— Broną, — burbtelėjo.
— Serą Broną? — Podas pasitrynė užmiegotas akis. — Hm… Ar man jį pakviesti, milorde?
— Ne, visai ne, prikėliau tave tik tam, kad truputį pasišnekučiuotume apie tai, kaip jis rengiasi, — atsakė Tirionas, bet jo pašaipa buvo visiškai nereikalinga. Podas suglumęs tik spoksojo į jį, kol Tirionas suirzęs kilstelėjo rankas ir pasakė: — Taip, surask jį. Atvesk. Tuoj pat.
Vaikinas paskubomis apsirengė ir išbėgo iš kambario. Ar aš tikrai keliu tokį siaubą? — apsivilkęs naktinius ir pildamasis taurę vyno nusistebėjo Tirionas.
Praėjo pusė nakties ir Tirionas gėrė trečią taurę vyno, kol pagaliau grįžo Podas, o paskui jį į miegamąjį įžengė ir samdinys riteris.
— Po galais, tikiuosi, kad vaikinukas turėjo labai rimtą priežastį ištempti mane iš Čatajos namų, — sėsdamasis pasakė Bronas.
— Iš Čatajos namų? — suirzęs tarė Tirionas.
— Gera būti riteriu. Daugiau nebereikia žvalgytis į pigius viešnamius gatvės gale. — Bronas vyptelėjo. — Dabar Alajaja ir Marėja guli pūkų pataluose, o tarp jų — seras Bronas.
Tirionui teko numaldyti savo irzulį. Bronas turėjo tokią pačią teisę gulėti su Alajaja kaip ir bet kuris kitas vyras, ir vis dėlto… Kad ir kaip troškau, aš jos niekada nepaliečiau, tačiau Bronas negalėjo to žinoti. Ir vis dėlto jam nederėjo lįsti prie jos su savo stačiu kotu. Pas Čatają apsilankyti jis nedrįso. Jei būtų nuėjęs, Sersėja tikrai būtų pasirūpinusi, kad šią naujieną išgirstų tėvas, ir Jajai būtų tekę iškęsti kur kas daugiau nei vien plakimą. Atsiprašydamas jis nusiuntė merginai sidabrinį vėrinį su nefritu ir porą prie jo derančių apyrankių, bet vis tiek…
Tai neturi prasmės.
— Yra toks dainius, vadinantis save Simonu Sidabrabalsiu, — neslėpdamas nuovargio ir atmesdamas antklodės kraštą pasakė Tirionas. — Kartais jis groja ledi Tandos dukteriai.
— Na ir kas?
Nužudyk jį, būtų galėjęs įsakyti Tirionas, nors tas vyras nieko bloga nepadarė, tik padainavo kelias dainas. Ir apsuko Šajai mielą galvelę savo pasakojimais apie karvelius ir šokančius lokius.
— Rask jį, — užuot išsidavęs, ką galvoja, liepė Tirionas. — Rask jį, kol to nepadarė kas nors kitas.
Arija
Rausdama mirusio žmogaus daržą ir ieškodama daržovių, ji išgirdo kažką dainuojant.
Suklususi ir pamiršusi, kad už lapkočių laiko tris padžiūvusias morkas, Arija akimirksniu sustingo kaip akmuo. Ji prisiminė Kruvinuosius Juokdarius, Ruzo Boltono vyrus ir iš baimės ją nukėtė šiurpas. Tai neteisinga, juolab dabar, kai pagaliau radome Trišakį ir jau manėme esą beveik saugūs.
Tik… kodėl Juokdariai būtų turėję dainuoti?
Daina sklido upe aukštyn, plaukė iš kažkur už rytuose dunksančios kalvelės. Į Kirų miestą pas gražuolę einu, ei-ho, ei-ho…
Tebelaikydama tabaluojančias morkas, Arija atsistojo ir ištiesino pečius. Sprendžiant iš garsų, dainius traukė upės aukštupin, pakrante besidriekiančiu keliu. Kopūstuose darbavęsis Pyragėlis taip pat išgirdo dainuojant, — tai aiškiai galėjai matyti iš jo veido išraiškos. Gendris miegojo pusiau sudegusios lūšnelės pavėsyje, tad apskritai nieko negirdėjo.
Išvogti bučinio durklo galu, ei-ho, ei-ho.
Arijai pasirodė, kad per upės šniokštimą girdi ir medinės arfos skambesį.
— Girdi? — dusliai sušnabždėjo Pyragėlis, laikydamas pilną glėbį kopūstų. — Kažkas ateina.
— Eik, pažadink Gendrį, — liepė jam Arija. — Tik papurtyk paėmęs už peties, bet triukšmo nekelk.
