— Slapta atvesi pas mane Šają iš tvirtovės, nematomą šnipų akims. Kaip anksčiau.
Veiris ėmė grąžyti rankas.
— Ak, milorde, padaryčiau tai su didžiausiu malonumu, bet… karalius Meigoras nenorėjo, kad jo tvirtovėje šmirinėtų žiurkės, jei supranti, ką noriu pasakyti. Jis įsakė įrengti slaptą išėjimą, jei kada nors jį apsuptų ir užspeistų priešai, tačiau per tas duris neįmanoma patekti į jokius kitus slaptus takus. Žinoma, galiu trumpai išvogti Šają iš ledi Lolisės kambarių, bet man niekaip nepavyks atvesti jos į tavo miegamąjį niekieno nepastebėtos.
— Tada atvesk ją kur nors kitur.
— Tik kur? Saugios vietos niekur nėra.
— Yra. — Tirionas plačiai nusišypsojo. — Čia. Manau, pats laikas panaudoti tavo kietą kaip akmuo lovą geresniam užsiėmimui nei miegas.
Eunuchas iš nuostabos net išsižiojo. Paskui sukikeno.
— Pastaruoju metu Lolisė greitai nuvargsta. Ji netrukus gimdys. Numanau, kad, kol patekės mėnulis, ji jau giliai miegos.
Tirionas nušoko nuo krėslo.
— Vadinasi, kai patekės mėnulis. Ir nepamiršk atnešti vyno. Ir dviejų švarių taurių.
Veiris nusilenkė.
— Viską padarysiu taip, kaip milordas liepia.
Likusią dienos dalį laikas, rodos, slinko taip lėtai, kaip į sirupą įkritęs kirminas. Tirionas užlipo į pilies biblioteką ir mėgino prasiblaškyti skaitydamas Beldekaro „Roino karų istoriją“, bet per įsivaizduojamą Šajos šypseną jam buvo sunku įžiūrėti dramblius. Sulaukęs popietės, padėjo knygą į šalį ir įsakė paruošti vonią. Kuo stropiausiai prausėsi, kol atvėso vanduo, o tuomet liepė Podui lygiai pakirpti žandenas. Barzda Tirionui buvo gyva bėda: gelsvų, žilų ir juodų šerių raizginys, šiurkšti ir nelygi, be to, bjauri pažiūrėti, tačiau dengė dalį veido, o tai buvo tik į gera.
Išsimaudęs, raudonskruostis ir pasikirpęs taip, kaip norėjo, Tirionas apžiūrėjo savo drabužius ir išsirinko skaisčiai raudonos, Lanisterių spalvos aptemptas atlasines kelnes ir geriausią liemenę iš sunkaus juodo aksomo su liūto galvos sąsagomis. Būtų užsikabinęs ant kaklo ir iš auksinių rankų sunertą grandinę, jei jam gulint ir vaduojantis mirtimi tėvas nebūtų jos nugvelbęs. Ir tik baigęs rengtis jis suvokė savo kvailybės mastą. Po septyniais pragarais, nykštuk, ar kartu su nosimi praradai ir visą protą? Kiekvienas tave pamatęs nusistebės, kodėl apsirengei dvariškio drabužiais eidamas aplankyti eunucho. Plūsdamasis Tirionas nusirengė ir apsitaisė paprastesniais rūbais: apsimovė juodos vilnos kelnes, apsivilko seną baltą tuniką ir rudą, išblukusią odinukę. Nesvarbu, ką vilki, tarė jis sau, laukdamas patekant mėnulio, vis tiek esi nykštukas. Niekada nebūsi toks aukštas, kaip tas ant laiptų sutiktas riteris ilgomis tiesiomis kojomis, plokščiu raumeningu pilvu ir plačiais vyriškais pečiais.
Mėnuliui dirstelėjus per pilies sienos viršų, jis pasakė Podrikui Peinui, jog ketina aplankyti Veirį.
— Ilgai užtruksite, milorde? — paklausė berniukas.
— Na… tikiuosi…
Kadangi Raudonojoje pilyje buvo apsistoję tiek daug žmonių, Tirionas negalėjo tikėtis prasmukti nepastebėtas. Seras Beilonas Svonas budėjo prie durų, o seras Loras Tairelis ėjo sargybą prie pakeliamojo tilto. Tirionas stabtelėjo persimesti su abiem vyrais vienu kitu mandagiu žodžiu. Keista buvo matyti gėlių riterį vilkintį vien baltais drabužiais, juolab kad anksčiau jis rengdavosi spalvingai kaip vaivorykštė.
— Kiek tau metų, sere Lorai? — pasiteiravo jo Tirionas.
— Septyniolika, milorde.
Septyniolikos, tikras gražuolis ir jau spėjęs išgarsėti. Pusė Septyniose Karalystėse gyvenančių merginų nori su juo permiegoti ir visi jaunuoliai trokšta būti tokie kaip jis.
