— Šiąnakt švies skaisti mėnesiena, — atsakė Brienė. — Kelią rasime nesunkiai.
Užeigos šeimininkas susimąstė.
— Jei neturite sidabro susimokėti už lovas ir porą lovatiesių, kad nesušaltumėte, pakaks ir kelių variokų. Nenoriu varyti lauk keliautojų…
— Man rodos, pasiūlymas tikrai sąžiningas, — pasakė seras Kleosas.
— Lovatiesės ką tik išskalbtos, švarios. Prieš išvykdama žmona tuo pasirūpino. Pataluose nerasite nė vienos blusos, garantuoju.
Jis vėl pakratė monetas ir nusišypsojo.
Serą Kleosą šis pasiūlymas akivaizdžiai sugundė.
— Išsimiegoti lovoje mums visiems bus į naudą, miledi, — tarė jis Brienei. — Pailsėjus rytoj keliauti bus daug lengviau. — Ir žvilgtelėjo į pusbrolį tikėdamasis jo pritarimo.
— Ne, pusbroli, ta moteris teisi. Turime tesėti pažadus, o mūsų laukia ilgas kelias. Reikia joti.
— Bet, — sutrikęs pralemeno Kleosas, — juk pats sakei…
— Tada. — Kai maniau, kad užeiga tuščia. — O dabar sočiai pavalgiau ir, šviečiant mėnesienai, puikiausiai galiu joti. — Jis šyptelėjo Brienei. — Tik… jei neketini permesti manęs kaip maišo per darbinio arklio nugarą, geriau pasirūpink, kad kas nors perkirstų tas grandines. Joti sukaustytomis kulkšnimis būtų sunkoka…
Brienė susiraukusi įbedė žvilgsnį į grandines. Vyras, kuris nebuvo šios užeigos savininkas, pasitrynė smakrą.
— Už arklidžių yra kalvė…
— Vesk, — įsakmiai liepė Brienė.
— Taip, — pridūrė Džeimis, — ir kuo greičiau, tuo geriau. Man čia nepatinka — per daug arklių mėšlo. Nenorėčiau įminti. — Jis pervėrė moterį iškalbingu žvilgsniu svarstydamas, ar jai pakako proto suvokti jo minčiai.
Džeimis tikėjosi, kad galbūt moteris nukirs ir riešus kaustančią grandinę, bet Brienė buvo pernelyg atsargi. Gerą dešimtį kartų užsimojusi kalvio kūju, ji per vidurį nukirto tik ant plokščio priekalo plienui kalti padėtą kulkšnis kausčiusią grandinę. Džeimis paprašė jos išlaisvinti ir rankas, bet Brienė į jo žodžius nekreipė dėmesio.
— Už šešių mylių link upės žemupio rasite sudegintą kaimą, — paaiškino užeigos šeimininkas, padėdamas jiems pabalnoti arklius ir sukrauti kelionės mantą. Šį kartą jo patarimas buvo skirtas Brienei. — Toje vietoje kelias šakojasi. Jei pasuksite į pietus, prijosite akmeninę sero Voreno tvirtovę. Seras Vorenas išjojo į karą ir žuvo, tad nežinau, kam dabar ji priklauso, bet šią vietą būtų geriausia aplenkti iš tolo. Verčiau jokite keliu, vedančiu per mišką, į pietryčius.
— Taip ir padarysime, — sutiko ji. — Aš tau dėkinga.
Svarbiausia, kad neskolinga ir kad jis turi tavo auksą, pagalvojo Džeimis, bet prikando liežuvį. Jam jau nusibodo, kad šita stambi, bjauri, į karvę panaši boba visai nekreipia į jį dėmesio.
Sau ji pasiėmė dirbamą arklį, o ristūną atidavė serui Kleosui. Kaip Brienė ir grasino, Džeimiui atiteko pusaklis šyvas kuinas, galutinai sužlugdęs jo viltis paraginti žirgą ir palikti tą moterį sau už nugaros ryti jo kanopų sukeltų dulkių.
Užeigos šeimininkas su berniuku išėjo jų išlydėti. Vyras palinkėjo jiems sėkmės ir pakvietė užsukti geresniais laikais, o vaikinukas stovėjo netardamas nė žodžio, pasispaudęs po pažastimi arbaletą.
— Geriau pasiimk ietį arba tvoklę, — patarė jam Džeimis, — bus daugiau naudos.
Vaikinukas nepatikliai jį nužvelgė. Nieko sau atlygis už draugišką patarimą… Džeimis gūžtelėjo, apsuko arklį ir daugiau neatsigręžė.
