— Aš nesu maža mergaitė, — atšovė Arija. — Kas dar gyvena užeigoje? Kalbėjai apie bičiulius.
— Šarnos vyras ir jų priglaustas našlaitis berniukas. Jie jūsų nenuskriaus. Užeigoje yra alaus, jei tik manote esą pakankamai suaugę. Šviežios duonos ir galbūt net gabalėlis mėsos. — Tomas žvilgtelėjo į lūšnelę. — Bus ir to, ką pavogėte iš Senojo Pato daržo.
— Mes niekada nevagiame, — paprieštaravo Arija.
— Tai gal tu Senojo Pato duktė? O gal sesuo? Arba žmona? Nemeluok man, Bandele. Pats palaidojau Senąjį Patą — tenai, po tuo gluosniu, už kurio slėpeisi, — bet tu į jį visai nepanaši. — Jis užgavo liūdnai suskambėjusią arfos stygą. Šiais metais jau palaidojome daug gerų vyrų, bet, prisiekiu savo arfa, visai nenorime laidoti tavęs. Šauly, parodyk jai.
Šaulio ranka pajudėjo greičiau, nei ji būtų galėjusi įsivaizduoti. Jo paleista strėlė prašvilpė vos per porą centimetrų nuo Arijos galvos ir įsmigo į jai už nugaros augančio gluosnio kamieną. Per tą akimirką lankininkas spėjo įstatyti ir įtempti antrą strėlę. Arija manė, jog suprato, ką turėjo omenyje Sirijus, sakydamas „greitas kaip gyvatė“ ir „slidus kaip vasaros šilkas“, bet dabar suvokė nesupratusi. Dūgzdama kaip bitė, pro ją prašvilpė antra strėlė.
— Prašovei, — tarė Arija.
— Jei taip manai, esi visai paika, — pasakė Engvis. — Strėlės skrieja ten, kur jas siunčiu.
— Tikra tiesa, — pritarė Lemas Geltonasis Apsiaustas.
Tarp lankininko ir jos kalavijo smaigalio buvo gera dešimtis žingsnių. Beviltiška, pagalvojo Arija gailėdamasi, kad neturi tokio lanko kaip Šaulys ir nėra taip įgudusi šaudyti. Nusiminusi ji nuleido sunkų ilgąjį kalaviją ir jo smaigalys palietė žemę.
— Eisime pasižiūrėti tos užeigos, — nusprendė ji, mėgindama po narsiais žodžiais nuslėpti giliai širdyje glūdinčią abejonę. — Jūs eikite pirmi, o mes josime iš paskos, kad matytume, ką darote.
Žemai nusilenkęs Tomas Septynstygis pasakė:
— Pirmi ar jums iš paskos, visai nesvarbu. Eime, vaikinai, parodykime jiems kelią. Geriau ištrauk tas strėles, Engvi, čia mums jų neprireiks.
Įkišusi kalaviją į makštį, Arija perėjo į kitą kelio pusę ir, laikydamasi atokiau nuo trijų nepažįstamųjų, prisiartino prie balnuose sėdinčių savo draugų.
— Pyragėli, paimk tuos kopūstus, — atsispyrusi šokdama į balną liepė ji, — ir morkas.
Bent kartą jis nepuolė ginčytis. Ir jie iškeliavo taip, kaip Arija buvo nurodžiusi: giliomis provėžomis išraižytu keliu jų arkliai ėjo lėta žingine, per keliolika žingsnių atsilikę nuo trijų pėsčiomis traukiančių vyrų. Ir vis dėlto netrukus kažkaip savaime jų arkliai ėmė lipti pėstiesiems ant kulnų. Tomas Septynstygis žingsniavo lėtai, be to, jam patiko brązginti savo arfą.
— Ar mokate kokių nors dainų? — paklausė jis ką tik sutiktos trijulės. — Man labai patiktų, jei dainuojant kas nors iš jūsų pritartų. Lemas neturi klausos, o mūsų vyrukas su didlankiu moka tik karo žygio balades ir kiekvienoje iš jų — šimtas posmų.
— Per karo žygius mes dainuojame tikras dainas, — lyg teisindamasis atsakė Engvis.
— Dainuoti kvaila, — pareiškė Arija. — Dainavimas — tai triukšmas. Mes išgirdome jus iš tolo. Galėjome ir nužudyti.
Tomas šyptelėjo išsiduodamas, kad taip nemano.
— Būna ir blogesnių dalykų, nei mirti dainuojant.
— Jei šiose apylinkėse būtų vilkų, mes žinotume, — suniurnėjo Lemas. — Arba jei būtų liūtų. Šiuos miškus puikiai pažįstame.
— Bet nė nenutuokėte, kad mes čia, — pasakė Gendris.
— Liaukis, vaikine, nebūk toks tikras, — sudraudė jį Tomas. — Kartais žmogus žino daugiau, nei pasako.
Pyragėlis krustelėjo balne.
— Žinau vieną dainą apie lokį, — tarė. — Bent jau dalį jos.
