Į menę vėl grįžo patarnaujantis berniukas, nešinas pora didelių apvalių kepalų duonos. Arija atsilaužė nemažą žiauberę ir godžiai jos atsikando. Tačiau kramtyti duoną buvo sunku, ji atrodė kieta, suzmekusi ir pridegusiu padu.
Vos jos paragavęs, Pyragėlis susiraukė.
— Prasta duona, — tarė, — pridegusi ir per kieta.
— Kai pamerksi į troškinį, bus minkštesnė, — pasakė Lemas.
— Ne, nebus, — įsiterpė Engvis, — tik dantų tikriausiai jau neišsilaušite.
— Arba valgysite ją, arba liksite alkani, — pareiškė užeigos šeimininkės vyras. — Ar aš jums panašus į prakeiktą kepėją? Norėčiau pamatyti, ar jūs iškeptumėte geresnę.
— Iškepčiau, — atšovė Pyragėlis. — Tai visai nesunku. Per ilgai minkei tešlą, todėl duona tokia kieta. — Ir, gurkštelėjęs alaus, neslėpdamas susižavėjimo jis ėmė šnekėti apie įvairias duonos, pyragų, tortų rūšis ir apie visus dalykus, kuriuos mėgo. Arija užvertė akis į lubas.
Tomas atėjęs atsisėdo priešais ją.
— Bandele, — tarė jis, — Ari, ar kuo tu ten vardu, čia — tau. — Ir ant juodu skyrusio medinio stalviršio padėjo nešvarią pergamento skiautę.
Arija suglumusi į ją žvilgtelėjo.
— Kas čia?
— Trys auksiniai drakonai. Mums reikia nusipirkti tuos arklius.
Arija nepatikliai Tomą nužvelgė.
— Tie arkliai — mūsų.
— Norėjai pasakyti „mūsų pavogti“, ar ne? Nėra čia ko gėdytis, mergaite. Karas išveda iš kelio daug dorų žmonių. — Tomas pirštu pabaksnojo į sulankstytą pergamentą. — Dosniai tau moku. Tiesą sakant, daugiau, nei bet kuris iš tų arklių vertas.
Pyragėlis grybštelėjo pergamento skiautę ir atlankstė.
— Čia ne auksas, — garsiai papriekaištavo jis, — čia tik raštas.
— Taip, — pasakė Tomas, — ir aš dėl to atsiprašau. Bet karui pasibaigus mes tikrai atsiskaitysime, duodu karaliui tarnaujančio vyro žodį.
Arija atsistūmė nuo stalo ir atsistojo.
— Jūs ne karaliaus vyrai, o plėšikai.
— Jei kada nors būtum sutikusi tikrą plėšiką, žinotum, kad jie už nieką nemoka, — net pergamento skiaute. Ne savo naudai imame tuos arklius vaikeli, o karalystės labui, kad galėtume greičiau nuvykti ir stoti į kovą ten, kur reikia. Karaliaus vardu. Ar atsakysi karaliui?
Visi vyrai sužiuro į ją: ir Šaulys, ir dičkis Lemas, ir užeigos šeimininkės vyras išgeltusiu veidu ir gudriomis akutėmis. Net Šarna stovėjo virtuvės tarpduryje ir prisimerkusi spoksojo į Ariją. Nesvarbu, ką pasakysiu, mūsų arklius jie vis tiek paims, dingtelėjo jai. Mums teks pėsčiomis kulniuoti į Riveraną, nebent…
— Rašto nenorime. — Arija ištraukė Pyragėliui iš rankos pergamentą. — Galite imti arklius, jei mainais atiduosite prieplaukoje pririštą valtį. Ir jei parodysite, kaip reikia buriuoti.
Kelias akimirkas Tomas Septynstygis stebeilijosi į Ariją, o tada jo platų negražų veidą nušvietė gaili šypsena. Jis garsiai nusijuokė. Engvis pasekė jo pavyzdžiu ir netrukus kvatojo jie visi: Lemas Geltonasis Apsiaustas, Šarna su vyru ir net jiems patarnavęs vaikinukas, išlindęs iš už alaus statinaičių su arbaletu po pažastimi. Arija norėjo juos aprėkti, bet, užuot taip ir padariusi, nejučia pati ėmė šypsotis…
— Raiteliai! — skelbdamas pavojų, šaižiai suriko Gendris. Durys staiga atsidarė ir ant slenksčio išdygo jis. — Kariai, — vos atgaudamas kvapą pridūrė. — Visas tuzinas atjoja paupiu.
Pyragėlis pašoko kaip įgeltas ir netyčia apvertė savo kaušą, bet Tomas ir kiti nė nemirktelėjo.
— Nėra jokio reikalo laistyti gero alaus ant mano užeigos grindų, — pasakė Šarna. — Sėskis ir nurimk, vaikine, tuoj iškeps kiškis. Ir tu sėsk, mergaite. Kad ir kokių skriaudų teko iškęsti, dabar jau viskas baigta, nes esi su karaliaus vyrais. Mes kiek galėdami rūpinsimės, kad jums nieko nenutiktų.
