— Ir vėl tas vardas… — Džeimis susimąstęs pasukiojo riešus kaustančią grandinę. — Kodėl aš tave taip siutinu? Niekada nepadariau tau nieko bloga. Bent jau neprisimenu, kad būčiau padaręs…
— Bet nuskriaudei kitus. Tuos, kuriuos buvai prisiekęs ginti. Silpnuosius, nekaltus…
— …karalių? — Anksčiau ar vėliau visi prabildavo apie Eirį. — Nesiimk vertinti to, ko nesupranti, moterie.
— Mano vardas…
— …Brienė, taip. Ar kas kada nors tau sakė, kad esi ne tik negraži, bet ir baisiai įkyri?
— Tau nepavyks išprovokuoti mano pykčio, Karalžudy.
— Ak, jei tik pasistengčiau, tikrai pavyktų.
— Kodėl davei priesaiką? — paklausė ji. — Kodėl apsivilkai baltą apsiaustą, jei ketinai paminti viską, ką jis ženklina?
Kodėl? Ką jis galėjo atsakyti, kaip suprantamai turėjo jai viską paaiškinti?
— Buvau dar vaikas. Penkiolikos metų. Tokiam jaunam vaikinukui tai buvo didžiulė garbė.
— Tai ne atsakymas, — niūriai tarstelėjo Brienė.
Tiesa tau nepatiktų. Į karaliaus sargybą jis, žinoma, įstojo dėl meilės.
Sulaukusią dvylikos metų, jųdviejų tėvas pasikvietė Sersėją į dvarą, tikėdamasis ištekinti ją už karaliaus. Jis atsakydavo visiems pirštis atvykdavusiems jaunikiams ir vertė Sersėją gyventi drauge su juo Rankos bokšte, o ši metams bėgant darėsi vis moteriškesnė ir gražesnė. Tėvas, be abejo, laukė, kol užaugs Viseiris, arba kol galbūt gimdydama mirs Reigaro žmona. Elija iš Dorno visada buvo gerokai paliegusi.
Tuo tarpu Džeimis ketverius metus atitarnavo sero Samnerio Kreikholo ginklanešiu ir už kovą su Karaliaus miško brolija buvo pakeltas į riterius. Bet kai grįždamas į Kasterlių Uolą užsuko į Karaliaus Uostą, — pirmiausia, žinoma, aplankyti sesers, — Sersėja, pasivedusi jį į šalį, pašnabždėjo, kad lordas Taivinas ketina apvesdinti jį su Lisa Tuli ir kad jau ėmėsi tą planą įgyvendinti, nes pasikvietė į miestą lordą Hosterį derėtis dėl kraičio. Tačiau, jei Džeimis apsivilktų baltą apsiaustą, galėtų visą laiką likti šalia jos. Senasis seras Harlanas Grandisonas mirė miegodamas, kaip ir dera vyrui, kurio herbe pavaizduotas miegantis liūtas. Eiris tikrai norės, kad jo vietą užimtų jaunas vyras, tad kodėl miegančio liūto nepakeitus riaumojančiu liūtu?
„Tėvas tam niekada nepritars“, — paprieštaravo Džeimis.
„Karalius nė neprašys jo pritarimo. O kai tapsi sargybos broliu, tėvas negalės prieštarauti, bent jau viešai. Serui Ilinui Peinui Eiris išlupo liežuvį vien už tai, kad šis gyrėsi esąs ranka, iš tiesų valdanti Septynias Karalystes. Jis buvo rankos sargybos kapitonas ir vis dėlto tėvas nedrįso įsikišti ir sustabdyti egzekucijos! Nedrįs nieko imtis ir dabar.“
„O kaip Kasterlių Uola?“ — tarė Džeimis.
„Geidi Uolos? Ar manęs?“
Tą naktį jis prisiminė puikiai, tarsi visa būtų vykę vakar. Jiedu praleido ją Ungurių gatvėje įsikūrusioje senoje smuklėje, patikimai pasislėpę nuo budrių žvilgsnių. Sersėja atėjo pas jį apsirengusi kaip paprasta tarnaitė, ir nežinia kodėl, bet tai jį tik dar labiau sujaudino. Aistringesnės Sersėjos Džeimis dar nebuvo matęs. Vos tik užmigdavo, ji vėl jį pažadindavo. Paryčiais Kasterlių Uola jam atrodė labai menka auka už galimybę nuolat būti šalia Sersėjos. Jis sutiko, o visa kita Sersėja pažadėjo sutvarkyti pati.
Pasikeitus mėnulio veidui, į Kasterlių Uolą atskrido karaliaus varnas pranešti, kad jis išrinktas karaliaus sargybos broliu. Jam buvo įsakyta prisistatyti karaliui per didžiulį turnyrą Harenhole, kad galėtų duoti priesaiką ir apsivilkti apsiaustą.
