— Karalius nesimato su niekuo, tik su ja, — paaiškino Saladoras Sanas ir Davosui nereikėjo klausti, apie ką jis kalba. — Mano drauge, tu sekini savo jėgas. Tau reikia lovos, o ne Saladoro Sano. Lovos su daugybe antklodžių, karštų šuteklių ant krūtinės ir dar vyno su gvazdikėliais.
Davosas papurtė galvą.
— Nieko man neatsitiks. Klok tiesą, Salai, aš privalau žinoti. Jis nesimato su niekuo, išskyrus Melisandrą?
Lysietis pervėrė jį abejonių kupinu žvilgsniu ir nenoromis pasakė:
— Sargybiniai pas karalių daugiau nieko neįleidžia, net karalienės ir jo mažosios dukrelės. Tarnai neša valgį, kurio niekas į burną neima. — Pasilenkęs pirklys tyliai pridūrė: — Girdėjau keistų šnekų apie kalno viduje besiplaikstančias alkanas liepsnas ir apie tai, kad Stanis ir raudonoji moteris drauge nusileidžia tų liepsnų pasižiūrėti. Žmonės kalba, esąs šulinys ir slapti laiptai, vedantys į pačią kalno širdį, į vietas, kur taip karšta, kad nerizikuodama sudegti gali vaikščioti tik ji. Viso to per akis pakanka įvaryti seniui tiek baimės, kad kartais jis net neranda jėgų pavalgyti.
Melisandra… Davosas suvirpėjo.
— Dėl visko, kas karaliui nutiko, kalta ta raudonoji moteris, — pasakė jis. — Ji paleido ugnį, kad mus prarytų, nubaudė Stanį už tai, kad paliko ją nuošalyje, ir pamokė, kad be jos burtų apie jokią pergalę nė nesvajotų.
Lysietis ištiesė ranką prie tarp jųdviejų stovinčio dubens ir pasiėmė apvalainą alyvuogę.
— Ne tu pirmas tai sakai, mano drauge. Bet, tavimi dėtas, garsiai apie tai nešnekėčiau. Drakono Uoloje knibždėte knibžda tos karalienės šalininkų — o, taip! Ir jie turi geras ausis ir dar geresnius peilius. — Jis įsikišo alyvuogę į burną.
— Ir aš turiu peilį. Kapitonas Choreinas man padovanojo. — Davosas ištraukė durklą ir padėjo ant stalo. — Peilį, kuriuo išpjausiu Melisandrai širdį. Jei tik ta moteris ją turi.
Saladoras Sanas išspjovė alyvuogės kauliuką.
— Davosai, gerasis Davosai, neturėtum taip kalbėti, net ir juokais.
— Aš nejuokauju. Tikrai ketinu ją nužudyti.
Jei tik tą moterį apskritai galima nužudyti žemišku ginklu. O Davosas nebuvo tuo visiškai tikras. Jis savo akimis matė senąjį meisterį Kreseną, slapta pilantį jai į vyną nuodus, bet, kai jie abu atsigėrė iš užnuodytos taurės, mirė meisteris, o ne raudonoji žynė. Bet peiliu perdūrus širdį… pasak dainių, šalta geležis nužudo net demonus.
— Tokios šnekos pavojingos, mano drauge, — įspėjo jį Saladoras. — Manau, taip ilgai buvęs jūroje, tu dar sergi. Taip, nuo karštinės tau bus išvirusios smegenys. Geriau gulkis į lovą ir neskubėk iš jos keltis, kol nesustiprėsi.
Norėjai pasakyti: „Kol neprarasi ryžto.“ Davosas atsistojo. Jautė, kad karščiuoja ir kad truputį svaigsta galva, bet nekreipė į tai dėmesio.
— Tu senas klastingas nenaudėlis, Saladorai Sanai, bet vis tiek geras draugas.
Lysietis paglostė savo smailią žilą barzdelę.
— Taigi pas tą puikų draugą ir pasiliksi, ar ne?
— Ne, eisiu. — Davosas vėl užsikosėjo.
— Eisi? Tik pažvelk į save! Kosėji, drebi, tu sulysęs ir nusilpęs. Kur tu eisi?
— Į pilį. Ten mano lova. Ir sūnus.
— Ir raudonoji moteris, — nerimaudamas pridūrė Saladoras Sanas. — Ir ji gyvena pilyje.
— Ir raudonoji moteris. — Davosas įsikišo durklą į makštį.
— Esi svogūnų kontrabandininkas, ką tu išmanai apie sėlinimą ir klastingą žudymą? Be to, taip sunkiai sergi, kad net durklo nenulaikai. Ar supranti, kas tau bus, jei būsi sučiuptas? Kol mes degėme upėje, karalienė degino išdavikus. Vargšai vyrai, ji juos pavadino tamsos tarnais, o laužui įsidegus raudonoji moteris užtraukė giesmę.
Davoso tai nenustebino. Aš tai žinojau, pagalvojo, žinojau anksčiau, nei jis man papasakojo.
