— Nušovėme antį. — Lemas iškėlė paukštį nelyginant taikos vėliavą.
Moteris grybštelėjo jam iš rankos laimikį.
— Turbūt norėjai pasakyti, kad antį nušovė Engvis. Nusiauk batus — ar tu kurčias, ar tik kvailas? — Ir ji nusisuko. — Vyre! — garsiai šūktelėjo. — Lipk viršun, vaikinai grįžo. Vyre!
Rūsio laiptais bambėdamas užlipo vyras, ryšintis dėmėtą prijuostę. Jis buvo visa galva žemesnis už moterį, grubių veido bruožų, o ant pageltusios ir gerokai pavytusios odos buvo matyti raupų žymės.
— Aš čia, moterie, nelaidyk gerklės. Ko tau reikia?
— Pakabink, — liepė ji, brukdama vyrui antį.
Engvis ėmė nekantriai trypčioti.
— Tikėjomės ją suvalgyti, Šarna. Keptą su citrinomis. Jeigu jų turėtum.
— Citrinų? Iš kur mes galėtume turėti citrinų? Ar šis kraštas tau primena Dorną, strazdanotas kvaily? Kodėl tau nepabėgėjus prie citrinmedžių ir nepriskynus kubilo citrinų, gražių alyvuogių ir granatų? — Ir, pagrūmojusi Engviui pirštu, ji pridūrė: — Tiesa, jei nori, gal ir galėčiau iškepti tą antį su Lemo apsiaustu, bet paukštis vis tiek kelias dienas turi pakyboti. Valgysite kiškieną arba liksite tuščiais pilvais. Jei esate alkani, greičiausiai iškeps ant iešmo pamauta kiškio skerdena. O gal norėtumėte kiškienos troškinio su alumi ir svogūnais?
Arijai atrodė, kad jaučia burnoje kiškienos skonį.
— Monetų neturime, bet atnešėme morkų ir kopūstų. Mainais į mėsą.
— Šit kaip? O kur tos morkos ir kopūstai?
— Pyragėli, atiduok jai kopūstus, — pasakė Arija, ir jis pakluso, bet prie senės priėjo atsargiai ir nenoriai, tarsi prie Rordžo, Kandžiaus arba Vargo Houto.
Atidžiai apžiūrėjusi daržoves, dar atidžiau ji nužvelgė berniuką.
— O kur pyragėlis?
— Čia. Tai aš. Toks mano vardas. O ji… hm… Bandelė.
— Tik ne po mano stogu. Savo valgius ir valgytojus vadinu skirtingai, kad galėčiau atskirti vienus nuo kitų. Vyre!
Jos vyras buvo išėjęs į lauką, bet išgirdęs žmonos riktelėjimą paskubomis grįžo.
— Antį pakabinau. Ko dabar nori, moterie?
— Nuplauk daržoves, — liepė ji. — O jūs visi sėskitės ir laukite, kol užkepsiu kiškių skerdenas. Berniukas atneš jums gėrimų. — Palenkusi ilgą savo nosį, ji nudelbė Ariją ir Pyragėlį. — Girdyti alumi vaikų aš nepratusi, bet sidras baigėsi, melžiamų karvių irgi neturime, o žemyn upe plaukia tiek daug žuvusių vyrų lavonų, kad jos vanduo įgavo karo prieskonį. Jei atneščiau po taurę sultinio, į kurį prikritę negyvų musių, ar jį gertumėte?
— Aris gertų, — leptelėjo Pyragėlis. — Tai yra Bandelė.
— Gertų ir Lemas, — kreivai šypsodamasis kyštelėjo savo trigrašį Engvis.
— Dėl Lemo nesuk sau galvos, — atsakė Šarna. — Alaus užteks visiems.
Ir nužingsniavo į virtuvę.
Kol Lemas pasikabino ant vagio savo didelį gelsvą apsiaustą, Engvis ir Tomas Septynstygis įsitaisė už stalo prie židinio. Pyragėlis kaip maišas klestelėjo ant suolo ir užsiėmė vietą prie stalo, stovinčio netoli durų, o Arija įsirangė greta jo.
Tomas nusikabino arfą.
— Vieniša užeiga prie miško kelio, — uždainavo jis, pasirinkęs lėtą melodiją ir mėgindamas ekspromtu sugalvoti žodžius. — Šeimininko žmona negraži kaip kumelė…
— Užčiaupk srėbtuvę, nes negausime jokios kiškienos, — sudraudė jį Lemas. — Juk tu ją pažįsti…
Arija pasilenkė prie Pyragėlio.
— Ar moki valdyti burinį laivelį? — paklausė.
Šiam nespėjus atsakyti, nešinas pilnais kaušais alaus į svečių menę įžengė kresnas, penkiolikos ar šešiolikos metų vaikinukas. Pyragėlis abiem rankomis atsargiai paėmė savąjį, gurkšnį nugėrė ir taip plačiai nusišypsojo, kad tokios šypsenos jo veide Arija dar nebuvo mačiusi.
