— Milžine mano, milžine, milžine… — kartojo kaskart leisdamasi ant jo. Tirionas buvo taip pritvinkęs, kad nuleido jau po penkto stūmio, bet Šajos tai, rodės, nė kiek nepapiktino. Pajutusi Tirioną nuleidžiant, ji tik gašliai šyptelėjo ir pasilenkė bučiniais nudžiovinti prakaito jam nuo kaktos. — Mano milžinas Lanisteris, — sumurmėjo ji. — Prašau, pasilik manyje. Noriu tave jausti.
Tad Tirionas nė nekrustelėjo, tik ištiesęs rankas Šają apkabino. Kaip gera ją laikyti ir būti jos glėbyje, dingtelėjo jam. Argi toks malonumas gali būti nusikaltimas, už kurį Šaja nusipelno kartuvių?
— Šaja, — prabilo jis, — mieloji, tai turi būti paskutinis mudviejų kartas. Toliau susitikinėti per daug pavojinga. Jei mano lordas tėvas sužinotų…
— Man patinka tavo randas. — Šaja perbraukė jį pirštu. — Su juo atrodai labai piktas ir stiprus.
Tirionas nusijuokė.
— Turi omenyje, „labai bjaurus“.
— Man milordas niekada neatrodys bjaurus.
Ir Šaja pabučiavo rantytą nosies liekaną dengiantį šašą.
— Turėtum nerimauti ne dėl mano veido, o dėl tėvo…
— Aš jo nebijau. Ar dabar milordas man grąžins papuošalus ir šilko apdarus? Kai buvai sužeistas mūšyje, klausiau Veirio, ar negalėčiau jų atgauti, bet jis drabužių ir papuošalų man neatidavė. Kam jie būtų atitekę, jei būtum numiręs?
— Aš nenumiriau. Esu čia.
— Žinau. — Vis dar apžergusi jį ir šypsodamasi, Šaja pasimuistė. — Esi kaip tik ten, kur tau dera būti. — Ir nepatenkinta papūtusi lūpas paklausė: — Bet ar dabar, kai pasveikai, dar ilgai turėsiu patarnauti Lolisei?
— Ar tu manęs apskritai klausaisi? — atsakė Tirionas. — Jei nori, gali likti pas Lolisę, bet tau būtų geriau išvykti iš miesto.
— Nenoriu išvykti. Žadėjai, kad po mūšio vėl perkraustysi mane į namą. — Šaja truputį įtempė makšties raumenis ir įkištas jo kotas vėl ėmė standėti. — Sakei, kad Lanisteris niekada nelieka skolingas.
— Šaja, tegul mane dievai, liaukis. Paklausyk manęs. Turi iš čia išvažiuoti. Pastaruoju metu mieste pilna Tairelių ir aš esu atidžiai sekamas. Tu nesupranti, kaip tai pavojinga.
— Ar galėsiu dalyvauti karaliaus vestuvių puotoje? Lolisė ten neis. Patikinau Lolisę, kad karaliaus sosto menėje niekas nepuls jos prievartauti, bet ji tokia kvaiša. — Šaja vikriai nuo jo nulipo ir, tyliai plaptelėjęs, drėgnas Tiriono kotas išslydo laukan. — Simonas sako, kad vyks dainių turnyras, bus leidžiami karveliai, be to, bus ir juokdarių varžytuvės.
Tą triskart prakeiktą Šajos dainių Tirionas buvo beveik pamiršęs.
— Kaip tau pasitaikė proga šnekėtis su Simonu?
— Užsiminiau apie jį ledi Tandai, o ji pasamdė Simoną, kad grotų Lolisei. Kai kūdikis ima spardytis, muzika ją ramina. Simonas sako, kad puotoje turėtų būti ir šokantis lokys, ir Arboro vyno. Dar niekada nesu mačiusi šokančio lokio.
— Lokiai trypia prasčiau už mane. — Tirionas nerimavo ne dėl lokio, o dėl dainiaus. Vienas į netinkamą ausį šnipštelėtas neatsargus žodis, ir Šaja būtų pakarta.
— Simonas sako, kad bus patiekti septyniasdešimt septyni valgiai ir į didžiulį pyragą įkepta šimtas karvelių, — neslėpdama susijaudinimo tarškėjo Šaja. — Pralūžus plutai, jie visi išsiverš lauk ir nuskris.
— O tada nutūps ant sijų ir dergs svečiams ant galvų. — Tirionas tokių vestuvinių pyragų savo kailiu buvo iškentęs ir anksčiau. Karveliai itin mėgdavo dergti ant jo — bent jau jam visuomet taip atrodydavo.
— Ar negalėčiau apsivilkti šilkinių bei aksominių drabužių ir į vestuvių pokylį ateiti kaip ledi, o ne kaip tarnaitė? Niekas nesužinos, kas esu.
