Išgirdęs šiuos žodžius, Davosas nejučia prisiminė Margaveidį — princesės Šairinės juokdarį. Kadaise ir jis pradingo jūroje, o parsirado jau išprotėjęs. Gal ir aš išprotėjau? — dingtelėjo Davosui. Pirštinėta ranka prisidengęs burną jis kostelėjo ir paaiškino:
— Praplaukiau palindęs po grandine, o paskui jūros bangos išmetė mane į krantą prie Juodojo Karaliaus Iečių. Jei „Šejalos šokis“ atsitiktinai nebūtų manęs radęs, būčiau ten ir numiręs.
Saladoras Sanas apkabino kapitoną per pečius.
— Padarei gerą darbą, Choreinai. Manau, sulauksi dosnaus atlygio. Meizo Marai, būk geras eunuchas ir nuvesk mano bičiulį Davosą į laivo savininko kajutę. Duok jam karšto vyno su gvazdikėliais, nes tas kosulys man labai nepatinka. Įlašink į taurę truputį žaliųjų citrinų sulčių. Dar atnešk balto sūrio ir dubenį tų sutrūkinėjusių žalių alyvuogių, kurių indus ką tik skaičiavome! Davosai, tuoj pas tave ateisiu, tik šnektelėsiu su mūsų geruoju kapitonu. Neabejoju, kad man atleisi. Ir nesuvalgyk visų alyvuogių, nes labai supyksiu!
Vedamas vyresniojo eunucho, Davosas nuėjo į erdvią ir prabangiai įrengtą šeimininko kajutę laivagalyje. Jos grindys buvo išklotos storais kilimais, langai papuošti vitražais, o bet kuriame iš didžiulių odinių krėslų kuo patogiausiai būtų įsitaisę trys tokie vyrai kaip Davosas. Netrukus buvo patiekta sūrio, alyvuogių ir taurė garuojančio raudonojo vyno. Spausdamas ją tarp delnų ir jausdamas dėkingumą, Davosas pamažu ėmė jį gurkšnoti. Krūtinėje plintanti šiluma ramino.
Netrukus atėjo ir Saladoras Sanas.
— Atleisk, mano drauge, kad vynas ne pats geriausias. Tie pentosiečiai laktų ir vandenį, jei tik šis būtų raudonas.
— Šis gėrimas ištirpdys sunkumą krūtinėje, — tarė Davosas. — Mano motina sakydavo, kad karštas vynas geriau už šuteklį.
— Mano galva, tau prireiks ir šuteklių. O dievai, taip ilgai prasėdėti ant Ieties… Beje, kaip tau patinka šis puikus krėslas? Jo žandai tikrai išpampę, ar ne?
— Kieno? — paklausė Davosas, vėl nurijęs gurkšnelį vyno.
— Ilyrijaus Mopačio. Dievaži, jis atrodo kaip banginis su žandenomis. Tie krėslai padaryti pagal jo sėdynę, tik jis retai beišsijudina iš Pentoso, tad ant jų beveik nesėdi. Manau, tas storulis visada įsitaiso patogiai, nes, kad ir kur eitų, pasiima ir pagalvę.
— Kaip čia nutiko, kad plaukioji pentosiečių laivu? — susidomėjo Davosas. — Vėl tapai piratu, milorde?
Jis pastūmė tuščią taurę į šalį.
— Niekingas šmeižtas! Kas nuo piratų yra nukentėjęs labiau už Saladorą Saną? Imu tik tai, kas man priklauso. O taip, žmonės man skolingi krūvas aukso, bet aš juk supratingas, tad, užuot reikalavęs monetų, paėmiau puikų, dar šiugždantį dokumentą. Su įrašytu lordo Alisterio Florento, karaliaus rankos, vardu ir jo antspaudu. Man suteiktas Juodųjų Vandenų įlankos lordo titulas ir joks laivas neturi teisės kirsti man priklausančių vandenų be mano, lordo, leidimo. Ir jei tie nusikaltėliai, prisidengę nakties tamsa, mėgina prasmukti ir išvengti mano teisėtų muitų ir muitinių, vadinasi, jie nė kiek ne geresni už kontrabandininkus ir turiu teisę juos suimti. — Senasis piratas nusikvatojo. — Bet aš vyrams pirštų nekapoju. Kam man tie jų pirštų galiukai? Konfiskuoju laivus, krovinius, kartais paprašau išpirkos, beprotiškų bausmių nesiimu. — Jis atidžiai nužvelgė Davosą. — Mano drauge, tu sergi. Tas kosulys… Be to, tu toks išdžiūvęs, kad žiūrėdamas į tave nematau nieko daugiau, vien kaulus ir odą. Net kapšelio su nukirstų pirštų kauliukais…
Kaip nuo seno buvo pratęs, Davosas kilstelėjo ranką prie kaklo, norėdamas pačiupinėti odinį kapšelį, bet jo ten nebuvo.
