Sniegas ir vėl jį pražudė. Sniegas ir tas jo prijaukintas paršelis.
Četas atsistojo. Jo kojos buvo sustirusios, o per krentančių snaigių šydą tolumoje šviečiantys deglai atrodė tarsi blausios, gelsvai rausvos liepsnelės. Četui rodės, tarytum jį pultų debesis blyškių šaltų vabzdžių. Jie tūpė jam ant pečių, ant galvos, lindo į nosį ir akis. Keikdamasis Četas mėgino juos nusibraukti. Semvelis Tarlis… — prisiminė jis. Serą Kiauliuką vis tiek galėčiau nudėti. Apsivyniojęs veidą kaklaskare ir užsitraukęs ant galvos gobtuvą, jis nužingsniavo per stovyklą ten, kur miegojo tas niekšas.
Snigo taip smarkiai, kad Četas pasiklydo tarp palapinių, bet pagaliau pamatė storulį, įsitaisiusį jaukioje užuovėjoje tarp akmens ir varnų narvų. Tarlis gulėjo įsiknisęs po krūva juodos vilnos antklodžių ir gauruotų kailių. Jį jau buvo beuždengiąs sniego patalas. Tarlis atrodė panašus į minkštą apvalų kauburį. Četui traukiant iš makštų durklą, tyliai sušiugždėjo oda slystantis plienas. Vienas iš varnų kranktelėjo. Sniegas, atsiliepė kitas, juodomis akimis spoksodamas pro narvo virbus. Sniegas, tarsi pats sugalvojęs, kranktelėjo ir pirmasis. Atsargiai statydamas pėdas, Četas praslinko pro paukščius. Kairės rankos delnu jis tuoj užspaus storuliui burną, kad niekas negirdėtų jo riksmo, o tada…
Tūūū-tūūū…
Per stovyklą nusirito dar negarsus ir tolimas, bet neabejotinai pučiamo rago garsas ir Četas, sustingęs per pusę žingsnio, užsičiaupė, kad netyčia neišsprūstų keiksmas. Tik ne dabar. Kad mane kur dievai, tik ne DABAR. Tvirtovę supančioje miško juostoje tarp medžių Senasis Lokys buvo pastatęs žvalgus, kad įspėtų, jei kas nors artintųsi. Nusileidęs nuo Milžino Laiptų grįžta Džarmanas Bakvelas, pagalvojo Četas, arba Korinas Pusrankis iš Aidžiosios perėjos. Vienas rago pūstelėjimas skelbė grįžtant brolius. Jei parsirado Pusrankis, tikriausiai su juo grįžo ir Jonas Snou — sveikas ir gyvas.
Semas Tarlis atsisėdo nuo miego paburkusiais akių vokais ir sutrikęs įsistebeilijo į sniegą. Varnai garsiai krankė, o Četas girdėjo lojant savo šunis. Pusė prakeiktos stovyklos jau pabudo. Laukdamas, kol nutils rago garsas, pirštine apmautais pirštais jis stipriai spaudė durklo rankeną. Bet vos tik tas garsas nuslopo, kažkas vėl papūtė ragą, — šį kartą garsiau ir ilgiau.
Tūūū-tūūū…
— O dievai… — išgirdo jis graudžiai tarstelint Semą Tarlį.
Storulis svirduliuodamas atsiklaupė, mat jo pėdos buvo įsipainiojusios į apsiausto skvernus ir antklodes. Nuspyręs jas, Tarlis čiupo ilgus grandininius marškinius, kuriuos buvo pasikabinęs ant šalimais dunksančio akmens. Užsimovęs per galvą didžiulę palapinę atstojantį platų drabužį ir į jį įsirangęs, jis pagaliau pamatė čia stovintį Četą.
— Du kartai? — paklausė. — Sapnavau, kad girdėjau du rago pūstelėjimus.
— Nesapnavai, — tarė Četas. — Du pūstelėjimai, raginantys Nakties sargybą čiupti ginklus. Du pūstelėjimai, pranešantys, kad artinasi priešas. Kirvis, ant kurio penties įrėžta „Kiauliukas“, storuli. Du pūstelėjimai reiškia, kad susidūrėme su tyržmogiais. — Baimė tame ištukusiame apskritame Tarlio veide Četą prajuokino. — Velniop, po septyniais pragarais juos visus. Prakeikta Harma. Prakeiktas Mensas Plėšikas, prakeiktas Smolvudas — juk sakė, kad jie bus čia tik po dešimties…
Tūūū-tūūū…
Garsas sklido ir sklido, rodės, niekad nenutils. Varnai plakė sparnais ir kranksėjo, blaškėsi narvuose, daužėsi į jų virbus, o visoje stovykloje Nakties sargybos broliai kėlėsi iš guolių, vilkosi šarvus, segėsi kardasaičius, stvarstė kovos kirvius ir lankus. Semvelis Tarlis stovėjo tirtėdamas, išbalęs kaip sniegas, kuris blaškomas vėjo krito jiems po kojomis.
