Prieš atsakydamas Kleosas žvilgtelėjo į Brienę.
— Merdi lordas Hosteris, bet jo sūnus tebegina Raudonosios Šakos brastas nuo Lanisterių. Vyko daugybė mūšių.
— Dabar mūšiai visur. Kur traukiate jūs, sere?
— Į Karaliaus Uostą. — Seras Kleosas nusivalė taukuotas lūpas.
Užeigos šeimininkas prunkštelėjo.
— Tuomet jūs — trys kvailiai. Visai neseniai girdėjau, kad už miesto sienų klajoja karalius Stanis. Sklinda kalbos, kad jis turi šimtatūkstantinę kariuomenę ir stebuklingą kalaviją.
Džeimis apsivijo jį kausčiusią grandinę aplink abu riešus ir stipriai timptelėjo giliai širdyje gailėdamasis, kad jam trūkta jėgų jai nutraukti. Tada parodyčiau Staniui, kur susikišti savo stebuklingą kalaviją.
— Jumis dėtas, nuo Karališkojo kelio laikyčiausi kuo toliau, — pridūrė užeigos šeimininkas. — Girdėjau, kad jame dedasi tokie dalykai, kad blogiau ir būti negali. Tame kelyje siautėja ir vilkai, ir liūtai, be to, visiškai viltį praradusių vyrų gaujos medžioja visus, kuriuos dar gali įveikti.
— Padugnės… — niekinamai tarstelėjo seras Kleosas. — Tokie išgamos niekada nedrįstų užkabinti ginkluotų vyrų.
— Prašau atleisti, sere, bet matau tik vieną ginkluotą vyrą, keliaujantį su moterimi ir grandinėmis sukaustytu belaisviu.
Brienė pervėrė virėją nuožmiu žvilgsniu. Ši bobšė negali pakęsti, kai kas nors jai primena, kad yra moteris, pagalvojo Džeimis, vėl vyniodamas ant riešų grandines. Odą liečiančios geležinės grandys buvo šaltos ir jų nebuvo įmanoma sutraukyti. Antrankiai iki kraujo nutrynė riešų odą.
— Ketinu Trišakiu pasiekti jūrą, — paaiškino moteris užeigos šeimininkui. — Mergelių Duburyje rasime arklių, o tada trauksime per Prieblandos Slėnį ir Rosbį. Pasirinkus tokį kelią mums tikriausiai pavyktų aplenkti įnirtingiausių mūšių vietas.
Bet šeimininkas papurtė galvą.
— Upe Mergelių Duburio niekaip nepasieksite. Keli laivai jau sudegė ir nuskendo nenuplaukę nė trisdešimties mylių nuo užeigos, o vandens kelius, kuriais buvo galima pro juos praplaukti, užnešė dumblas. Ten įsikūrę plėšikai tik ir laukia, kad kas nors plauktų pro šalį, be to, žemiau, prie Šokinėjančių Akmenų ir Tauriojo Elnio salos, padėtis nė kiek ne geresnė. Beje, šiose apylinkėse žmonės matė ir Žaibo lordą. Jis persikelia per upę kada panorėjęs, jodinėja tai šen, tai ten, niekada nestovi vietoje.
— O kas tas Žaibo lordas? — paklausė seras Kleosas Frėjus.
— Tik įsivaizduokite, sere, — lordas Berikas. Žmonės jį taip vadina, nes jis puola taip staiga — trenkia tarsi žaibas iš giedro dangaus. Sakoma, kad jis nemirtingas.
Persmeigti kalaviju visi jie miršta, dingtelėjo Džeimiui.
— Ar su juo tebesibasto ir Toras iš Myro?
— O taip. Raudonasis žynys. Girdėjau, kad jis turi keistų galių.
Na, kadaise jis gebėjo išgerti tiek pat vyno, kiek Robertas Barateonas, ir buvo nedaug vyrų, kurie galėjo tai padaryti. Kartą Džeimis nugirdo, kaip Toras sakė karaliui, girdi, raudonuoju žyniu tapęs dėl to, kad raudoni apdarai puikiai paslepia vyno dėmes. Robertas taip kvatojosi, kad išpurškė burnoje turėtą alų ir aptaškė juo šilkinę Sersėjos mantiją.
— Aš tikrai ne iš tų, kurie šoktų prieštarauti, — tarė jis, — bet galbūt Trišakis — tikrai ne pats saugiausias kelias?
— Ir aš taip sakyčiau, — pritarė šeimininkas. — Net jei praplauksite Tauriojo Elnio salą ir nesutiksite lordo Beriko ir raudonojo žynio, pro rubinų brastą vis tiek neprasmuksite. Kiek girdėjau, ją užėmę Dėlių lordo vilkai, bet jau praėjo nemažai laiko. Dabar brasta gali vėl priklausyti liūtams, lordui Berikui arba kam nors kitam.
— Arba niekam, — įsiterpė Brienė.