— Pamečiau upėje, — tarė. Savo sėkmę…
— Upėje buvo siaubinga, — staiga surimtėjęs pasakė Saladoras Sanas. — Žiūrėjau į ją būdamas įlankoje ir vis tiek drebėjau iš baimės.
Davosas nusikosėjo, atsikrenkštė ir vėl užsikosėjo.
— Mačiau degant „Juodąją Betą“ ir „Siausmą“, — pagaliau šiaip taip dusliai ištarė jis. — Ar nė vienas iš mūsų laivų neišvengė gaisro? — paklausė, giliai širdyje vis dar to vildamasis.
— Taip, „Lordas Stefonas“, „Driskė Džena“, „Šveitrusis kardas“, „Linksmasis lordas“ ir keli kiti buvo aukščiau ugnies burtininkų išpurkštos velniavos. Jie nesudegė, bet per pakeltą grandinę perskristi nė vienas negalėjo. Vienas kitas pasidavė. Dauguma nusiyrė į Juodųjų Vandenų aukštupį, kuo toliau nuo mūšio, o tada įgulos laivus nuskandino, kad nepatektų Lanisteriams į rankas. Girdėjau, kad „Driskė Džena“ ir „Linksmasis lordas“ tebepiratauja upėje, bet kas gali žinoti, ar tai tiesa?
— O „Ledi Marija“? — pasiteiravo Davosas. — O „Šmėkla“?
Saladoras Sanas uždėjo ranką Davosui ant dilbio ir spustelėjo.
— Ne. Apie juos nieko negirdėjau. Atleisk, bičiuli. Tavo Deilas ir Alardas buvo geri vyrai. Bet paguodai galiu pasakyti, kad tavo jaunesnysis, Devanas, buvo tarp tų, kuriuos baigiantis mūšiui paėmėme į laivą. Tas narsus jaunuolis nepaliko karaliaus. Bent jau taip visi kalba.
Davosui staiga taip palengvėjo, kad net susvaigo galva. Apie Devaną jis bijojo ir klausti.
— Motina gailestinga. Turiu nueiti pas jį, Salai. Turiu jį pamatyti.
— Taip, — linktelėjo Saladoras Sanas. — Be to, žinau, kad norėsi plaukti į Rūstybės kyšulį pas žmoną ir du mažuosius sūnus. Man rodos, tau reikės naujo laivo.
— Jo malonybė duos man laivą, — pasakė Davosas.
Lysietis papurtė galvą.
— Jo malonybė laivų neturi, o Saladorui Sanui to gero netrūksta. Upėje supleškėjo karaliaus laivai, bet ne maniškiai. Vieną iš jų duosiu tau, senas drauge. O plaukdamas padarysi man paslaugą, sutarta? Prisidengęs nakties tamsa ir niekieno nepastebėtas trumpai įsmuksi į Bravosą, Myrą ir Volantį, pasikrausi šilko, prieskonių ir vėl išsmuksi. Taip, mudviejų pinigų kapšai gerokai papilnės.
— Tu geras vyras, Salai, bet mano pareiga — tarnauti karaliui, o ne pinigų kapšui. Karas greitai nesibaigs. Pagal visus Septynių Karalysčių įstatymus Stanis tebėra teisėtas sosto įpėdinis.
— Mano galva, jei laivai sudegė, jokie įstatymai nepadės. O tavo karalius, na… bijau, kad rasi jį labai pasikeitusį. Nuo tos dienos, kai pralaimėjo mūšį, jis nieko nepriima, tik tūno savo Akmeniniame Būgne apie kažką mąstydamas. Karalienė Selisa ir lordas Alisteris, vadinantis save karaliaus ranka, rūpinasi, kad jis turėtų bent šiokį tokį dvarą. Tam dėdei ji net atidavė karaliaus antspaudą, kad žymėtų juo savo rašomus laiškus, — net mano puikusis dokumentas juo užantspauduotas. Bet tiesa yra ta, jog karalystė, kurią jie valdo, yra skurdi — vienos uolos. Jie neturi nei aukso, — net to trupučio, kurį skolingi ištikimajam Saladorui Sanui, — nei riterių, išskyrus tuos, kuriuos išgelbėjome mūšiui baigiantis, nei laivyno — tik kelis man priklausančius laivus su narsia įgula.
Staiga Davosą vėl užklupo toks smarkus kosulys, kad jis net susirietė. Saladoras Sanas žingtelėjo arčiau norėdamas padėti, bet Davosas mostu jį sulaikė ir po kelių sekundžių atsitiesė.
— Nieko? — sušvokštė jis. — Kaip suprasti, kad karalius nieko nepriima?
Išgirdus savo balsą ir pačiam Davosui pasirodė, kad jis duslus, slopinamas krūtinėje susikaupusių karkalų, ir jam vėl susvaigo galva, o kajutė ėmė suktis ratu.