— Noriu skraidyti, — pareiškė jis savo valdiniams. — Prašau, padėkite man rasti tą varną.
Davosas
Kai Davosas užlipo ant denio, jiems už nugarų atsidūręs ilgas Driftmarko kyšulys tolydžio mažėjo, o priekyje, ties horizontu, iš jūros ėmė nirti Drakono Uola. Iš kalno viršūnės kilo pilkšvų dūmų draiskanos, rodančios, kur yra sala. Drakono kalnas šį rytą nerimsta, dingtelėjo Davosui, arba Melisandra vėl ką nors degina.
„Šejalos šokiui“ plaukiant per Juodųjų Vandenų įlanką bei Ryklę, dažnai keičiant kursą ir gaudant aikštingą, vis keičiantį kryptį vėją, jis daug galvojo apie Melisandrą. Didžiulis laužas, andai liepsnojęs Masio gale, ant Aštriojo kyšulio sargybos bokšto, priminė Davosui ant kaklo jos nešiojamą rubiną, o kai leidžiantis saulei ir sėlinant sutemoms pasaulis nuraudo, dangumi plaukiantys debesys nusidažė šilkinių ir atlasinių, šiugždančių jos apdarų spalva.
Drakono Uoloje lauks ir ji, tokia pat graži ir įtakinga, su savo dievu, savo šešėliais ir su jo karaliumi. Kol kas raudonoji žynė, rodės, Staniui buvo visuomet ištikima. Ji jį palaužė, kaip vyras palaužia žirgą. Jei galėtų, ji padėtų karaliui susigrąžinti turėtą galią, ir dėl to atidavė ugniai mano sūnus. Išpjausiu jai plakančią širdį ir žiūrėsiu, kaip sudegs. Taip pagalvojęs, jis pirštais palietė rankeną puikaus ilgo lysietiško durklo, kurį jam davė kapitonas.
Laivo kapitonas elgėsi su juo labai maloniai. Jis buvo vardu Choreinas Seitmantesas, kilęs iš Lyso kaip ir Saladoras Sanas, kuriam priklausė šis laivas. Jo akys buvo žydros kaip daugumos lysiečių, veidas liesas ir vėjų nugairintas, — mat jis jau daugelį metų Septyniose Karalystėse plaukiojo prekybos laivais. Sužinojęs, kad iš jūros jo išgriebtas vyras yra garsusis Svogūnų riteris, kapitonas užleido jam savo kajutę, davė savo drabužių ir porą naujų, beveik tinkamo dydžio aulinių batų. Jis taip pat primygtinai siūlėsi pasidalyti su Davosu valgiu, bet iš to neišėjo nieko gera. Davoso skrandis nevirškino sraigių, nėgių ir kitokių sočių valgių, kuriais gardžiavosi kapitonas Choreinas, ir, pirmą kartą pasivaišinęs prie kapitono stalo, beveik visą dieną Davosas praleido persvėręs per turėklus arba priekinę, arba užpakalinę savo kūno dalį.
Sulig kiekvienu grybštelėjimu irklais Drakono Uola vis labiau artėjo. Dabar Davosas jau galėjo įžiūrėti kalno kontūrus, o šalia jo — didžiulę juodą tvirtovę su chimerų ir drakonų skulptūromis ant bokštų. „Šejalos šokiui“ skrodžiant bangas, nuo bronzinės jos priekį puošusios figūros tiško sūraus vandens purslai. Davosas visu svoriu užgulė laivo turėklus džiaugdamasis, kad turi atramą. Jam tekęs sunkus išmėginimas atėmė daug jėgų. Ilgiau pastovėjus imdavo drebėti kojos, kartais užeidavo smarkūs ir nevaldomi kosulio priepuoliai ir jis atkosėdavo skreplių su krauju. Dievai tikrai ne tam leido man gyvam pereiti ugnį ir vandenį, kad mirčiau nuo kosulio.
Klausydamasis ritmiško, irkluotojams skirto būgno dunksėjimo, duslaus burės plapsėjimo ir besikartojančio irklų teškenimo bei girgždėjimo, jis prisiminė savo jaunystę ir daugybę ūkanotų rytų, kai išgirdus šiuos garsus giliai širdyje patirdavo siaubą. Mat jie skelbdavo artinantis senojo sero Tristimuno Jūros sargybą, o kai Geležiniame soste sėdėjo Eiris Targarienas, Jūros sargyba kontrabandininkams reiškė mirtį.
Bet tai buvo labai seniai, tarė sau Davosas. Dar prieš svogūnų laivą, prieš Vėtrų Gūžtą ir prieš Staniui patrumpinant man pirštus. Dar prieš prasidedant karui ir pasirodant raudonajai kometai, prieš man tampant Sivortu ir riteriu. Anuomet, kai lordas Stanis dar nebuvo manęs iškėlęs ir suteikęs galios, buvau visiškai kitas žmogus.
Kapitonas Choreinas papasakojo jam, kaip tą naktį, kai degė upė, žlugo visos Stanio viltys. Lanisteriai sutriuškino jį puolę iš šono, o nepatikimi vėliavininkai išdavė, kai jam labiausiai reikėjo jų pagalbos.