— Alus, — šnipštelėjo jis, — ir kiškiena…
— Ką gi, už jo malonybę! — keldamas kaušą linksmai pasiūlė tostą Engvis Šaulys. — Tegul Septynetas saugo karalių!
— Tegul saugo visi dvylika, — burbtelėjo Lemas Geltonasis Apsiaustas. Nurijęs kelis gurkšnius, jis delno viršumi nusibraukė nuo lūpų alaus putą.
Prisikrovęs pilną prijuostę nuplautų daržovių, iš lauko į svečių menę atskubėjo vyras.
— Arklidėse yra svetimų arklių, — pranešė jis, tarsi svečiai patys nebūtų to žinoję.
— Tikra tiesa, — pasakė Tomas, dėdamas arfą. — Ir jie geresni už tuos tris, kuriuos atidavei.
Suirzęs vyras pabėrė daržoves ant stalo.
— Niekam aš jų neatidaviau. Pardaviau juos už gerą kainą ir dar parūpinau mums valtį. Beje, jūs, vaikinai, turėjote gyvulius atgauti.
Taip ir žinojau, kad jie plėšikai, klausydamasi vyrų pokalbio pagalvojo Arija. Slapta pakišusi ranką po stalu, ji palietė savo durklo rankeną, mat norėjo įsitikinti, kad ginklą tebeturi. Bet jei mėgins mus apiplėšti, tai pasigailės.
— Ten, kur laukėme, jie nepasirodė, — tarė Lemas.
— Na, aš juos nukreipiau. Matyt, buvote girti arba miegojote.
— Mes? Girti? — Tomas godžiai gurkštelėjo alaus. — Niekada.
— Galėjai ir pats juos sutvarkyti, — papriekaištavo Lemas užeigos šeimininkės vyrui.
— Kaip? Vienas, padedamas tik berniuko? Jau du kartus sakiau, kad senė buvo Lambsvolde, priėmė tos Fernės kūdikį. Ir tą pavainikį vargšei merginai greičiausiai įtaisė kuris nors iš jūsų. — Jis rūsčiai dėbtelėjo į Tomą. — Galiu lažintis, kad tai padarei tu. Grodavai ta savo arfa, traukdavai merginoms liūdnas dainas ir tomis dainomis siekei tik vieno: kad vargšė Fernė nusivilktų apatinius.
— Jei klausantis dainos merginai kyla noras nusimesti drabužius ir pajusti, kaip šilti saulės spinduliai bučiuoja odą, argi dėl to kaltas dainius? — nusistebėjo Tomas. — Be to, ji buvo įsižiūrėjusi Engvį. „Ar galiu paliesti tavo raištį? — girdėjau jį klausiant. — Oi, koks švelnus ir standus… Kaip manai, ar galėčiau jį trūktelėti?“
Užeigos šeimininkės vyras prunkštelėjo.
— Nesvarbu, ar vaikas tavo, ar Engvio. O dėl tų arklių jūs ir patys kalti, ne tik aš. Nepamirškite, kad jie buvo trise. Ką vienas vyras gali padaryti prieš tris?
— Trys tai trys, — neslėpdamas paniekos tarė Lemas, — bet vienas iš jų buvo moteris, o kitas sukaustytas grandinėmis — pats sakei.
Vyras susiraukė.
— Augalota stambi moteris, apsirengusi kaip vyras. O tas, kuris buvo sukaustytas grandinėmis… Jo žvilgsnis man nepatiko.
Pakėlęs savo kaušą, Engvis nusišypsojo.
— Kai man nepatinka vyro akys, aš vieną perveriu strėle.
Arija prisiminė jai pro pat ausį prašvilpusią strėlę. Ir pasigailėjo, kad nemoka šaudyti iš lanko.
Bet užeigos šeimininkės vyrui Engvio žodžiai įspūdžio nepadarė.
— Geriau patylėk, kai kalba viršesni už tave. Gerk savo alų ir laikyk liežuvį už dantų, o jei ne, liepsiu senei kaukštelėti tau šaukštu.
— Viršesni už mane per daug plepa ir tau nereikia raginti, kad gerčiau alų. — Patvirtindamas savo žodžius, Engvis godžiai gurkštelėjo alaus.
Jo pavyzdžiu pasekė ir Arija. Tiek dienų gėrus šaltinių, balų ir drumsto Trišakio vandenį, alaus skonis atrodė toks pat puikus kaip ir vyno, kurio vieną kitą gurkšnelį kartais jai leisdavo išgerti tėvas. Iš virtuvės sklido tokie kvapai, kad jai ėmė tįsti seilė, bet mintys vis tiek sukosi apie valtį. Buriuoti bus sunkiau, nei ją pavogti. Jei palauksime, kol jie visi užmigs…