— Seras Davosas. Nenuskendęs… Sunku patikėti, — nusistebėjo jis.
— Svogūnai plūduriuoja vandens paviršiuje, sere. Atėjai palydėti manęs pas karalių?
— Atėjau nuvesti tavęs į kalėjimo požemį. — Seras Akselis mostelėjo savo vyrams prieiti arčiau. — Čiupkite jį ir atimkite durklą. Tuo ginklu jis ketina nužudyti mūsų ponią.
Džeimis
Džeimis pirmas pamatė užeigą. Pagrindinis pastatas užėmė visą pietinį upės vingio krantą, o žemi ilgi jo priestatai iš abiejų pusių stovėjo palei vandenį, tarsi norėdami apkabinti žemyn upe plaukiančius keleivius ir suspausti juos glėbyje. Žemutinis pastato aukštas buvo sumūrytas iš lauko akmenų, viršutinis suręstas iš kalkėmis baltintų sienojų, o stogas — pilkai melsvas. Dar jis matė arklides ir vijoklių apraizgytą medį.
— Iš kaminų dūmai nekyla, — jiems artinantis pasakė Džeimis. — Ir žiburių languose nematyti.
— Kai paskutinį kartą pro čia keliavau, užeiga dar dirbo, — tarė seras Kleosas Frėjus. — Jie darė šviesų alų. Gal rūsiuose šeimininkas jo dar turi?
— Ten gali būti žmonių, — įsiterpė Brienė. — Besislapstančių. Arba negyvų.
— Bijai lavonų, moterie? — nusišaipė Džeimis.
Brienė piktai į jį dėbtelėjo.
— Mano vardas…
— …Brienė. Žinau. Argi nenorėtum vieną naktį išsimiegoti lovoje, Briene? Užeigoje būtume saugesni nei atviroje upėje, be to, tikriausiai būtų protinga išsiaiškinti, kas čia nutiko.
Ji nieko neatsakė, bet po kelių akimirkų stumtelėjo vairalazdę ir pasuko luotą link vėjų nugairintos ir lietaus nublukintos medinės prieplaukos. Seras Kleosas prislinko nuleisti burės. Kai valtis švelniai bumbtelėjo į tiltelį, jis išlipo pririšti laivelio. Nerangiai, — mat jam trukdė grandinės, — Džeimis išsiropštė paskui serą Kleosą.
Kitame prieplaukos gale, pakabinta ant geležinio stulpo, sūpavosi plonai atkirsta ir išdžiovinta pliauska, ant kurios buvo nupiešta kažkas panašaus į klūpantį, delnus suglaudusį ir tarsi vasalo ištikimybės priesaiką duodantį karalių. Pamatęs tą pliauską, Džeimis nusikvatojo.
— Geresnės užeigos ir negalėjome rasti.
— Ar čia kokia nors ypatinga vieta? — įtariai paklausė moteris.
— Ši užeiga vadinasi „Klūpantis vyras“, miledi, — paaiškino seras Kleosas. — Ji pastatyta toje vietoje, kur kadaise paskutinis Šiaurės karalius atsiklaupė prieš Eigoną Užkariautoją ir jam pasidavė. Spėju, kad pliauskoje jis ir pavaizduotas.
— Ugnies Lauke žuvus dviem karaliams, Torenas išplėtė savo valdas į pietus, — pridūrė Džeimis, — bet kai pamatė Eigono drakoną ir milžinišką jo kariuomenę, nusprendė rinktis išminties kelią ir sulenkė savo sušalusius kelius. — Staiga, išgirdęs arklio prunkštelėjimą, jis nutilo. — Arklidėse yra arklių. Bent jau vienas. — Daugiau kaip vieno man ir nereikia, kad galėčiau pasprukti nuo tos bobšės. — Gal pažiūrėkime, ar kas nors yra namuose, kaip manote? — Ir, nelaukęs atsakymo, žvangindamas grandinėmis Džeimis nužingsniavo prieplauka, petimi pastūmė duris, atidarė jas ir… atsidūrė tiesiai prieš užtaisytą arbaletą. Ginklą laikė apvalainas penkiolikmetis vaikinas.
— Liūtas, žuvis ar vilkas? — paklausė jis.
— Tikėjomės užkąsti kepto gaidžiuko. — Džeimis išgirdo, kad paskui jį į užeigą įėjo jo bendrakeleiviai. — Arbaletas — bailio ginklas.
— Bailio ne bailio, o strėlė vis tiek pervers tau širdį.
— Gal ir pervers. Bet kol vėl jį užtaisysi, mano pusbrolis paleis tau žarnas ir išvers jas ant grindų.
— Liaukis, negąsdink vaikio, — užtarė vaikinuką seras Kleosas.
