei būtų pakliuvęs į rankas geležiniams arba Boltono Mergvaikiui.
O jei liktų čia, patikimai pasislėpę sugriuvusio bokšto požemyje, niekas jų nerastų. Jis liktų gyvas. Ir luošas.
Branas nė nepajuto, kad verkia. Kvaišelis mažvaikis, subarė save. Nesvarbu, kur būtų traukęs, — ar į Karholdą, ar į Baltąjį Uostą, ar į Pilkųjų Vandenų sargybą, — savo tikslą vis tiek būtų pasiekęs būdamas luošys. Branas sugniaužė kumščius.