Tirionas žinojo, kad konklava vyko Senmiestyje ir posėdžiavo už uždarų durų, tad oficialiai jos nutarimai turėjo būti slapti. Vadinasi, Veiris turi savo paukštelių ir Citadelėje.
— Suprantu. Kitaip sakant, tėvas nusprendė nugnybti rožės žiedą šiam dar neprasiskleidus. — Kad ir nenoromis, jis nusijuokė. — Tas Paiselis — tikra rupūžė. Bet geriau Lanisterių rupūžė, o ne Tairelių, tiesa?
— Didysis meisteris Paiselis nuo seno buvo geras jūsų giminės draugas, — maloniai priminė Veiris. — Gal tave paguos bent tai, kad į tarnybą bus grąžintas seras Borosas Blauntas?
Sersėja iš sero Boroso atėmė baltąjį apsiaustą už tai, kad šis nepadėjo galvos gindamas princą Tomeną, kai Rosbio kelyje berniuką pagrobė Bronas. Tas vyras nebuvo Tiriono draugas, bet davė jam dingstį dar labiau nekęsti Sersėjos. Ką gi, vis šis tas…
— Blauntas — pagyrūnas ir bailys, — geraširdiškai pasakė Tirionas.
— Šit kaip? O varge… Ir vis dėlto įprasta, kad karaliaus sargybos riteriai kaunasi iki paskutinio kraujo lašo. Gal ateityje seras Borosas įrodys esąs narsesnis? Šiaip ar taip, jis, be abejo, liks labai ištikimas.
— Mano tėvui, — pabrėžtinai priminė Tirionas.
— Jei jau kalbame apie karaliaus sargybą… Svarstau, ar šis maloniai netikėtas tavo apsilankymas gali būti susijęs su žuvusiu sero Boroso broliu, narsiuoju seru Mendonu Muru? — Eunuchas pirštais persibraukė pudruotą skruostą. — Rodos, tavo žmogus, Bronas, pastaruoju metu juo labai domisi.
Apie serą Mendoną Bronas išsiaiškino viską, ką galėjo, bet Veiris, suprantama, žinojo daug daugiau. Ak, jei tik sutiktų tomis žiniomis pasidalyti…
— Rodos, daug draugų tas vyras neturėjo, — atsargiai rinkdamas žodžius tarė Tirionas.
— Gaila, — linktelėjo Veiris, — bet taip ir buvo. Ten, Slėnyje, būdamas užtektinai drąsus dar būtų galėjęs rasti bendraminčių, bet čia… Į karaliaus sargybą jį atvedė lordas Arinas, Robertas apvilko jį baltu apsiaustu, tik bijau, kad nei vienas, nei kitas ypatingos meilės serui Mendonui nejautė. Ir turnyruose jis nebuvo iš tų riterių, kuriuos prastuomenė sveikina džiaugsmingais šūksniais, nors jo drąsa niekas neabejojo. Jo nepamėgo net karaliaus sargybos broliai, su kuriais kartu tarnavo. Seras Baristanas kartą girdėjo sakant, kad vienintelis vyro draugas — kalavijas, o gyvenimas — tai pareiga, bet manau, kad pats Selmis tokiai minčiai toli gražu nepritarė. Nors, kai pamąstai, tai gana keista, ar ne? Juk mes, galima sakyti, tokių savybių iš karaliaus sargybos ir tikimės: ieškome vyrų, kurie gyvena ne sau, o karaliui. Šiuo požiūriu mūsų narsusis seras Mendonas buvo tobulas baltasis riteris. Ir žuvo, kaip dera karaliaus sargybos riteriui: su kalaviju rankoje, gindamas karaliaus kraują. — Eunuchas vos pastebimai šyptelėjo Tirionui ir atidžiai jį nužvelgė.
Turbūt norėjai pasakyti, kad nuskendo, mėgindamas nužudyti vieną iš karaliaus sūnų, pagalvojo Tirionas. Jis svarstė, ar Veiris žino gerokai daugiau nei atskleidžia? Kol kas jis neišgirdo nieko nauja; maždaug tą patį sužinojęs papasakojo ir Bronas. O Tirionui reikėjo rasti sąsają su Sersėja, reikėjo kokio nors įrodymo, kad seras Mendonas buvo įrankis jo sesers rankose. Ne visada gauname tai, ko norime, niūriai tarė jis sau ir kai ką prisiminė…
— Atėjau ne dėl sero Mendono.
— Suprantama. — Eunuchas nužingsniavo į kitą kambario galą prie siaurakaklio ąsočio su vandeniu. — Ar galėčiau tau pasitarnauti, milorde? — paklausė pildamas į taurę vandens.
— Galėtum, bet ne girdydamas vandeniu. — Tirionas sukryžiavo rankas ant krūtinės. — Noriu, kad atvestum man Šają.