Jiems išjojus, seras Kleosas ėmė viskuo skųstis, — mat vis dar negalėjo susitaikyti su mintimi, kad šiąnakt nemiegos pūkų pataluose. Jie traukė į rytus, palei mėnesienos apšviestą upės krantą. Šiose apylinkėse Raudonoji Šaka buvo labai plati, bet sekli, priekrantės dumblinos, prižėlusios nendrių. Vargšas senas Džeimio kuinas plumpino ramiai, nors jį nenumaldomai traukė į tą pusę, kurią matė sveikąja akimi. Gera buvo vėl joti raitam. Balne Džeimis nebuvo sėdėjęs nuo tos dienos, kai Robo Starko lankininkai jam jojant Kuždesių miške strėlėmis pakirto jo eržilą.
Pasiekus sudegusį kaimą, jiems teko rinktis vieną iš dviejų gana prastų kelių: abu jie buvo siauri vieškeliai, išraižyti gilių provėžų, kurias buvo palikę valstiečių vežimai, gabenę prie upės grūdus. Vienas driekėsi į pietryčius ir netrukus pasislėpė tolumoje ošiančiame miške, o kitas, tiesesnis ir geriau grįstas akmenimis, kaip strėlė šovė į pietus. Trumpai pasvarsčiusi, Brienė timptelėjo vadeles ir pasuko arklį į pietus. Džeimis maloniai nustebo, mat jis irgi būtų pasirinkęs kelią į pietus.
— Bet užeigos šeimininkas mus įspėjo, kad šiuo keliu geriau nejoti, — paprieštaravo seras Kleosas.
— Joks jis užeigos šeimininkas. — Brienė sėdėjo balne negražiai susikūprinusi, bet laikėsi jame tvirtai. — Tam vyrui labai jau rūpėjo, kurį kelią rinksimės, be to, tie miškai… visi žino, kad tokiose vietose pilna plėšikų irštvų. Gali būti, kad jis norėjo pasiųsti mus tiesiai jiems į rankas.
— Gudri moteriškė. — Džeimis nusišypsojo pusbroliui. — Drįsčiau spėti, kad mūsų užeigos šeimininkas prie ano kelio tikriausiai turi draugų. Matyt, tų draugų arkliai prikrovė arklides ir paliko jose tokią nepakeliamą smarvę.
— Gali būti, kad šnekėdamas apie upę jis irgi melavo, kad toliau keliautume raiti, — pridūrė moteris, — bet negalėjau rizikuoti. Rubinų brastą ir kryžkeles tikrai saugos kariai.
Na, gal ji ir negraži, bet tikrai nėra visiška kvaiša. Džeimis santūriai šyptelėjo Brienei.
Per viršutinius langus sklindanti rauzgana šviesa keliauninkus iš tolo įspėjo, kad jie artinasi prie akmeninės tvirtovės, tad Brienė nuvedė vyrus į laukus. Ir tik kai pastatas vaiduoklis liko dunksoti tolumoje, jiems už nugarų, jie vėl pasuko arklius ir grįžo į vieškelį.
Praslinko pusė nakties, kol moteris sutiko, kad jau saugu ir galima sustoti. Iki tol visi nuleidę galvas ir snūduriuodami suposi balnuose. Jie rado prieglobstį ąžuolų ir uosių giraitėje, prie lėtai tekančio upokšnio. Kurti laužo Brienė neleido, tad naktipiečiams jie pavalgė sužiedėjusių avižinių papločių ir sūdytos žuvies. Keista, bet naktis buvo rami. Jiems virš galvų, juodame kaip vilna danguje apsuptas žvaigždžių spindėjo mėnulio pjautuvas. Kažkur tolumoje kaukė vilkai. Vienas iš jų arklių baikščiai sužvingo. Bet šiaip buvo tylu. Džeimis džiaugėsi, kad yra čia, kad gyvas, kad joja pas Sersėją.
— Aš budėsiu pirma, — tarė Brienė serui Kleosui, ir netrukus Frėjus jau tyliai knarkė.
Džeimis sėdėjo atsirėmęs nugara į ąžuolo kamieną ir svarstė, ką dabar veikia Sersėja ir Tirionas.
— Ar turi brolių arba seserų, miledi? — paklausė jis.
Brienė prisimerkusi nepatikliai jį nužvelgė.
— Ne. Buvau vienturtis tėvo s… vaikas.
Džeimis sukikeno.
— Norėjai pasakyti „sūnus“. Ar tėvas žiūri į tave kaip į sūnų? Dievaži, kaip duktė tu tikrai keista.
Netarusi nė žodžio, Brienė nusisuko nuo jo, tvirtai suspaudusi kalavijo rankeną. Kokia ji apgailėtina… Keista, bet kažkodėl Brienė Džeimiui priminė Tirioną, nors iš pirmo žvilgsnio šie du žmonės atrodė visiškai skirtingi. Gal dėl to, kad prisiminė brolį, jis tarė:
— Nenorėjau įžeisti tavęs, Briene. Atleisk.
— Tavo nusikaltimų neįmanoma atleisti, Karalžudy.