Tie vyrai ėjo pėsti, jų drabužiai kelionėje buvo sutepti ir aptaškyti purvu. Dainių Arija pažino iš medinės arfos, kurią jis švelniai glaudė prie odinukės, kaip motina glaustų kūdikį. Jis buvo neaukštas, atrodė maždaug penkiasdešimties, jo burna buvo didelė, nosis smaila, o rudi plaukai jau praretėję. Žali, pablukę jo drabužiai šen bei ten buvo užlopyti senos odos lopais, be to, jis buvo prisijuosęs mėtomųjų peilių rinkinį, o jam ant nugaros kabojo medkirčio kirvis.
Šalia stovėjo gera pėda už jį aukštesnis vyras, iš pirmo žvilgsnio — karys. Prie odinio, smeigėmis nusagstyto diržo kabojo durklas ir ilgas kalavijas, ant marškinių buvo prisiūta daug eilių sukabintų plieninių žiedų, o ant galvos jis buvo užsidėjęs juodą, geležinį, į viršų smailėjantį lengvą šalmą. Jo dantys buvo išgedę, ruda barzda vešli ir susivėlusi, bet labiausiai žvilgsnį traukė gelsvas apsiaustas su gobtuvu. Jis buvo storas, sunkus, su žolės ir kraujo dėmėmis, nuspurusia skvernų apačia, prie dešinio peties užlopytas elnena; vilkėdamas šį didelį apsiaustą, augalotasis vyras atrodė tarsi milžiniškas gelsvas paukštis.
Trečiasis keliauninkas buvo jaunuolis, toks liesas ir laibas kaip ir jo didlankis ir ne kažin kiek už tą ginklą aukštesnis. Jo plaukai buvo rudi, veidas strazdanotas, jis vilkėjo smeigėmis nusagstytą brigantinos jūreivio palaidinę, avėjo ilgaaulius batus, mūvėjo odines pirštines be pirštų, o ant nugaros buvo pasikabinęs strėlinę. Tos strėlės buvo papuoštos pilkomis žąsies plunksnomis, o šešios iš jų, įsmeigtos į žemę, tarsi tvora jau stirksojo priešais jį.
Trys vyrai žvelgė į Ariją, stovinčią ant kelio su kalaviju rankoje. Netrukus dainius atsainiai užgavo arfos stygą.
— Berniuk, — tarė jis, — jei nenori nukentėti, tuoj pat padėk tą kalaviją. Jis tau per didelis, vaikeli, be to, kol prie mūsų prieitum, Engvis spėtų perverti tave bent trimis strėlėmis.
— Nespėtų, — atšovė Arija. — Be to, esu mergaitė.
— Šit kaip… — Dainius nusilenkė. — Atsiprašau.
— Eikite savo keliu. Tiesiog žingsniuokite toliau, o tu nesiliauk dainavęs, kad žinotume, jog tolstate. Eikit sau, palikite mus ramybėje ir aš jūsų nežudysiu.
Strazdanotasis šaulys nusijuokė.
— Lemai, girdėjai, ji mūsų nežudys!
— Girdėjau, — atsakė Lemas — įspūdingo stoto ir dusliai kalbantis karys.
— Vaikeli, — kreipėsi į ją dainius, — padėk tą kalaviją. Palydėsime tave į saugią vietą ir pasirūpinsime, kad pavalgytum. Šiose apylinkėse yra daug vilkų, liūtų ir dar baisesnių dalykų. Šiuose kraštuose mažai mergaitei nedera keliauti vienai.
— Ji ne viena. — Iš už lūšnelės sienos išjojo Gendris, o jam iš paskos — ir Pyragėlis, vesdamas jos arklį. Su šarviniais marškiniais ir kalaviju rankoje Gendris atrodė beveik kaip suaugęs vyras. O Pyragėlis atrodė kaip… Pyragėlis. — Darykite, ką ji liepia, ir palikite mus ramybėje, — įspėjo Gendris.
— Du, trys… — mitriai suskaičiavo dainius. — Ar daugiau jūsų nėra? Ir dar arkliai, puikūs arkliai… Kur juos pavogėte?
— Arkliai mūsų. — Arija įdėmiai žvelgė į vyrus. Dainius vis mėgino blaškyti jos dėmesį šnekomis, bet iš tiesų pavojingiausias buvo lankininkas. Jei jis ištrauktų iš žemės strėlę…
— Ar pasakysite mums savo vardus, kaip daro visi dori žmonės? — paklausė dainius berniukų.
— Aš Pyragėlis, — iš karto prisistatė Pyragėlis.
— O taip, tas vardas tau tinka, — šyptelėjęs tarė vyras. — Ne kasdien sutiksi vaikinuką tokiu skaniu vardu. O kuo vardu tavo draugužiai, Avienos Muštinis ir Bandelė?
Balne sėdintis Gendris susiraukė.
— Kodėl turėčiau sakyti tau savo vardą? Dar negirdėjau tavojo.
