Bet vos užsimerkė, jam prieš akis iškilo Eiris Targarienas, vienas žingsniuojantis po sosto menę, čiupinėjantis savo šašuotas ir kruvinas rankas. Tas pamišėlis nuolat įsipjaudavo į Geležinio sosto ašmenis ir spyglius. Džeimis, su auksiniais šarvais ir ginkluotas kalaviju, įsmuko pro karaliui skirtas duris. Šarvai buvo auksiniai, o ne balti, bet to niekas neprisimena. Gal prisimintų, jei būčiau nusimetęs ir tą prakeiktą baltą apsiaustą?
Ant jo kalavijo ašmenų išvydęs kraują, Eiris paklausė, ar tai lordo Taivino kraujas. „Noriu, kad tas išdavikas mirtų. Noriu jo galvos, atnešk man jo galvą, o jei ne, sudeginsiu tave su visais kitais. Visi jūs išdavikai. Rosartas sako, kad išdavikai čia, pilyje! Jis nuėjo maloniai jų sutikti. Kieno kraujas? Kieno?!“
„Rosarto“, — atsakė Džeimis.
Tada karalius išvertė krauju pasruvusias akis ir pasijuto taip sukrėstas, kad net jo karališka lūpa atvipo. Jam susuko vidurius, jis apsigręžė ir tekinas pasileido prie Geležinio sosto. Ir nuo sienų žvelgiant kaukolėms tuščiomis akiduobėmis, pačiupęs paskutinį karalių drakoną už pakarpos, Džeimis nuvilko jį nuo sosto laiptų, — žviegiantį kaip kiaulė ir dvokiantį kaip išvietė. Jis tik kartą ašmenimis trūktelėjo karaliui per gerklę, ir viskas buvo baigta. Kaip lengva, prisimena, pagalvojo jis. Karalius neturėtų taip lengvai mirti. Rosartas bent jau mėgino kautis, nors, tiesą sakant, kovėsi kaip dera alchemikui. Keista, kad jie niekada nesidomėjo, kas nužudė Rosartą, bet… šis, žinoma, buvo tuščia vieta, prasčiokas, karaliaus ranka dviem savaitėms, tik dar viena bepročio karaliaus užgaida.
Seras Elisas Vesterlingas, lordas Kreikholas ir kiti jo tėvo riteriai atskubėjo į menę kaip tik lemiamą akimirką, tad Džeimis niekaip negalėjo pasprukti ir leisti nuopelnų arba kaltės prisiimti kokiam nors pagyrūnui. Tų riterių žvilgsniuose jis iš karto pamatė kaltinimą, nors… gal tai buvo baimė? Lanisteris ne Lanisteris, o jis buvo vienas iš Eirio septintuko.
„Pilis ir miestas mūsų, sere“, — pranešė jam Rolandas Kreikholas, nors tai nebuvo visiška tiesa. Targarienų šalininkai tebeleido paskutinį kvapą ant vingiuotų pilies laiptų ir ginklinėje, Gregoris Kligeinas ir Eimoris Lorčas šturmavo Meigoro tvirtovės sienas, o Nedas Starkas vedė savo šiauriečius pro Karaliaus vartus, bet Kreikholas negalėjo to žinoti. Pamatęs, kad Eiris nužudytas, jis, rodės, nė kiek nenustebo; šiaip ar taip, Džeimis lordo Taivino sūnumi tapo daug anksčiau, nei buvo pakviestas tapti karaliaus sargybos broliu.
„Pranešk jiems, kad karalius Pamišėlis negyvas, — liepė jis. — Pasigailėk visų, kurie pasiduos, ir paimk juos į nelaisvę.“
„Ar jau paskelbti, kas naujasis karalius?“ — pasiteiravo Kreikholas, ir Džeimis lordo akyse išvydo nebylų, bet aiškų klausimą: „Ar karaliumi turi tapti tavo tėvas, ar Robertas Barateonas, ar nori pasodinti į sostą kitą karalių-drakoną?“ Džeimis pagalvojo apie Viseirį, dar tik berniuką, pabėgusį į Drakono Uolą, ir apie dar visiškai mažą Reigaro sūnelį Eigoną, su motina tebebuvusį Meigoro tvirtovėje. Naujasis Targarienų giminės karalius ir mano tėvas — jo ranka. Ak, kaip kauktų vilkai, kaip putotų įsiūčiu audros lordas! Kelias akimirkas jį buvo apėmusi tokia pagunda, bet paskui Džeimis dar kartą pažvelgė į susmukusį ant grindų lavoną ir aplink jį besiplečiantį kraujo klaną.
„Po galais, gali skelbti karaliumi ką tik nori“, — atsakė jis Kreikholui. O tada atsisėdo į Geležinį sostą ir, pasidėjęs ant kelių kalaviją, ėmė laukti, kas ateis ir pareikš savo teises į karalystę. Taip jau nutiko, kad atėjo Edardas Starkas.
Ir tu neturi teisės manęs teisti, Starkai.
Sapnuose mirtis ateidavo pasivertusi ugnimi, apsigaubusi besiplaikstančiomis žaliomis liepsnomis. Džeimis šokinėdavo aplink jas su auksiniu kalaviju, bet nukirtus vieną liepsnų draiskaną vietoj jos atsirasdavo dvi.