Įstojęs į karaliaus sargybą, Džeimis išvengė vedybų su Lisa Tuli. Bet visa kita susiklostė ne taip, kaip jiedu tikėjosi. Jo tėvas baisiai įtūžo. Atvirai prieštarauti tokiam sprendimui jis nedrįso, — dėl to Sersėja buvo teisi, — bet dėl kažkokios visai nerimtos priežasties atsisakė būti karaliaus ranka ir kartu su dukterimi grįžo į Kasterlių Uolą. Tad, užuot buvę drauge, Sersėja ir Džeimis tiesiog apsikeitė vietomis, be to, dvare jis jautėsi vienišas: saugojo beprotį karalių, o keturi jam pavaldūs vyrai paeiliui mokėsi kautis peiliais, apsiavę jiems nelabai tinkamais jo tėvo batais. Karaliaus rankos keitėsi taip greitai, kad jų herbus Džeimis prisimindavo geriau nei veidus. Ranka, kurio herbas buvo gausybės ragas, ir ranka su herbu, kuriame buvo pavaizduotas šokantis grifas, abu buvo išvyti; ranka, kurio herbas buvo vėzdas ir durklas, pakliuvo į gaisrą ir sudegė gyvas. Paskutine karaliaus ranka tapo lordas Rosartas. Jo ženklas buvo liepsnojantis deglas; toks pasirinkimas pranašavo nelaimę, ypač turint omenyje jo pirmtako likimą, bet alchemikas dvare buvo labai vertinamas, nes, kaip ir karalius, jautė didžiulę aistrą ugniai. Rosartą man reikėjo paskandinti, o ne papjauti.
Brienė tebelaukė Džeimio atsakymo. Šis tarė:
— Tu per jauna, kad būtum galėjusi pažinoti Eirį Targarieną…
Bet ji nebuvo linkusi klausytis tų pasakų.
— Eiris buvo pamišęs ir žiaurus, to niekas niekada ir neneigė. Ir vis dėlto jis buvo karalius — karūnuotas ir pateptas. O tu buvai prisiekęs jį ginti.
— Žinau, ką buvau prisiekęs.
— O ką padarei? — Ji atsistojo šalia jo ištiesinusi pečius, šešių pėdų ūgio, strazdanota, susiraukusi, stambiais arkliškais dantimis ir neslėpdama paniekos.
— Taigi, o ką padarei tu? Jei tai, ką girdėjau šnekant, tiesa, tuomet mes abu karalžudžiai.
— Renlio aš niekada nė pirštu nepaliečiau. Nudėsiu kiekvieną, kas tvirtina priešingai.
— Tai pradėk nuo Kleoso. O paskui, bent jau sprendžiant iš to, ką jis pasakoja, tavęs laukia daug kruvino darbelio.
— Melas. Ledi Ketlina buvo ten, kai jo malonybė buvo nužudytas. Ji viską matė. Tai padarė šmėkla. Žvakių liepsna ėmė blėsčioti, oras padvelkė šalčiu, o paskui staiga visur pasipylė kraujas…
— Ak, tiesiog nuostabu, — nusijuokė Džeimis. — Pripažįstu: tu daug gudresnė už mane. Kai jie mane rado stovintį prie negyvo karaliaus, man nė į galvą nešovė pasakyti: „Ne, ne, tai ne aš, tai šmėkla, baisi šalta šmėkla.“ — Jis vėl nusijuokė. — Geriau išklok man tiesą, kaip karalžudė karalžudžiui: kas tau sumokėjo, kad perrėžtum jam gerklę — Starkai ar Stanis? Gal Renlis tave atstūmė, gal viskas dėl to? O gal tiesiog susitepei rankas savo mėnesinių krauju? Niekada negalima duoti moteriai kalavijo, kai ji kraujuoja.
Kelias akimirkas Džeimis manė, kad Brienė jam trenks. Dar vienas žingsnis, ir aš pačiupęs ištrauksiu iš makšties tą durklą ir suvarysiu jį į kitą makštį. Jis ištiesė pasėstą koją, pasiruošė šokti, bet moteris arčiau nėjo.
— Būti riteriu — reta ir didžiulė garbė, — pasakė ji, — juo labiau būti karaliaus sargybos riteriu. Tokią dovaną gauna nedaugelis, o tu ją išniekinai ir suteršei.
Tai dovana, kurios tu beviltiškai trokšti, moterie, ir niekada negausi.
— Į riterius buvau pakeltas ne dovanai, o už nuopelnus. Nieko veltui negavau. Trylikos, dar būdamas ginklanešiu, laimėjau dvikovų turnyrą. Sulaukęs penkiolikos kartu su seru Arturu Deinu išjojau kautis su Karaliaus miško brolija ir jis kovos lauke pakėlė mane į riterius. Tai tas baltas apsiaustas mane išniekino, o ne aš jį.
Brienė pervėrė jį neapykantos kupinu žvilgsniu. Vien dėl savo taip branginamos priesaikos ji sukapotų mane į gabalus, pagalvojo Džeimis. Tiek to. Man jau iki kaklo paikos pagarbos ir mergelių vertinimų. Moteris nuėjo sau, daugiau taip ir nepravėrusi burnos. Džeimis susirangė po ąžuolu, tikėdamasis susapnuoti Sersėją.