— Be to, dar pasirodė ir karaliaus Renlio šmėkla, — pridūrė kapitonas, — bildėdama liūto ženklu papuoštame lordo vežime ir žudydama visus, kas pasipainiojo jos kelyje. Sklinda kalbos, kad nuo gaisro žali jo šarvai ėmė vaiduokliškai spindėti, o ragus apgaubė auksinės liepsnos.
Renlio šmėkla… Davosas pasvarstė, ar jo sūnūs taip pat grįš pavirtę šmėklomis? Jūroje jis buvo regėjęs pernelyg daug keistų dalykų, tad negalėjo sakyti, jog vaiduoklių nėra.
— Ar niekas neliko karaliui ištikimas? — paklausė jis.
— Tik vienas kitas, — atsakė kapitonas. — Daugiausia karalienės giminaičiai. Paėmėme daugybę vyrų su lapės ir gėlių ženklais, bet dar daugiau su įvairiais ženklais ir vėliavomis liko krante. Lordas Florentas dabar yra karaliaus ranka Drakono Uoloje.
Kalnas balsvų dūmų apgaubta viršūne vis artėjo. Burė plazdėjo išpūsta vėjo, būgnas tratėjo, irklai tolygiai skrodė vandenį ir netrukus jiems prieš akis atsivėrė įplauka į uostą. Koks tuščias, pagalvojo Davosas prisiminęs, kaip uostas atrodė anksčiau: visos krantinės būdavo prisigrūdusios laivų, o nesutilpę, išmetę inkarus supdavosi ant bangų prie bangolaužio. Jo žvilgsnis užkliuvo už Saladoro Sano flagmano „Valyrietė“, prišvartuoto toje krantinės vietoje, kur kadaise stovėdavo „Siausmas“ ir kiti karo laivai. Abipus „Valyrietės“ taip pat stovėjo lysiečių laivai dryžuotais korpusais. Jis apsidairė, tikėdamasis išvysti „Ledi Mariją“ arba „Šmėklą“, bet veltui.
Įplaukę į uostą, jie nuleido burę ir prie krantinės ėmė artėti darbuodamiesi vien irklais. Įgulai rišant laivą, kapitonas priėjo prie Davoso.
— Mano valdovas pageidauja tuoj pat su tavimi susitikti.
Davosas jau žiojosi atsakyti, bet staiga jį surietė kosulys. Jis įsikibo turėklų ir, atkosėjęs skreplių, išspjovė juos į vandenį.
— Pas karalių… — sušvokštė jis. — Turiu eiti pas karalių. — Nes pas karalių tikrai rasiu ir Melisandrą.
— Pas karalių niekas nevaikšto, — tvirtai tarė Choreinas Seitmantesas. — Saladoras Sanas tau viską paaiškins. Pirmiausia eik pas jį.
Davosas jautėsi per silpnas prieštarauti kapitonui. Jėgų užteko tik linktelėti.
Bet „Valyrietėje“ Saladoro Sano nebuvo. Jie rado jį už ketvirčio mylios, kitoje krantinėje, storapilvio pentosiečių laivo, pavadinto „Dosnus derlius“, triume kartu su dviem eunuchais skaičiuojantį atplukdytas prekes. Vienas eunuchas laikė žibintą, kitas — vaškinę lentelę ir stilių.
— Trisdešimt septyni, trisdešimt aštuoni, trisdešimt devyni… — nusileidę pro denio angą, kapitonas ir Davosas išgirdo garsiai skaičiuojant tą seną nenaudėlį. Šiandien jis vilkėjo tamsiai raudoną tuniką ir avėjo išblukintos, baltos odos ilgaaulius batus, kurių užraitai buvo papuošti sidabro ornamentais. Iš ąsočio kaklelio ištraukęs kaištį, jis prikišęs nosį jį pauostė, nusičiaudėjo ir tarė: — Uoslė man sako, kad vynas nemokšiškai išspaustas ir antrarūšis. Krovos lape parašyta: „Keturiasdešimt trys ąsočiai“. Įdomu, kur dingo likusieji? Jau tie pentosiečiai, ar jie mano, kad neskaičiuoju prekių? — Staiga, pamatęs Davosą, jis sustingo kaip nudiegtas. — Ar pipirai graužia man akis, ar jose tvenkiasi ašaros? Ar prieš mane — Svogūnų riteris? Ne, negali būti, juk visi sutinka, kad brangus mano draugas Davosas žuvo liepsnojančioje upėje. Tik… kodėl mane persekioja jo šmėkla?
— Aš ne šmėkla, Salai.
— Šmėkla, kas gi daugiau? Svogūnų riteris, kurį pažinojau, niekada nebuvo nei toks liesas, nei toks išblyškęs kaip tu. — Saladoras Sanas šiaip taip prasiskynė kelią tarp prieskonių pilnų indų ir audeklo rietimų, kurių buvo prikrautas pilnas prekybinio laivo triumas, stipriai suspaudė Davosą glėbyje, pabučiavo į abu skruostus, o tada dar į kaktą. — Tu vis dar šiltas, sere, be to, girdžiu tuksint tavo širdį. Ar gali būti? Jūra tave prarijo ir vėl išspjovė.