— Prašau man atleisti už klausimą, sere, bet… kodėl vos septyniolikos metų sulaukęs jaunuolis turėtų rinktis tarnybą karaliaus sargyboje?
— Princas Eimonas Drakono riteris prisiekė būdamas septyniolikos, — atsakė seras Loras, — o tavo brolis Džeimis buvo dar jaunesnis.
— Jų motyvai man žinomi. Bet kodėl tu įstojai į šią tarnybą? Tik dėl garbės tarnauti kartu su tokiais šaunuoliais kaip Merinas Trentas ir Borosas Blauntas? — Jis pašaipiai šyptelėjo vaikinui. — Už galimybę saugoti karaliaus gyvybę išsižadi savo gyvenimo. Atsisakai žemių ir titulų, vilties vesti ir susilaukti vaikų…
— Tairelių giminę pratęs mano broliai, — paaiškino seras Loras. — Trečiajam sūnui nebūtina nei vesti, nei turėti palikuonių.
— Nebūtina, bet kai kam tai atrodo malonu. Beje, o kaip meilė?
— Nusileidusios saulės žvakė neatstos.
— Ar tai žodžiai iš dainos? — Tirionas šypsodamasis kilstelėjo galvą. — Taip, tau septyniolika, dabar jau aiškiai matau.
Seras Loras įsitempė.
— Šaipaisi iš manęs?
Įžeidus vaikinukas…
— Ne. Atleisk, jei įžeidžiau. Kadaise aš taip pat mylėjau ir mudu turėjome savo dainą.
„Mylėjau merginą kaip vasarą tyrą ir jos plaukuose žaidė saulė.“ Palinkėjęs serui Lorui gero vakaro, Tirionas patraukė toliau.
Prie šunidžių būrys sunkiai ginkluotų raitelių pjudė porą šunų. Porai minučių stabtelėjęs, Tirionas pamatė, kaip mažesnis šuo nuplėšė pusę snukio didesniam, ir pasakęs, girdi, nugalėtasis dabar panašus į Sandorą Kligeiną, sulaukė atsako — šiurkštaus kelių vyrų juoko. Paskui, vildamasis, jog išsklaidė visus jų įtarimus, jis nužingsniavo prie šiaurinės pilies sienos ir laiptais nusileido į skurdžią eunucho buveinę. Vos spėjo kilstelėti ranką ketindamas pasibelsti, durys pačios atsivėrė.
— Veiri… — Tirionas įsmuko vidun. — Ar tu čia?
Prieblandoje degė vienintelė žvakė, kvėpindama kambario orą jazminų aromatu.
— Milorde…
Į žvakės metamą šviesos ratą nedrąsiai įžengė moteris: kresna, švelni, apkūnoka, rausvu apskritu veidu ir vešliomis tamsiomis garbanomis. Tirionas atsitraukė.
— Ar kas nors ne taip? — paklausė ji.
Veiris… — suirzęs suprato jis.
— Vieną akimirką apimtas siaubo pamaniau, kad atvedei man Lolisę, o ne Šają. Kur ji?
— Aš čia, milorde. — Priėjusi iš už nugaros, ji delnais uždengė Tirionui akis. — Ar atspėsi, kuo aš apsirengusi.
— Niekuo.
— Ak, koks tu nuovokus, — patempė lūpą ji ir staiga patraukė rankas. — Iš kur žinai?
— Nes, niekuo neapsirengusi, tu labai graži.
— Šit kaip? — nustebo ji. — Iš tiesų?
— O taip.
— Argi tuomet, užuot šnekėjęs, neturėtum manęs dulkinti?
— Pirmiausia turime atsikratyti „ledi“ Veirio. Aš ne iš tų nykštukų, kurie mėgsta žiūrovus.
— Jo nėra, — tarė Šaja.
Tirionas atsisuko. Mergina sakė tiesą. Eunuchas išnyko, lyg skradžiai žemę prasmego. Kažkur čia yra slaptos durys — turi būti. Tiek tespėjo pagalvoti, mat Šaja pasilenkė jo pabučiuoti. Merginos burna buvo drėgna ir alkana, ji, rodės, nematė nei Tiriono rando, nei iš nosies likusio skausmingo šašo. Pirštais jis lietė šiltą ir švelnią kaip šilkas jos odą. Nykščiui brūkštelėjus per kairės krūties spenelį, šis akimirksniu papuro.
— Paskubėk, — nesiliaudama bučiuoti paragino Tirioną Šaja ir jo pirštai nuslydo prie kelnių juosmens raiščių, — ak, greičiau, greičiau, noriu jausti tave savyje, savyje, savyje…
Jis net nespėjo visiškai nusirengti. Šaja ištraukė iš kelnių jo kotą, stumtelėjusi pargriovė Tirioną ant grindų ir apžergusi užsėdo.