— Jei miledi labai nori tai patikrinti rizikuodama savo kailiu, aš jos nelaikysiu, bet… tavim dėtas, palikčiau šią upę ir keliaučiau sausuma. Jei laikysitės atokiau nuo vieškelių ir nakvosite po medžiais, gerai pasislėpę… Ne, vis tiek nenorėčiau dėtis prie jūsų, bet galbūt jums ir atsirastų menka galimybė pasiekti kelionės tikslą.
Stipruolė moteris ėmė abejoti.
— Mums reikės arklių…
— Čia yra arklių, — priminė jai Džeimis. — Arklidėse vieną girdėjau prunkščiant.
— O taip, arklių yra, — patvirtino užeigos šeimininkas, kuris iš tiesų nebuvo jos savininkas. — Ir kaip tik trys, bet jie neparduodami.
Džeimis prisivertė nusijuokti.
— Žinoma, ne. Bet vis tiek mums juos parodysi.
Brienė rūsčiai dėbtelėjo, bet vyras, kuris nebuvo šios užeigos savininkas, narsiai išlaikė jos žvilgsnį, po kelių akimirkų ji nenoromis tarė: „Parodyk man“, ir jie visi trys pakilo nuo stalo.
Sprendžiant iš smarvės, arklidės buvo nemėžtos jau seniai. Šiauduose zirzė spiečiai riebių šūdmusių, jos zvimbė iš vieno aptvaro į kitą, rėpliojo per arklių mėšlo krūvas, kurios čia pūpsojo kiekviename žingsnyje, nors arklių tebuvo matyti trys. Tai buvo neįtikėtina trijulė: dramblotas sartas darbinis arklys, nusenęs išdaras, viena akimi apžlibęs šyvis ir riterio jodinėtas obuolmušis, gana nartus ristūnas.
— Neparduosiu jų. Už jokius pinigus, — pareiškė tariamas jų savininkas.
— Kaip pas tave pateko visi šie arkliai? — susidomėjo Brienė.
— Kai su žmona užklydome į užeigą, darbinis arklys ir tas, kurio mėsą ką tik valgėte, jau buvo arklidėse, — paaiškino vyras. — Paskui vieną naktį priklydo tas pusaklis šyvis, o laisvą, bet dar su balnu ir apynasriu besiganiusį ristūną sugavo berniukas. Štai, galiu parodyti.
Balnas, kurį vyras jiems parodė, buvo papuoštas sidabrine inkrustacija. Pabalnė kadaise buvo rožinė ir juoda, languota, bet dabar atrodė tiesiog ruda. Tikrųjų jos spalvų Džeimis neatpažino, bet gana lengvai atskyrė kraujo dėmes.
— Na, šio žirgo šeimininkas artimiausiomis dienomis tikrai neateis ir nepaprašys to, kas jam priklauso. — Jis apžiūrėjo žirgo kojas, suskaičiavo šyvojo kuino dantis. — Jei pridės balną, už obuolmušį duok jam auksinę monetą, — patarė jis Brienei. — Už darbinį arklį sumokėk sidabrinę. O dėl šyvio… užeigos šeimininkas turėtų primokėti už tai, kad jį paimsime.
— Nekalbėk taip negražiai apie savo arklį, sere. — Moteris atvėrė ledi Ketlinos jai duotą kapšelį ir išėmė iš jo tris auksines monetas.
— Duosiu po drakoną už kiekvieną arklį.
Vyras sumirksėjo, ištiesė ranką prie aukso, bet paskui suabejojęs ją atitraukė.
— Nežinau… Jei man tektų sprukti, ant auksinio drakono joti negalėčiau. O išalkęs negalėčiau jo atsikąsti.
— Gali pasiimti ir mūsų luotą, — pasiūlė Brienė. — Ir plaukioti kur panorėjęs: upe aukštyn arba žemyn.
— Leiskite pajusti to aukso skonį. — Nuo jos delno paėmęs vieną monetą, užeigos šeimininkas ją krimstelėjo. — Hm… Sakyčiau, tikra… Trys drakonai ir dar luotas?
— Moterie, jis tau paskutinius marškinius velka, — geraširdiškai kreipėsi į ją Džeimis.
— Bet noriu gauti ir maisto, — nekreipdama dėmesio į Džeimį, pasakė Brienė. — Ko nors iš turimų atsargų.
— Turiu avižinių papločių. — Vyras grybštelėjo jai nuo delno likusius du drakonus, sugniaužęs kumštyje juos pakratė ir, išgirdęs dzingsint, nusišypsojo. — Tiesa, dar turiu sūdytos ir rūkytos žuvies, bet tau ji kainuos papildomą sidabrinį. Už lovas irgi teks mokėti atskirai. Juk tikriausiai norėsite likti nakvoti?
— Ne, — nesvyruodama atšovė Brienė.
Vyras susiraukė.
— Moterie, juk neketini joti naktį per nepažįstamas apylinkes ir dar su arkliais, iš kurių nežinai, ko tikėtis. Nematydama, kur joji, įklimpsi kokioje nors pelkėje arba nulauši arkliui koją.