Veiris paėmė taurę su vandeniu.
— Ar tai išmintinga, milorde? Ji graži miela mergaitė. Būtų labai gaila, jei tavo tėvas ją pakartų.
Tiriono nenustebino tai, kad Veiris viską žino.
— Ne, tai neišmintinga, tai — visiška beprotybė. Bet prieš išsiųsdamas, noriu paskutinį kartą ją pamatyti. Negaliu gyventi, kai ji taip arti…
— Suprantu.
Kažin… Tirionas dar vakar matė ją, nešiną kubilu vandens ir lipančią vingiuotais laiptais. Matė, kaip jaunas riteris pasisiūlė panešti sunkų kubilą. Išvydus, kaip ji palietė jo ranką ir kaip nusišypsojo, jam net silpna pasidarė. Prasilenkiant juodu skyrė vos keli centimetrai; jis leidosi laiptais, o Šaja lipo aukštyn, ji buvo taip arti, kad jis užuodė gaivų ką tik ištrinktų jos plaukų kvapą. „Milorde…“ — tarė Šaja ir padarė reveransą, o jis norėjo ištiesti ranką, stverti ją į glėbį, pabučiuoti tiesiog ant laiptų, bet… tik manieringai linktelėjo ir nuklipytavo laiptais žemyn.
— Kelis kartus buvau ją sutikęs, — tarė jis Veiriui, — tik nedrįsau užkalbinti. Įtariu, kad kiekvienas mano žingsnis sekamas.
— Labai išmintingas įtarumas, gerasis milorde.
— Kas? — staiga kilstelėjęs galvą paklausė Tirionas.
— Ketlblekai nuolatos viską praneša tavo mielai seseriai.
— Kai pagalvoju, kiek monetų daviau tiems netikėliams… Kaip manai, ar galėčiau tikėtis, kad daugiau maniškio aukso susilpnintų jų ištikimybę Sersėjai?
— Tikėtis galima visuomet, bet daug vilčių nedėčiau. Dabar jie visi trys riteriai, be to, tavo sesuo vėl pažadėjo jiems paaukštinimą. — Eunuchas nešvankiai, nemaloniai sukikeno. — O vyriausias iš jų, seras Osmundas iš karaliaus sargybos, svajoja ir apie… kitokias… malones. Neabejoju, kad kiekvieną karalienės monetą gali padengti savąja, bet ji turi antrą kapšelį ir šis, galima sakyti, neišsemiamas.
Po septyniais galais… — pagalvojo Tirionas.
— Nori pasakyti, kad Sersėja tratinasi su Osmundu Ketlbleku?
— Ak, dievai, ne! Ar nemanai, kad tai būtų baisiai pavojinga? Ne, karalienė tik leidžia suprasti… gal rytoj, gal po vestuvių pokylio… ir dar vienas kitas šyptelėjimas, šnipštelėjimas, nepadorus pokštas… vos juntamas jos krūties brūkštelėjimas Osmundui per ranką prasilenkiant… Ir to, rodos, pakanka. Bet argi eunuchas apie tokius dalykus ką nors išmano? — Rausvas jo liežuvio galiukas nuslydo apatine lūpa nelyginant drovus rožinis žvėrelis.
Jei tik pavyktų pastūmėti juos užsiimti drąsesniais žaidimais, ne tik slaptu glamonėjimusi, ir pasirūpinti, kad tėvas užkluptų juodu lovoje… Tirionas apsičiupinėjo šašą ant nosies. Kol kas nežinojo, kaip galėtų tai padaryti, bet galbūt vėliau rasis koks nors planas.
— Ar mane seka tik Ketlblekai?
— O, kad tai būtų tiesa, milorde! Bijau, kad tave seka daugybė akių. Tu… kaip čia pasakius… Išskirtinis? Ir skaudama širdimi turiu pripažinti, kad nelabai mylimas. Keršydami už savo tėvą, tave mielai įskųstų Jano Slinto sūnūs, o mūsų mielasis lordas Petiras turi draugų bene pusėje Karaliaus Uosto viešnamių. Jei būtum toks neišmintingas, kad kuriame nors apsilankytum, jis tai iš karto sužinotų, o netrukus ta naujiena pasiektų ir tavo lordo tėvo ausis.
Viskas net prasčiau, nei įtariau.
— O mano tėvas? Kam jis pavedė mane šnipinėti?
Šį kartą eunuchas nusikvatojo.
— Ogi man, milorde.
Nusijuokė ir Tirionas. Jis nebuvo toks kvailas, kad patikėtų Veiriui daugiau paslapčių nei būtina, bet apie Šają eunuchas ir taip jau žinojo pakankamai ir galėjo pasirūpinti, jog mergina pakibtų kilpoje.