Priėjęs prie pilies vartų rado juos uždarytus. Davosas kumščiu patrankė į geležinėmis kniedėmis išvarpytą medį. Nesulaukęs atsako, kelis kartus spyrė. Pagaliau ant barbakano pasirodė arbaletininkas ir, kyštelėjęs galvą tarp dviejų chimerų, pažvelgė žemyn.
— Kas čia eina?
Davosas atlošė galvą ir, priglaudęs delnų kraštus prie burnos, šūktelėjo:
— Seras Davosas Sivortas, pasimatyti su jo malonybe!
— Gal tu girtas? Eik sau ir netrankyk vartų.
Saladoras Sanas jį įspėjo. Davosas pamėgino kitaip.
— Tada pakviesk mano sūnų. Devaną, karaliaus ginklanešį.
Sargybinis susiraukė.
— Kas tu, sakei, esi?
— Davosas, — šūktelėjo jis. — Svogūnų riteris.
Arbaletininko galva dingo, bet po kelių akimirkų vėl pasirodė.
— Dink iš čia. Svogūnų riteris žuvo upėje. Jo laivas sudegė.
— Laivas sudegė, — pritarė Davosas, — bet riteris liko gyvas ir dabar stovi prieš tave. Ar Džeitas vis dar vartų sargybos kapitonas?
— Kas?
— Džeitas Blekberis. Jis mane puikiai pažįsta.
— Apie tokį niekada negirdėjau. Tikriausiai ir jis žuvęs.
— O lordas Čiteringas?
— Lordą Čiteringą pažinojau. Jis sudegė Juoduosiuose Vandenyse.
— O Kabliaveidis Vilas? Halas Paršėkas?
— Abu žuvę, — atsakė arbaletininkas, bet jo veide staiga šmėstelėjo abejonė. — Palauk čia.
Ir jis vėl dingo.
Davosas laukė. Žuvę, visi žuvę, niūriai pagalvojo jis ir prisiminė blyškų storą Halo pilvą, kuris visada matydavosi žemiau taukuotos jo liemenės, ilgą, skersai Vilo veidą ėjusį randą, kurį paliko per odą drykstelėjęs kablys žuvims gaudyti, ir Džeitą, visuomet nukeldavusį kepurę prieš moteris, — nesvarbu, ar prieš penkias, ar prieš penkiasdešimt, ar jos būdavo kilmingos, ar prasčiokės. Nuskendę arba sudegę kartu su mano sūnumis ir tūkstančiais kitų, mirę, kad karaliautų pragare.
Staiga grįžo arbaletininkas.
— Apeik iš kitos pusės, prie iškyloms skirtų vartų, ten jie tave įleis.
Davosas taip ir padarė. Į pilį jį įleidusių sargybinių Davosas nepažinojo. Jie buvo ginkluoti ietimis, o jiems ant krūtinių puikavosi Florentų giminės ženklas — lapė ir gėlės. Sargyba nuvedė Davosą ne į Akmeninį Būgną, kaip kad jis tikėjosi, o per Drakono Uodegos arką nulydėjo į Eigono sodą.
— Palauk čia, — liepė jam sargybos seržantas.
— Ar jo malonybei pranešta, kad grįžau? — paklausė Davosas.
— Po galais, ką aš žinau! Sakiau, palauk čia.
Ir seržantas su savo ietininkais nuėjo.
Eigono sode maloniai kvepėjo pušimis, iš visų pusių jį supo aukšti tamsūs medžiai. Be to, čia buvo prižėlę dygių erškėtrožių, suaugusių į aukštas gyvatvores, o šlapynėje vešėjo spanguolės.
Kodėl jie mane čia atvedė? — nusistebėjo Davosas.
Paskui jis išgirdo tyliai tilindžiuojant varpelius, juokiantis vaiką ir staiga iš krūmų nerangiai, bet labai skubėdamas išniro kvaišelis Margaveidis, o po akimirkos pasirodė ir jam ant kulnų lipanti princesė Šairinė.
— Tuoj pat grįžk! — šaukė ji juokdarį. — Margaveidi, grįžk!
Išvydęs Davosą, paikšis sustojo kaip įbestas, o varpeliai, prikabinti prie jo alavinio raguoto šalmo, dar kelias akimirkas skambėjo. Paskui jis ėmė straksėti tai ant vienos, tai ant kitos kojos ir uždainavo: „Kvailio kraujas, karaliaus kraujas, kraujas ant mergelės šlaunies, o svečiams — grandinės ir jaunikiui grandinės, o taip, žinau, žinau tikrai, ai ai…“ Nedaug trūko, kad Šairinė būtų jį pagavusi, bet paskutinę akimirką juokdarys nėrė per stambialapių šakių guotą ir pranyko tarp medžių. Princesė nulėkė paskui jį. Pamatęs juos, Davosas šyptelėjo.