Visi žinos, kad nesi ledi, dingtelėjo Tirionui.
— Gali būti, kad ledi Tanda ims svarstyti, iš kur Lolisės kambarinė turi tiek daug brangių papuošalų.
— Anot Simono, vestuvių pokylyje bus tūkstantis svečių. Ji manęs net nepamatys. Atsisėsiu kur nors tamsioje kertėje, pačioje kukliausioje vietoje, bet kaskart, kai pakilsi nuo stalo ir eisi į išvietę, galėsiu išsmukti nepastebėta ir susitikti su tavimi. — Ji suspaudė delne jo kotą ir švelniai paglostė. — Apatinių drabužių po suknia nedėvėsiu, tad milordui net nereikės manęs atrišti. — Šaja jaudrino jį slankiodama pirštus aukštyn žemyn. — Arba, jei milordas pageidaus, galėčiau padaryti jam taip… — Ir ji apžiojo jo kotą.
Netrukus Tirionas jau vėl buvo pasiruošęs. Tik šį kartą ištvėrė gerokai ilgiau. Kai baigė, Šaja vėl užsiropštė ant jo ir įsirangė po pažastimi.
— Juk leisi man eiti, ar ne?
— Šaja, — sunkiai atsidusęs tarė jis, — tai pavojinga.
Paskui kelias minutes ji nepratarė nė žodžio. Tirionas mėgino šnekėtis apie kitus dalykus, bet vis atsitrenkdavo į niūraus mandagumo sieną — tokią pat šaltą ir neįveikiamą kaip ta, kurią kartą buvo matęs šiaurėje. Gerieji dievai, nusivylęs tarė sau jis, žiūrėdamas į bebaigiančią tirpti ir blėsčioti imančią žvakę, kaip galėčiau leisti, kad po to, kas nutiko Tišai, toks pat likimas ištiktų ir kitą merginą? O gal aš tikrai toks kvailys, kokiu tėvas mane laiko? Jis mielai būtų pažadėjęs Šajai tai, ko ji norėjo, mielai įsikibusią jam į parankę būtų parsivedęs į savo miegamąjį ir leidęs apsirengti šilkais ir aksomais, kuriuos ji taip mėgo. Jei būtų turėjęs galios nuspręsti, per Džofrio vestuvių puotą Šaja būtų sėdėjusi šalia jo ir šokusi su visais jai patikusiais lokiais. Bet nebūtų galėjęs žiūrėti į ją, tabaluojančią kilpoje.
Žvakei užgesus, Tirionas išsirangė iš jos glėbio ir uždegė kitą. Tada apėjo sienas, pirštais barbendamas į kiekvieną ir ieškodamas slaptų durų. Šaja sėdėjo sulenkusi kojas, pritraukusi kelius prie smakro, apkabinusi jas ir žiūrėjo į Tirioną. Pagaliau tarė:
— Jie po lova. Slapti laiptai.
Tirionas nepatikliai į ją žvilgtelėjo.
— Po lova? Bet ta lova — iš akmens luito. Ji sveria pusę tonos.
— Yra tokia vietelė, kurią Veiris spusteli ir lova iš karto pakyla. Klausiau, kaip taip gali būti, ir jis man paaiškino, girdi, tai — magija.
— Taip. — Tirionas nejučia šyptelėjo. — Atsvaros kerai.
Šaja atsistojo.
— Man jau reikia eiti. Kartais kūdikis ima spardytis ir pabudusi Lolisė kviečia mane.
— Netrukus turi grįžti Veiris. Jis tikriausiai slapta klausosi kiekvieno mudviejų žodžio.
Tirionas užgesino žvakę. Jo kelnių priekyje ties šakumu buvo drėgmės dėmė, bet tamsoje jos niekas neturėjo pastebėti. Jis liepė Šajai apsirengti ir laukti eunucho.
— Gerai, — pažadėjo ji. — Tu mano liūtas, tiesa? Mano milžinas Lanisteris?
— Taip, — linktelėjo Tirionas, — o tu esi…
— …tavo kekšė. — Šaja priglaudė pirštą jam prie lūpų. — Žinau. Mielai tapčiau tavo ledi, bet to niekada nebus. Kitaip vestumeis mane į puotą. Bet tai nesvarbu. Man patinka būti tavo kekše, Tirionai. Tiesiog pasilik mane, liūte mano, ir rūpinkis, kad būčiau saugi.
— Taip ir padarysiu, — pažadėjo jis.
Kvaily, kvaily! — suriko Tiriono vidinis balsas. Kodėl tai pasakei? Atėjai čia jos išsiųsti! Bet, užuot taip ir padaręs, Tirionas tik dar kartą ją pabučiavo.
Grįžtant Tirionui laikas prailgo, be to, jis jautėsi labai vienišas. Podrikas Peinas jau miegojo savo žemoje lovelėje, bet jis vaikinuką prikėlė.