Tomas perbraukė pirštais per stygas.
— Tuomet pasiklausykime jos, berniuk pyragiuk. — Ir jis, atlošęs galvą, užtraukė: Buvo kartą lokys, lokys! Juodas ir rudas plaukų kamuolys…
Pyragėlis džiaugsmingai pritarė ir netrukus ėmė šokčioti balne pagal ritmą. Arija nustebusi spoksojo į jį. Pyragėlis turėjo gražų balsą ir gerai dainavo. Jis niekada nieko gerai nemokėjo, tik kepti, dingtelėjo Arijai.
Šiek tiek toliau į Trišakį įtekėjo upokšnis. Jiems brendant per vandenį, dainavimas pabaidė tarp nendrių pasislėpusią antį. Engvis staiga sustojo kaip įbestas, čiupo ant peties tabalavusį lanką, įstatė į templę strėlės galą ir ją nušovė. Paukštis šleptelėjo į seklumą netoli kranto. Nusimetęs gelsvąjį apsiaustą ir nuolat kažkuo skųsdamasis, Lemas nubrido ligi kelių siekiančiu vandeniu jo paimti.
— Kaip manote, ar Šarna tame savo rūsyje galėtų turėti citrinų? — paklausė Engvis Tomo, kol visi žiūrėjo į vandenį taškantį ir besiplūstantį Lemą. — Kartą dornietė mergina iškepė man antį su citrinomis, — liūdnai susimąstęs pridūrė jis.
Jiems persikėlus per upokšnį, Tomas ir Pyragėlis vėl uždainavo, o pririšta prie Lemo diržo, po gelsvu Lemo apsiaustu kyburiavo antis. Nežinia kodėl, bet daina, rodės, trumpina kelią. Neilgai keliavę tolumoje jie pamatė užeigą, dunksančią ant upės kranto, prie staigaus Trišakio vingio į šiaurę. Jiems besiartinant Arija prisimerkusi įtariai nužvelgė užeigą. Ir turėjo pripažinti, kad į nusikaltėlių irštvą ji tikrai nepanaši; kalkėmis baltintomis antro aukšto sienomis, šviesiai pilku stogu ir iš kamino tingiai rūkstančiu dūmu, užeiga atrodė svetinga, net jauki. Šalia buvo matyti arklidės ir kiti ūkiniai pastatai, o už jos — prieplaukėlė, sodas, kuriame augo obelys, ir nedidelis daržas. Čia buvo net į upę išsikišęs molas ir…
— Gendri! — nekantriai ir pritildžiusi balsą šūktelėjo ji. — Jie turi valtį. Likusį kelią iki Riverano galėtume įveikti upe. Man rodos, taip būtų greičiau nei raitomis…
Bet Gendris, rodės, nebuvo tuo tikras.
— Ar moki plaukti burine valtimi?
— Iškeli burę, — gūžtelėjo pečiais Arija, — ir vėjas valtį plukdo.
— O jei vėjas pučia į priešingą pusę?
— Tada galima irkluoti.
— Prieš srovę? — Gendris susiraukė. — Ar tokia kelionė nebūtų labai lėta? Ir kas bus, jei valtis apsivers ir mes atsidursime vandenyje? Šiaip ar taip, valtis priklauso ne mums, o užeigai.
Galėtume ją gauti. Arija nieko nepasakė, tik prikando lūpą. Pasiekę arklides, jie nulipo nuo arklių. Viduje jokių gyvulių nebuvo, bet Arijai nepraslydo pro akis, kad daugumoje aptvarų yra šviežio arklių mėšlo.
— Vienas iš mūsų turėtų likti saugoti arklių, — apdairiai nusprendusi tarė ji.
— Nėra jokio reikalo, Bandele, — nugirdęs jos žodžius įsiterpė Tomas. — Eikite valgyti, o arkliai čia ir taip bus saugūs.
— Aš pasiliksiu, — nekreipdamas dėmesio į dainių, pareiškė Gendris. — Užkandę galėsite ateiti ir mane pakeisti.
Linksėdama Arija patraukė paskui Pyragėlį ir Lemą. Jai ant nugaros vis dar tabalavo į makštį įkištas kalavijas, o ranką ji laikė uždėjusi ant rankenos durklo, kurį buvo pavogusi iš Ruzo Boltono, — dėl viso pikto, jei kartais jai nepatiktų tai, ką pamatys užeigoje.
Virš durų kabojo dažyta iškaba, kurioje buvo pavaizduotas kažkoks senas klūpantis karalius. Įžengę į vidų, jie atsidūrė svečių menėje, o joje, krumpliais įsirėmusi į klubus ir piktai šaudydama akimis, stovėjo labai aukšta ir negraži moteris atsikišusiu smakru.
— Nestovėk ten kaip įkaltas, berniuk, — piktai tarstelėjo ji. — O gal tu mergaitė? Šiaip ar taip, užstoji duris. Eik vidun arba grįžk į lauką. Lemai, ką aš tau sakiau apie užeigos grindis? Tu visas aplipęs purvu.