Pažadinti Gendrį buvo lengva, — ne taip, kaip Pyragėlį, kurį reikėdavo apspardyti ir aprėkti.
Ji taptų mano mylimąja ir mes ilsėtumės pavėsyje, ei-ho, ei-ho.
Kiekvieną akimirką dainos žodžiai skambėjo vis garsiau.
Pyragėlis nuleido rankas. Dusliai bumbsėdami pabiro ant žemės kopūstai.
— Turime slėptis.
Tik kur? Supleškėjusi lūšna ir apleistas daržas prie jos buvo ant Trišakio kranto. Paupyje, palei dumblėtoje seklumoje želiančių nendrių juostą augo keli gluosniai, bet šiaip ši vieta buvo beveik atvira. Žinojau, kad mums nereikia kišti nosies iš miško, dingtelėjo Arijai. Tačiau jie buvo taip išalkę, o daržas taip viliojo, kad neatsispyrė pagundai. Duona ir sūris, kurį pasivogė sprukdami iš Harenholo, baigėsi prieš šešias dienas, jiems dar traukiant per miškų gūdumą.
— Gendrį ir arklius nuvesk už trobelės, — nusprendusi liepė ji.
Dalis vienos sienos tebestovėjo — galbūt jos pakaks pasislėpti dviem berniukams ir trims arkliams… Jei arkliai neims prunkšti ir jei tas dainius nesumanys šniukštinėti po daržą.
— O kaip tu?
— Pasislėpsiu už medžio. Jis tikriausiai vienas. Jei mane užkabins, aš jį nužudysiu. Eik!
Pyragėlis nuėjo, o Arija, numetusi morkas, per petį išsitraukė pavogtą kalaviją. Ginklo makštį ji buvo užsikabinusi ant nugaros ir susiveržusi diržu. Ilgasis kalavijas buvo nukaldintas suaugusiam vyrui ir, kai prisijuosdavo ginklą prie klubo, jo galas trankydavosi į žemę. Be to, jis per sunkus, tarė sau Arija, kaip ir kiekvieną kartą, kai tik paimdavo į rankas šį sunkų, griozdišką daiktą ir pasigesdavo Adatos. Ir vis dėlto tai buvo kalavijas, juo galėjo žudyti ir to pakako.
Lengvu žingsniu ji priėjo prie didelio seno gluosnio, augančio šalia kelio vingio, ir, pasislėpusi už nusvirusių šakų, priklaupė ant vieno kelio į žolę ir dumblą. Senieji dievai, dainiaus balsui vis stiprėjant, ėmė melstis ji, ir medžių dievai, paslėpkite mane, ir tegul jis praeina pro šalį. Tada tyliai sužvingo arklys ir daina staiga nutrūko. Jis išgirdo, suprato Arija, bet galbūt keliauja vienas, o jei ne, tuomet galbūt jie mūsų bijo ne mažiau nei mes jų.
— Girdėjai? — atsklido vyro balsas. — Sakyčiau, kad už tos sienos kažkas yra.
— Tai jau tikrai, — Arija išgirdo antrą, duslesnį balsą. — Kaip manai, Šauly, kas ten galėtų būti?
Vadinasi, jie dviese. Arija prikando lūpą. Klūpodama ji negalėjo matyti vyrų per gluosnio šakas. Užtat viską girdėjo.
— Lokys. — Tai trečias balsas ar… vėl pirmasis?
— Lokys turi daug mėsos, — pasakė dusliu balsu kalbantis vyras. — O rudenį — ir daug taukų. Tinkamai iškepta, jo mėsa gardi valgyti.
— Gali būti ir vilkas. Arba liūtas.
— Kaip manai, koks liūtas? Keturkojis ar dvikojis?
— Juk nesvarbu, ar ne?
— Kaip suprantu, ne. Šauly, ką ketini veikti su tomis strėlėmis?
— Paleisiu kelias anapus sienos. Kad ir kas ten slepiasi, greitai išlįs pasižiūrėti, kas čia vyksta.
— O jei ten glaudžiasi sąžiningas vyras? Arba vargšė moteris su kūdikiu prie krūties?
— Doras žmogus išeitų ir mums pasirodytų. Tik plėšikas slėptųsi užlindęs už sienos.
— Na taip, tikrai. Tada nieko nelauk ir leisk savo strėles.
Arija pašoko.
— Nešauk!
Ir parodė keliauninkams, kad turi kalaviją. Matė, kad jie trise. Tik trise. Sirijus sudorotų daugiau nei tris, o jai galbūt dar galėjo padėti Pyragėlis ir Gendris. Bet jie berniukai, o šie keliautojai — suaugę vyrai.