Staiga Harvinas išpūtė akis.
— O dievai… — sušnabždėjo. — Nenuorama Arija… Paleisk ją, Lemai.
— Ji man sulaužė nosį. — Lemas nesiterliodamas nutrenkė Ariją ant grindų. — Po septyniais pragarais, kas ji?
— Karaliaus rankos duktė. — Harvinas priklaupė prieš ją ant vieno kelio. — Arija Stark iš Vinterfelo.
Ketlina
Robas, vos išgirdusi šunidėse kilusį triukšmą, suprato ji.
Į Riveraną grįžo jos sūnus, o kartu su juo — ir Pilkasis Vėjas. Tik užuodę stambų pilką didvilkį šunys galėjo taip paleisti gerkles, taip skalyti. Jis pas mane ateis, neabejodama tarė sau Ketlina. Po pirmo apsilankymo Edmuras pas ją daugiau negrįžo, jam labiau patiko leisti dienas su Marku Paiperiu bei Patriku Molisteriu ir klausytis Rimundo Eiliuotojo sakmių apie mūšį prie Akmenų Malūno. Bet Robas — ne Edmuras. Robas ateis su manimi pasimatyti.
Kelias pastarąsias dienas pylė kaip iš kibiro ir šis šaltas ūkanotas lietus puikiai atspindėjo Ketlinos nuotaiką. Tėvas kasdien vis labiau silpo ir vis ilgiau kliedėdavo, o pabudęs tik šnabždėdavo: „Ramunėle…“ ir prašydavo atleisti. Edmuras jos vengė, o seras Desmondas Grelis, kad ir koks nelaimingas dėl to jautėsi, vis dar neleido jai laisvai vaikščioti po pilį. Tik grįžęs seras Robinas Rigeris su savo vyrais — nusivariusiais nuo kojų ir permerktais iki siūlo galo — šiek tiek pakėlė Ketlinai ūpą. Rodės, jie grįžo pėsčiomis. Meisteris Vimanas slapta prasitarė, jog Karalžudžiui kažkaip pavyko nuskandinti jų galerą ir pasprukti. Ketlina paprašė, ar negalėtų pasišnekėti su seru Robinu ir sužinoti apie šį nutikimą daugiau, bet jai nebuvo leista to padaryti.
Ir dar kažkas buvo ne taip. Tą dieną, kai grįžo jos brolis, praėjus kelioms valandoms po jų kivirčo, žemai, kieme, ji girdėjo piktus vyrų balsus. Užlipusi į pastogę pasižiūrėti, kas vyksta, Ketlina pamatė priešais pilį, prie pagrindinių vartų, susirinkusius kelis būrelius vyrų. Tarnai vedė iš arklidžių žirgus, balnojo juos, movė kamanas, be to, kažkas rėkavo, tik, būdama taip aukštai, žodžių Ketlina nesuprato. Ant žemės gulėjo viena iš baltų Robo vėliavų, o vienas iš riterių apsuko savo žirgą, pentinais spustelėjęs šonus paragino jį ir vos nesutrypė didvilkio. Paskui jį nusekė dar keli vyrai. Jie kartu su Edmuru kovėsi prie brastų, dingtelėjo jai. Kas galėjo juos taip supykdyti? Gal brolis juos kaip nors papiktino arba įžeidė? Ketlinai pasirodė, jog atpažino serą Perviną Frėjų, lydėjusį ją prie Karčiojo tilto, į Vėtrų Gūžtą ir atgal, ir pavainikį, netikrą jo brolį Martiną Riversą, bet kadangi žiūrėjo iš labai aukštai, visiškai tikra nebuvo. Pro pilies vartus išjojo apie keturiasdešimt vyrų, o kur, Ketlina nežinojo.
Ir jie negrįžo. Be to, ir meisteris Vimanas nepaaiškino, nei kas tie vyrai buvo, nei kur išjojo, nei dėl ko taip supyko.
— Ateinu čia rūpintis tavo tėvu, tai vienintelė man skirta užduotis, miledi, — pasakė jis. — Tavo brolis netrukus taps Riverano lordu. Tad tikriausiai pats papasakos viską, ką turėtum žinoti.
Bet dabar po pergalingo žygio į vakarus grįžo Robas. Jis man atleis, tarė sau Ketlina. Turi atleisti, juk jis — vienintelis mano sūnus, o Arija ir Sansa to paties kraujo kaip jis ir aš. Jis išleis mane iš šių menių ir tuomet sužinosiu, kas nutiko.
Kol seras Desmondas pas ją atėjo, Ketlina spėjo išsimaudyti, apsirengti ir išsišukuoti savo kaštoninius plaukus.
— Iš vakarų grįžo karalius Robas, miledi, — pranešė riteris, — ir liepė tau ateiti pas jį į didžiąją menę.
Šios akimirkos Ketlina ir laukė, ir bijojo. Kiek sūnų praradau: du ar tris? Netrukus ji turėjo tai sužinoti.