— Trys, — gailiai cyptelėjo jis Četui, — tai buvo trys pūstelėjimai, girdėjau tris. Tris kartus jie niekada nepučia. Jau visą amžinybę nepūtė. Trys reiškia, kad…
— …kad puola Kiti, — lyg verkšlendamas, lyg juokdamasis ištarė Četas ir staiga jo trumpos aptemptos kelnės sudrėko, jis pajuto koja srūvant šlapimą ir pamatė nuo tarpkojo kylant garą.
Džeimis
Švelnus ir kvapnus kaip Sersėjos pirštai rytų vėjas kedeno jo susitaršiusius plaukus. Jis girdėjo čiulbant paukščius, jautė po valties dugnu tekantį vandenį, sulig kiekvienu yriu artinantį jį prie blankiai rožinės brėkštančios aušros. Ilgai tūnojus tamsoje, pasaulis atrodė toks mielas, kad Džeimiui Lanisteriui sukosi galva. Aš gyvas ir apsvaigęs nuo saulės šviesos. Staiga, tarsi iš slėptuvės išbaidyta putpelė, jam iš lūpų išsiveržė juokas.
— Tylos, — susiraukusi dusliai suniurnėjo moteris. Suraukti antakiai plačiam ir negražiam jos veidui tiko labiau nei šypsena. Džeimis niekada ir nebuvo jos matęs šypsantis. Jis smaginosi mėgindamas įsivaizduoti ją, vilkinčią vieną iš šilkinių Sersėjos apdarų, o ne smeigėmis susegtą odinukę. Tai tas pat, kaip išpuošti šilkais karvę.
Bet irkluoti karvė mokėjo. Grubiai nuaustas, rudas kelnių audinys dengė storas kaip medžio trinkos blauzdas, o ilgi rankų raumenys išsitiesdavo ir susitraukdavo kaskart, kai irklais grybštelėdavo vandenį. Nors irklavo pusę nakties, ji, rodos, nė kiek nepailso, — kitaip nei jo pusbrolis seras Kleosas, kuris darbavosi su antrąja irklų pora. Iš pirmo žvilgsnio — stotinga ir stipri valstietė, bet kalba kaip kilmingoji, be to, turi kalaviją ir durklą. Tik ar moka jais naudotis? Džeimis ketino tai išsiaiškinti, kai tik išsivaduos iš jį kaustančių grandinių.
Ir ant riešų, ir ant kulkšnių jam buvo uždėti geležiniai antrankiai, sujungti sunkia, ne ilgesne nei du sprindžiai grandine. „Manote, kad mano, Lanisterio, garbės žodžio nepakanka?“ — pančiojamas pasišaipė jis. Tuomet Džeimis buvo girtas kaip maišas — tuo pasirūpino Ketlina Stark. Kaip jie pabėgo iš Riverano, jis gerai neprisiminė. Rodos, buvo kilę sunkumų su kalėjimo sargu, bet stotingoji moteris jį įveikė. Paskui jie lipo įvijais, rodės, niekada nesibaigsiančiais laiptais. Kojos jam linko kaip žolių stiebeliai, du tris kartus jis kluptelėjo, bet paskui moteris padavė jam ranką atsiremti. Po kiek laiko kažkas įvyniojo jį į kelioninį apsiaustą ir nutempęs paguldė ant luoto dugno. Džeimis prisiminė girdėjęs ledi Ketliną kažkam liepiant pakelti Vandens vartų grotas. Ji vėl išsiuntė serą Kleosą Frėjų į Karaliaus Uostą su naujomis karalienei keliamomis sąlygomis, kurias išdėstė taip ryžtingai, jog buvo aišku, kad nepakęs jokių prieštaravimų.
Paskui jis, matyt, užsnūdo. Nuo vyno jį ėmė miegas, o išsitiesti buvo taip gera — kalėjimo kameroje surakintas grandinėmis tokios prabangos jis neturėjo. Džeimis jau seniai buvo išmokęs per žygį nusnausti tiesiog sėdėdamas balne. Tad ir dabar užmigti nebuvo sunku. Išgirdęs, kad pramiegojau savo pabėgimą, Tirionas sprogs iš juoko. Bet dabar Džeimis pabudo ir grandinės jį vargino.
— Miledi, — kreipėsi jis į moterį, — jei nuimtum tas grandines, pakeisčiau tave prie irklų.