Arija atsakė ne žodžiais, o pakėlusi ranką ir per petį siektelėjusi kalavijo, bet nespėjus jo ištraukti Lemas sučiupo jos riešą.
— Kol kas mums jo neprireiks.
Taip taręs, jis suktelėjo Arijos ranką, kol ji paleido ginklo rankeną. Jo pirštai buvo kieti, įdiržę ir baisiai stiprūs. Ir vėl! — pagalvojo Arija. Ir vėl tas pats, kaip ir tame kaime su Čizviku, Rafu ir Jojančiu Kalnu. Jie ketino pagrobti kalaviją ir vėl paversti ją pelyte. Laisva ranka ji tvirtai suspaudė savo kaušą ir trenkė juo Lemui į veidą. Per kraštą išsiliejęs alus šliūkštelėjo jam į akis, Arija išgirdo, kaip trakštelėjusi Lemui lūžo nosis, ir pamatė plūstelint kraują. Jis suriko, rankomis užsidengė veidą ir Arija išsilaisvino. „Bėk!“ — suriko ji Pyragėliui ir spruko kiek įkabindama.
Bet Lemas akimirksniu ją pasivijo, mat jo kojos buvo tokios ilgos, kad vienas jo žingsnis prilygo trims Arijos žingsneliams. Ji muistėsi, spardėsi, bet dičkis, pačiupęs ją, be vargo pakėlė ir laikė tabaluojančiomis rankomis ir kojomis, o jo veidu žliaugė kraujas.
— Liaukis, kvailute! — kratydamas ją riktelėjo Lemas. — Tuoj pat liaukis!
Gendris žengė jai padėti, bet Tomas Septynstygis su durklu rankoje pastojo jam kelią.
Ir proga sprukti buvo praleista. Lauke, prie užeigos, Arija išgirdo arklių keliamą triukšmą ir karių balsus. Po akimirkos pro atidarytas duris išdidžiai įžengė vyras — tirošis, stotu lenkiantis net Lemą, užsiželdinęs didelę, vešlią barzdą ryškiai žaliais, bet kai kur jau žilstančiais šerelių galais. Jam įkandin įėjo du arbaletininkai, jie vedė sužeistąjį, o paskui sugužėjo ir kiti…
Tokių driskių būrio Arija dar nebuvo mačiusi, bet jų kalavijai, kirviai ir lankai atrodė kaip nauji. Vos įkėlę koją į užeigą, keli vyrai smalsiai ją nužvelgė, bet nė vienas nepratarė nė žodžio. Vienaakis karys su aprūdijusiu, iš katiliuko pasidirbdintu šalmu pauostė orą ir nusišypsojo, o lankininkas sulipusiais gelsvais plaukais paleido gerklę reikalauti alaus. Jiems iš paskos dar įžengė ietininkas su šalmu, kurio viršų puošė liūto figūra, senyvas raišas vyras, samdomas kalavijuotis iš Bravoso ir…
— Harvinas… — sušnabždėjo Arija.
Tai tikrai buvo jis! Nepaisant barzdos ir susivėlusių plaukų, Arija atpažino veidą Haleno sūnaus, kuris kadaise vedžiodavo jos ponį ratu po kiemą, kaudavosi su Jonu bei Robu ruošdamas juos kovoms riterių turnyruose, o per šventes per daug gerdavo. Jis buvo sulysęs, atrodė rūstesnis, be to, Vinterfele niekada nenešiojo barzdos, bet tai buvo jis — jos tėvo žmogus. Harvinas! Muistydamasi Arija ėmė veržtis pirmyn, mėgino išsivaduoti iš geležinių Lemo gniaužtų.
— Tai aš! — sušuko Arija. — Harvinai, tai aš, argi manęs nepažįsti, argi nepažįsti? — Staiga akyse pasirodė ašaros ir netrukus ji žliumbė kaip kūdikis, kaip paika maža mergaitė. — Harvinai, tai aš!
Harvinas pažvelgė į ją, o tada jo žvilgsnis nuslydo į nuluptą vyrą, išsiuvinėtą ant jos liemenės.
— Iš kur mane pažįsti? — susiraukęs nepatikliai paklausė jis. — Nuluptas vyras… Kas tu, lordo Kraugerio tarnas?
Kelias akimirkas Arija nesumojo, ką atsakyti. Ji turėjo tiek daug vardų… Gal jai tik prisisapnavo, kad yra Arija Stark?
— Aš esu mergaitė, — šniurkščiodama paaiškino ji. — Buvau lordo Boltono taurininkė, bet jis ketino išmainyti mane į ožį, todėl kartu su Gendriu ir Pyragėliu pabėgau. Turi mane prisiminti! Kai buvau maža, vedžiodavai mano ponį.