— Mes nieko nenorime skriausti, — įsiterpė moteris. — Ir turime monetą, kad galėtume susimokėti už valgį ir gėrimą. — Iš kapšelio ji iškrapštė sidabrinę monetą.
Vaikinukas nepatikliai žvilgtelėjo į pinigą, paskui — į Džeimio grandines.
— Kodėl jis sukaustytas antrankiais?
— Nusukau galvas keliems arbaletininkams, — atšovė Džeimis. — Alaus turi?
— Yra. — Vaikinukas truputį nuleido arbaletą. — Nusisekite kardasaičius ir numeskite juos ant grindų, tuomet galbūt jus pavalgydinsime. — Atsargiai prislinkęs, jis dirstelėjo pro storus, rombo formos lango stiklus įsitikinti, ar lauke nėra daugiau atvykėlių. — Čia Tulių burė.
— Atplaukėme iš Riverano. — Brienė atsisegė kardasaitį ir šis žvangtelėjęs nukrito ant grindų. Jos pavyzdžiu pasekė ir seras Kleosas.
Pro rūsio duris, nešinas sunkia skerdiko kapokle, į užeigą įžengė vyras išgeltusiu, spuoguotu ir gerokai papurtusiu veidu.
— Trys, ar ne? Trims arklienos turime. Arklys buvo senas ir užsispyręs, bet jo mėsa dar visai šviežia.
— O duonos turi? — paklausė Brienė.
— Džiūvėsių. Ir sužiedėjusių avižinių paplotėlių.
Džeimis šyptelėjo.
— Štai kur sąžiningas užeigos savininkas. Jie visi neša sužiedėjusią duoną ir gyslotą mėsą, tik dauguma laisva valia to nepripažįsta.
— Nesu užeigos savininkas. Savininką palaidojau už pastatų kartu su jo moterimi.
— Tu juos nužudei?
— Jei būčiau nužudęs, ar dabar prisipažinčiau? — piktai atrėžė jis. — Greičiausiai vilkų darbas arba liūtų, tik ar dabar ne vis tiek? Mudu su žmona radom juos negyvus. Taigi, mūsų supratimu, užeiga dabar priklauso mudviem.
— O kur tavo žmona? — paklausė seras Kleosas.
Vyras prisimerkė ir nepatikliai jį nužvelgė.
— O kam tau žinoti? Jos čia nėra… Ir jūsų tuoj nebus, nebent man patiks jūsų sidabro skonis.
Brienė švystelėjo jam monetą. Vyras pačiupo ją ore, krimstelėjo ir užsikišo už diržo.
— Ji turi ir daugiau, — pasakė šeimininkui arbaletu ginkluotas vaikinukas.
— Aišku, kad turi. Vaike, nueik į rūsį ir surask man kelis svogūnus.
Vaikinas užsikėlė arbaletą ant peties, dar kartą niūriai dėbtelėjo į atvykėlius ir dingo rūsyje.
— Jis tavo sūnus? — paklausė seras Kleosas.
— Tik berniukas, kurį mudu su žmona priglaudėme. Turėjome du sūnus, bet vieną sudraskė liūtai, o kitas mirė į plaučius įsimetus karštinei. Šio vaikinuko motiną nužudė Kruvinieji Juokdariai. Šiais laikais, jei nori pamiegoti, žmogus turi pasirūpinti sargybiniu. — Tebelaikydamas kapoklę, jis mostelėjo į stalus. — Galite ir prisėsti.
Židinys buvo šaltas, bet Džeimis vis tiek pasirinko kėdę arčiausiai pelenų ir ištiesė po stalu savo ilgas kojas. Kiekvieną jo judesį lydėjo grandinių žvangėjimas. Kaip tas garsas erzina… Kol dar neatnešė valgio, apsuksiu grandines tai bobšei aplink kaklą ir pažiūrėsim, ar jai patiks toks antkaklis.
Vyras, kuris nebuvo šios užeigos savininkas, gerai apskrudino tris didžiulius arklienos pjausnius ir kiaulės taukuose pakepino svogūnų, kurie beveik išpirko šeimininko kaltę už tai, kad pakišo sužiedėjusių avižinių papločių. Džeimis ir Kleosas išgėrė alaus, o Brienė — taurę sidro. Vaikėzas laikėsi atokiau: sėdėjo ant aukštos sidro statinės pasidėjęs ant kelių arbaletą — užtaisytą ir paruoštą šauti. Prisileidęs kaušą alaus, virėjas prisėdo prie svečių stalo.
— Kas naujo Riverane? — užkalbino jis serą Kleosą, matyt, sumetęs, kad jis čia vyriausias.