— Ji ištraukė iš kalėjimo požemių lordą Sanglasą, — pamėgino atspėti jis, — ir Habardo Rambtono sūnus.
— Pataikei kaip pirštu į akį. Ir sudegino juos, kaip sudegins ir tave. Jei nudursi raudonąją moterį, jie tave sudegins keršydami, o jei tau nepavyks, supleškins už pasikėsinimą. Ji giedos, tu klyksi, o paskui mirsi. O juk ką tik grįžai gyventi!
— Tam ir grįžau, — tarė Davosas. — Nužudyti. Padaryti galo Melisandrai iš Ašajaus ir visiems jos darbams. Kitaip kam jūra būtų mane išspjovusi? Juodųjų Vandenų įlanką pažįsti ne prasčiau už mane, Salai. Joks bent lašą sveiko proto turintis kapitonas nekreips savo laivo link Juodojo Karaliaus Iečių ir nerizikuos, kad jos perrėžtų laivo dugną. „Šejalos šokis“ turėjo iš tolo mane aplenkti.
— Viskas dėl vėjo, — garsiai paprieštaravo Saladoras Sanas. — Dėl netikusio vėjo. Vėjas nunešė laivą pernelyg toli į pietus.
— O kas tą vėją pasiuntė? Salai, Motina su manimi kalbėjo.
Senas lysietis nustebęs sumirksėjo.
— Tavo motina mirusi…
— Motina. Ji man buvo maloninga, davė septynis sūnus, o aš leidau jiems ją sudeginti. Ji su manimi kalbėjo. Sakė, kad mes prisišaukėme ugnį. Ir šmėklas. Pats irkline valtimi nuplukdžiau Melisandrą į Vėtrų Gūžtos gelmes ir žiūrėjau, kaip ji pagimdė siaubo šešėlį. — Jis tebesapnavo košmarus, teberegėdavo tas liesas juodas šešėlio rankas, įsirėmusias Melisandrai į šlaunis, ir patį šešėlį, besirangantį iš pūpsančios jos gimdos. — Ji nužudė Kreseną ir lordą Renlį, dar vieną narsų vyrą, Kortnėjų Penrouzą, ir mano sūnus. Dabar atėjo metas, kad kas nors atlygintų jai tuo pačiu.
— Kas nors, — linktelėjo Saladoras Sanas. — Taip, būtent — kas nors. Tik ne tu. Tu silpnas kaip vaikas, be to, ne karys. Maldauju, pasilik pas mane, mudu dar pasišnekėsime, pavalgysi, o tada galbūt nuplauksime į Bravosą ir šiam darbui aš pasamdysiu beveidį, sutarta? O tu… Ne, tu turi sėdėti ir valgyti.
Kaip jis viską apsunkina, jausdamas nuovargį pagalvojo Davosas, o juk man ir taip buvo baisiai sunku tam ryžtis.
— Kerštas degina man skrandį, Salai. Ir maistui jame nėra vietos. Dabar leisk man eiti. Vardan mūsų draugystės palinkėk man sėkmės ir leisk eiti.
Saladoras Sanas atsirėmė į krėslo ranktūrius ir atsistojo.
— Manau, kad nesi tikras draugas. Kai būsi miręs, kas nuneš tavo pelenus ir kaulus tavo ledi žmonai ir praneš, kad prarado vyrą ir keturis sūnus? Kas kitas, jei ne senasis liūdnasis Saladoras Sanas? Bet tiek to, narsuoli sere riteri, eik ir pulk stačia galva į kapą. Surinksiu tavo kaulus į maišą ir atiduosiu juos gyviems tavo sūnums, kad susibertų į kapšelius ir nešiotų pasikabinę ant kaklo. — Ir, piktai mostelėjęs ranka, ant kurios kiekvieno piršto puikavosi po žiedą, pridūrė: — Eik, eik, eik sau, eik.
Taip Davosas išeiti nenorėjo.
— Salai…
— EIK. Arba geriau pasilik, bet jei vis tiek ketini eiti, tai eik dabar.
Ir jis išėjo.
Nuo „Dosnaus derliaus“ iki Drakono Uolos vartų Davosas žingsniavo ilgai ir visiškai vienas. Prie uosto esančios gatvės, kadaise pilnos karių, jūrininkų ir prastuomenės, dabar buvo tuščios. Ten, kur anksčiau turėdavai skintis kelią per žviegiančias kiaules ir nuogus mažus vaikus, dabar šmirinėjo žiurkės. Davosui linko kojos ir tris kartus jį taip surietė kosulys, kad teko stabtelėti ir pailsėti. Niekas neatėjo jam padėti, niekas net nežvilgtelėjo pro langą pasižiūrėti, kas atsitiko. Langinės buvo užvertos, durys grotuotos, o dauguma namų buvo pažymėta gedulo ženklu. Tūkstančiai atplaukė į Juodųjų Vandenų aukštupį pulti, o grįžo šimtai, prisiminė Davosas. Ne mano vieno sūnūs žuvo. Tegul Motina visiems jiems būna gailestinga.