— Na, jei jau taip… Esu Tomas iš Septynių Šaltinių, bet visi mane vadina Tomu Septynstygiu, arba Tomu Septynetu. Šis milžinas griaumedis nurudusiais dantimis — tai Lemas, arba Lemas Geltonasis Apsiaustas. Apsiaustas, kaip matai, gelsvas, o Lemo būdas — ne iš švelniųjų. O šis jaunas, draugiją man sudarantis vyrukas, yra Engvis, arba, kaip mes jį vadiname, Šaulys.
— O dabar pasisakykite, kas esate jūs, — įsakmiai pareikalavo Lemas dusliu balsu, kurį už gluosnio šakų pasislėpusi Arija visai neseniai jau buvo girdėjusi.
Bet taip paprastai pasisakyti tikro savo vardo ji neketino.
— Jei taip norite, esu Bandelė, — pasakė ji. — Man vis tiek.
Stuomeningasis vyras nusijuokė.
— Bandelė su kalaviju, — tarė jis. — Nedažnai pamatysi ką nors panašaus.
— Aš — Jautis, — sekdamas Arijos pavyzdžiu, prisistatė Gendris.
Arija negalėjo jo kaltinti, kad, užuot pasivadinęs Avienos Muštiniu, jis pasirinko Jaučio vardą.
Tomas Septynstygis pirštais užgavo arfos stygas.
— Pyragėlis, Bandelė ir Jautis. Pasprukę iš lordo Boltono virtuvės, ar ne?
— Iš kur žinai? — sumišusi paklausė Arija.
— Tau ant krūtinės išpieštas jo ženklas, mažyte.
Tai Arija buvo visai pamiršusi. Po apsiaustu ji tebevilkėjo puikią pažo liemenę, ant kurios krūtinės buvo išsiuvinėtas simbolis, vaizduojantis nuluptą vyrą iš Dredforto.
— Nevadink manęs „mažyte“!
— Kodėl? — nusistebėjo Lemas. — Tu tikrai gana maža.
— Esu didesnė, nei anksčiau buvau. Aš — nebe vaikas.
Vaikai nežudo žmonių, o ji nužudė.
— Suprantu, Bandelyte. Nė vienas iš jūsų nėra vaikas, juolab jei buvote Boltono.
— Niekada jo nebuvome. — Pyragėlis niekada nežinojo, kada prikąsti liežuvį. — Prieš jam atvykstant buvome Harenhole, ir tiek.
— Tuomet esate liūtukai, tiesa? — paklausė Tomas.
— Ir ne liūtukai. Mes niekieno žmonės. O kam tarnaujate jūs?
— Mes — karaliaus vyrai, — paaiškino Engvis Šaulys.
Arija suraukė kaktą.
— Kurio karaliaus?
— Karaliaus Roberto, — pasakė Lemas, vilkintis gelsvą apsiaustą.
— To seno girtuoklio? — niekinamai prunkštelėjo Gendris. — Jis miręs, jį patiesė kažkoks šernas, visi tai žino.
— Tikrai, vyruti, — tarė Tomas Septynstygis. — Juo labiau gaila.
Ir jis suvirpino liūdną arfos stygą.
Arija nepatikėjo, kad šie vyrai apskritai tarnauja kuriam nors karaliui. Jie buvo panašūs į valkataujančius plėšikus — apžėlę, nudriskusiais drabužiais. Net arklių neturėjo. Karaliaus vyrai būtų turėję arklius.
Bet Pyragėlis įsišneko.
— Mes ieškome Riverano, — leptelėjo. — Gal žinote, kiek dienų iki jo reikės joti?
Arija taip supyko, kad galėjo nusukti jam galvą.
— Patylėk, o jei ne, prigrūsiu tavo plačią kvailą burną akmenų.
— Nuo čia iki Riverano dar laukia ilgas kelias link upės aukštupio, — pasakė Tomas. — Keliausite ilgai ir tuščiais pilvais. Galbūt, prieš išjodami, norėtumėte karšto valgio? Netoliese yra užeiga, kurios šeimininkai mūsų bičiuliai. Užuot kovęsi, galėtume pasidalyti alaus gurkšniu ir duonos kąsniu.
— Užeiga? — Vien pagalvojus apie karštą valgį, Arijai sugurgė pilvas, bet Tomu ji nepasitikėjo. Ne kiekvienas, kuris draugiškai kalba, tikrai yra draugas. — Sakai, netoliese?
— Už dviejų mylių prieš upės srovę, — tarė Tomas. — Na, daugiausia už lygos.
Gendris, rodės, taip pat negalėjo apsispręsti.
— Kaip suprasti — „mūsų bičiuliai“? — įtariai paklausė jis.
— Draugai. Ar jau pamiršai, kas yra draugai?
— Užeigos šeimininkė vardu Šarna, — pridūrė Tomas. — Patikėkite manimi, jos liežuvis aštrus, o žvilgsnis niūrus, bet širdis gera, be to, jai patinka mažos mergaitės.