Brienė pažadino jį bakstelėjusi į šoną bato nosimi. Pasaulį dar gaubė tamsa, be to, pradėjo lyti. Pusryčiams jie užkando avižinių papločių, sūdytos žuvies, sero Kleoso pririnktų gervuogių ir, dar saulei nepatekėjus, vėl sėdo ant arklių.
Tirionas
Tyliai kažką niūniuodamas, apsirengęs duksliais šilkiniais persikų spalvos apdarais, kurių skvernai einant plaikstėsi, pro duris įžengė citrinomis kvepiantis eunuchas. Pamatęs prie židinio įsitaisiusį Tirioną, jis staiga sustojo ir nutilo.
— Milorde Tirionai… — plonu balsu cyptelėjo ir nervingai sukikeno.
— Vadinasi, vis dėlto mane prisimeni? Jau buvau pradėjęs abejoti.
— Puiku vėl matyti tave tokį stiprų ir sveiką. — Veiris vos pastebimai šyptelėjo. — Nors pripažįstu, tikrai nesitikėjau tavęs rasti čia, savo kukliuose kambariuose.
— Jie tikrai kuklūs. Tiesą sakant, net pernelyg. — Tirionas palaukė, kol Veirį pasikvies tėvas, o tada įsmuko aplankyti eunucho. Jo buveinė buvo ankšta ir asketiška — trys belangiai kambarėliai prie šiaurinės pilies sienos. — Maniau, atskleisiu krūvą jaudinančių paslapčių ir laukti neprailgs, bet neradau jokio popierėlio. — Žinodamas, kad Voras tikrai turi kelius, kuriais išeina ir pareina nepastebėtas, jis ieškojo ir slaptų takų, bet taip pat nė vieno nerado. — Dievai gailestingi, ąsotyje buvo bent jau vandens, — pridūrė Tirionas, — tavo miegamoji celė ne platesnė už karstą, o jau lova… ar ji tikrai akmeninė, ar tik taip jautiesi joje gulėdamas?
Veiris uždarė duris ir užšovė skląstį.
— Mane kankina nugaros skausmai, milorde, tad mieliau renkuosi kietą lovą.
— Maniau, esi iš tų, kurie labiau mėgsta pūkų patalus.
— Aš nenuspėjamas žmogus. Pyksti ant manęs, kad po mūšio tave apleidau?
— Nenoromis pagalvojau, kad ir tu esi vienas iš mano šeimos.
— Nepasirodžiau visai ne dėl to, kad nemyliu tavęs, milorde. Bet aš labai jautrios prigimties, o tavo randas toks baisus… — Eunuchas pasimuistė leisdamas suprasti, kad jį nukrėtė šiurpas. — Ir ta vargšė nosis…
Tirionas suirzęs pasitrynė šašą.
— Gal reikėtų įsitaisyti naują, auksinę? Kaip manai, Veiri, kokia nosis man labiausiai tiktų? Tokia kaip tavo, suuodžianti visas paslaptis? O gal pasakyti kalviui, kad noriu tokios nosies kaip tėvo? — Tirionas šyptelėjo. — Kilnusis mano tėvas taip uoliai darbuojasi, kad pastarosiomis dienomis jo beveik nematau. Sakyk, ar tiesa, kad jis nori grąžinti didįjį meisterį Paiselį į Mažąją tarybą?
— Tiesa, milorde.
— Ar už tai turiu būti dėkingas savo mielai sesei? — Mat Paiselis buvo sesers statytinis; Tirionas atėmė iš jo tarnybą, nurėžė barzdą, pažemino ir įmetė į belangę, tamsos gaubiamą celę.
— Tikrai ne, milorde. Turi dėkoti tiems didiesiems Senmiesčio meisteriams, kurie užsispyrė grąžinti Paiselį į senąsias pareigas tvirtindami, girdi, paskirti arba atleisti didįjį meisterį gali tik konklava.
Prakeikti kvailiai, pagalvojo Tirionas.
— Rodos, pamenu, kad Meigoro Žiauriojo budelis tris iš jų atleido mostelėjęs kirviu.
— Tikra tiesa, — sutiko Veiris. — O Eigonas Antrasis didįjį meisterį Gerardį sušėrė savo drakonui.
— Deja, aš drakonų neturiu. Bet manau, galėjau apipurkšti Paiselį degiuoju skysčiu ir kyštelėti deglą. Ar tai Citadelei būtų labiau patikę?
— Na, bent jau būtum išlaikęs tradiciją, — sukikeno eunuchas. — Laimė, išmintingos galvos nugalėjo, konklava susitaikė su tuo, kad Paiselis atleistas, ir ėmėsi rinkti jo įpėdinį. Stropiai apsvarsčiusi vyndario sūnaus, meisterio Turkvino, bei nevykėlio riterio pavainikio, meisterio Ereko, kandidatūras ir, neslėpdama puikybės, parodžiusi, kad jų brolijoje asmeniniai gebėjimai vertinami labiau nei kilmė, konklava jau buvo besiunčianti meisterį Gormoną — Tairelį iš Haigardeno. Kai pasakiau apie tai tavo tėvui, jis nedelsdamas ėmė veikti.