Jiedu įžengė į žmonių pilną menę. Visų žvilgsniai buvo įbesti į pakylą, bet Ketlina pažino juos iš nugarų: sulopytus šarvinius ledi Mormont marškinius, Didįjį Džoną ir jo sūnų, visa galva aukštesnius už kitus menėje susirinkusius žmones, lordą Džeisoną Molisterį, — pražilusį, per alkūnę sulenkusį ranką ir tame linkyje suspaudusį savo sparnuotą šalmą, — Titą Blekvudą, apsigaubusį pečius puikiu varno plunksnų apsiaustu… Pusė iš jų dabar norėtų mane pakarti. O kita pusė nieko nesiimtų, tik nusuktų akis. Be to, Ketlinos neapleido nerimą keliantis jausmas, kad čia kažko trūksta.
Ant pakylos stovėjo Robas. Jis jau ne berniukas, staiga suprato Ketlina ir jai nudiegė širdį. Jam jau šešiolika, jis suaugęs vyras. Tik pažvelk į jį… Karas tarsi ištirpdė Robo veide buvusį švelnumą, dabar jo veidas atrodė liesesnis ir ryškesnių bruožų. Jis nusiskuto barzdą, bet tamsiai rudi plaukai nebuvo pakirpti ir laisvai krito jam ant pečių. Nuo pastarąsias kelias dienas vis nesiliaujančio lietaus jo šarviniai marškiniai parūdijo ir paliko rudas dėmes ant palaidinės ir apsiausto. O gal tai buvo kraujo dėmės? Ant Robo galvos puikavosi karūna iš susipynusių kardų, nukaldinta jam iš geležies ir bronzos. Dabar su ja jis jaučiasi daug laisviau. Nešioja ją kaip karalius.
Edmuras stovėjo žemai, prie žmonių pilnos pakylos, ir nuolankiai nuleidęs galvą klausėsi Robo, besigiriančio savo pasiekta pergale.
— …žuvę mūšyje prie Akmenų Malūno niekada neturi būti užmiršti. Nenuostabu, kad lordas Taivinas spruko kautis su Staniu. Šiauriečių ir riveraniečių jis jau buvo sotus iki kaklo. — Šie žodžiai menėje sukėlė juoką ir paskatino pritarimo šūksnius, bet Robas kilstelėjo ranką prašydamas tylos. — Ir vis dėlto neapsigaukite. Lanisteriai ir vėl prieš mus žygiuos, ir bus dar daug mūšių, kuriuos turėsime laimėti, kol karalystė bus saugi.
— Šiaurės karalius! — suriko Didysis Džonas ir iškėlė šarvuotą kumštį.
— Trišakio karalius! — garsiai atitarė jam upių lordai.
Tada visi ėmė trankyti kumštį į kumštį, trypti kojomis ir menėje kilo baisus triukšmas.
Kilus šiam sąmyšiui, vos keli žmonės atkreipė dėmesį į atėjusius Ketliną ir serą Desmondą, bet jiems alkūnėmis skinantis kelią per savo pažįstamus Ketliną palengva ėmė gaubti mirtina tyla. Nekreipdama dėmesio į skvarbius žvilgsnius, ji žengė aukštai pakelta galva. Tegul sau mano, ką nori. Man tik svarbu, ką nuspręs Robas.
Pamačiusi ant pakylos stovinčio sero Brindeno Tulio griežtų ir išraiškingų bruožų veidą, Ketlina pajuto šiokią tokią paguodą. Kitas, jai nepažįstamas vaikinukas, rodės, elgėsi kaip Robo ginklanešys. Jam už nugaros stovėjo jaunas riteris su smėlio spalvos ant šarvų dėvimu apsiaustu, ant kurio buvo matyti herbas, vaizduojantis jūros kriaukles, ir kitas, gerokai vyresnis karys, dėvintis apsiaustą su trimis juodomis pipirinėmis ir šviesiai violetiniu vingiu žaliomis ir sidabro spalvos juostomis išmargintame fone. Tarp jųdviejų stoviniavo išvaizdi pagyvenusi ledi ir jauna graži mergina, — matyt, jos duktė. Čia buvo ir dar viena mergina, maždaug tokio pat amžiaus kaip Sansa. Ketlina suprato, kad jūros kriauklės — kažkurios iš mažesniųjų giminių simbolis; vyresniojo riterio herbo ji neatpažino. Gal belaisviai? Bet kam Robas būtų tempęs belaisvius ant pakylos?
Serui Desmondui vedant ją toliau, Uteridas Veinas trinktelėjo vėliavos kotu į grindis. Jei Robas pervers mane tokiu pat žvilgsniu, kokiu pervėrė Edmuras, nežinau, ką darysiu, pagalvojo Ketlina. Tačiau jai pasirodė, jog sūnaus akyse išvydo ne pyktį, o kažką kita… gal nuogąstavimą? Ne, negali būti. Ko Robas turėtų baimintis? Juk jis — Jaunasis Vilkas, Trišakio ir Šiaurės karalius.