Jis nusisuko ir, prisidengęs burną pirštinėta ranka, užsikosėjo, o kaip tik tuo metu per gyvatvorę prasibrovęs dar vienas vaikas nelyginant kamuolys trenkėsi į Davosą ir jį pargriovė.
Berniukas taip pat parvirto, bet labai greitai vėl atsistojo.
— Ką čia veiki? — griežtai pasiteiravo, delnu braukdamasis nuo drabužių šapus. Juodi kaip derva berniuko plaukai siekė apykaklę, o jo akys buvo nuostabiai žydros. — Kai bėgu, neturėtum painiotis man po kojomis.
— Ne, — sutiko Davosas, — neturėčiau.
Kai pamėgino atsiklaupti, jį vėl ištiko smarkus kosulio priepuolis.
— Sergi? — Paėmęs už rankos, berniukas padėjo jam atsistoti. — Gal pakviesti meisterį?
Davosas papurtė galvą.
— Tai tik kosulys. Praeis.
Berniukas iš karto juo patikėjo.
— Žaidėme mergelę ir pabaisą, — paaiškino jis. — Aš buvau pabaisa. Vaikiškas žaidimas, bet mano pusseserei jis patinka. Ar turi vardą?
— Seras Davosas Sivortas.
Berniukas įtariai jį nužvelgė.
— Šit kaip? Į riterį tu nepanašus.
— Esu Svogūnų riteris, milorde.
Žydros akys sumirksėjo.
— Tas, kuris turėjo juodą laivą?
— Žinai tą istoriją?
— Kai dar nebuvau gimęs, mano dėdei Staniui, kurio pilį buvo apsiautęs lordas Tairelis, tu slapta atgabendavai žuvies. — Berniukas atsistojo tiesiai, kilstelėjo pečius. — Aš Edrikas Stormas, — prisistatė, — karaliaus Roberto sūnus.
— Žinoma. — Davosas jį, galima sakyti, iš karto pažino. Vaikinuko ausys buvo atlėpusios kaip Florentų, bet plaukus, akis, smakrą ir skruostikaulius neabejotinai buvo paveldėjęs iš Barateonų.
— Ar pažinojai mano tėvą? — paklausė Edrikas Stormas.
— Daug kartų jį mačiau, kai lankydavosi pas tavo dėdę dvare, bet kalbėtis neteko.
— Tėvas mane išmokė kautis, — didžiuodamasis tarė berniukas. — Jis beveik kiekvienais metais atvykdavo manęs aplankyti ir kartais mudu drauge mokydavomės. Per paskutinį mano vardadienį jis man atsiuntė karo kūjį — tokį pat kaip ir jo, tik mažesnį. Bet jie privertė mane palikti ginklą Vėtrų Gūžtoje. Ar tiesa, kad dėdė Stanis patrumpino tau pirštus?
— Tik per vieną sąnarį. Tebeturiu pirštus, tik jie trumpesni.
— Parodyk.
Davosas nusimovė pirštinę. Berniukas atidžiai apžiūrėjo plaštaką.
— Nykščio nepatrumpino?
— Ne. — Davosas vėl užsikosėjo. — Ne, nykštį paliko.
— Jam nederėjo kirsti tau pirštų, — nusprendė vaikinukas. — Dėdė blogai padarė.
— Buvau kontrabandininkas.
— Taip, bet gabenai jam žuvį ir svogūnus.
— Už tuos svogūnus lordas Stanis įšventino mane į riterius, o už kontrabandą patrumpino pirštus. — Jis vėl užsimovė pirštinę.
— Mano tėvas nebūtų nukirtęs tau pirštų.
— Jei taip sakai, milorde…
Teisybė, Robertas buvo visai kitoks nei Stanis. Berniukas atsigimė į tėvą. Na taip, Renlį irgi mėgstu. Nuo šios minties Davosui pasidarė neramu.
Berniukas ketino pasakyti dar kažką, bet staiga jiedu išgirdo žingsnius. Davosas atsisuko. Sodo taku ėjo seras Akselis Florentas, lydimas tuzino sargybinių, vilkinčių dygsniuotomis odinukėmis. Sargybiniams ant krūtinių buvo išsiuvinėta liepsnojanti Šviesos Valdovo širdis. Karalienės vyrai, dingtelėjo Davosui. Staiga jį vėl surietė kosulys.
Seras Akselis buvo kresnas ir raumeningas, jo krūtinė plati, rankos storos, kojos šleivos, o ausys prižėlusios plaukų. Jis buvo karalienės dėdė, jau dešimt metų tarnavo Drakono Uolos valdytoju ir su Davosu visuomet elgdavosi mandagiai, — mat žinojo, kad šis yra pelnęs lordo Stanio palankumą. Bet kai šį kartą prabilo, jo žodžiuose nebuvo girdėti nei mandagumo, nei šilumos.