Pirmasis Ketliną pasveikino jos dėdė. Ne veltui pravardžiuojamam Juodąja Žuvimi serui Brindenui visai nerūpėjo kitų nuomonė. Nušokęs nuo pakylos, jis suspaudė Ketliną glėbyje.
— Kaip gera matyti tave namie, Kete, — tarė dėdė ir jai teko susikaupti, kad nepraskystų.
— Ir tave, — sušnabždėjo Ketlina.
— Mama…
Ketlina pakėlė akis į savo aukštą sūnų, karalių.
— Tavo malonybe, meldžiau dievų, kad grįžtum gyvas ir sveikas. Girdėjau, kad buvai sužeistas.
— Šturmuojant Stačiąją Uolą strėlė pervėrė man žastą, — tarė jis. — Bet žaizda jau visiškai užgijo. Buvau rūpestingai slaugomas.
— Vadinasi, dievai buvo maloningi. — Ketlina su palengvėjimu atsiduso. Pasakyk tai. Vis tiek nepavyks nuslėpti. — Tikriausiai jie tau jau papasakojo, ką padariau. Ar paaiškino, kodėl?
— Dėl mergaičių.
— Turėjau penkis vaikus. Dabar turiu tris.
— Tiesa, miledi. — Pro Didįjį Džoną, tarsi niūrus vaiduoklis su juodais šarviniais marškiniais, ilga žila susivėlusia barzda ir siauru, sulysusiu ir šalčiu dvelkiančiu veidu, prasibrovė lordas Rikardas Karstarkas. — Ir aš turiu vieną sūnų, nors anksčiau turėjau tris. Atėmei iš manęs progą atkeršyti.
Ketlina ramiai pažvelgė jam į akis.
— Lorde Rikardai, Karalžudžio mirtis nebūtų prikėlusi iš kapo tavo vaikų. O jo gyvybę galbūt pavyks išmainyti į mano dukterų gyvybes.
Bet lordo numaldyti jai nepavyko.
— Džeimis Lanisteris tave apmulkino. Mainais gavai tik tuščius pažadus, daugiau nieko. Mano Torhenas ir Edardas nusipelnė didesnės tavo pagarbos.
— Liaukis, Karstarkai, — sududeno Didysis Džonas, kryžiuodamas savo didžiules rankas ant krūtinės. — Jai, motinai, buvo aptemęs protas. Tokios jos, moterys…
— Sakai, motinos beprotybė? — Lordas Karstarkas atsisuko į lordą Amberį. — Aš tai vadinu išdavyste.
— Gana. — Tą akimirką Robas atrodė panašesnis į Brandoną, o ne į savo tėvą. — Man girdint Vinterfelo miledi niekas nevadins išdavike, lorde Rikardai. — Ir gerokai švelniau kreipėsi į Ketliną: — Jei galėčiau susigrąžinti grandinėmis sukaustytą Karalžudį, taip ir padaryčiau. Paleidai jį be mano žinios ir sutikimo, bet… žinau, kad taip pasielgti tave paskatino meilė. Padarei tai dėl Arijos ir Sansos, iš sielvarto dėl Brano ir Rikono. Įsitikinau, kad meilė ne visada žengia koja kojon su išmintimi. Ji gali pastūmėti mus iškrėsti didžiulę kvailystę, bet mes vis tiek klausome širdies… nesvarbu, kuo tai baigtųsi. Ar ne, mama?
Ar ir aš taip pasielgiau?
— Jei klausydama širdies balso iškrėčiau kvailystę, kaip įmanydama stengsiuos atlyginti lordui Karstarkui ir tau padarytą skriaudą.
Lordo Rikardo veidas liko nepermaldaujamas.
— Ar tavo pastangos prikels Torheną ir Edardą iš kapų, į kuriuos juodu pasiuntė Karalžudys?
Krustelėjęs pečius ir prasibrovęs tarp Didžiojo Džono ir Megės Mormont, jis paliko menę. Robas nė nemėgino jo sustabdyti.
— Atleisk jam, mama, — tarė.
— Jei tik tu atleisi man.
— Jau atleidau. Žinau, ką reiškia mylėti taip stipriai, kad daugiau apie nieką negali galvoti.
Ketlina nulenkė galvą.
— Dėkoju. — Bent jau šio vaiko nepraradau.
— Mums reikia pasikalbėti, — pridūrė Robas. — Tau ir mano dėdėms. Apie šį ir… kitus reikalus. Pilies valdytojau, skelbk sueigos pabaigą.
Uteridas Veinas trenkė vėliavos kotu į grindis, sušuko, kad visi laisvi, ir upių lordai bei šiauriečiai pasuko prie durų. Tik tuomet Ketlina staiga suprato, kas čia ne taip. Vilkas. Nėra vilko. Kur Pilkasis Vėjas? Ji žinojo, kad didvilkis grįžo su Robu, — juk girdėjo skalijant šunis, — bet jo nebuvo nei menėje, nei šalia jos sūnaus, kur paprastai tupėdavo.
Tačiau jai nespėjus Robo pasiteirauti apie vilką, ją apspito linkintieji gera. Paėmusi ją už rankos, ledi Mormont pasakė:
— Miledi, jei Sersėja Lanister būtų paėmusi į nelaisvę dvi mano dukteris, būčiau pasielgus taip pat.
Didysis Džonas, kuriam geros manieros buvo nė motais, pakėlė Ketliną nuo grindų ir didžiulėmis plaukais apžėlusiomis letenomis suspaudė jai rankas.
— Kartą tavo vilkiukas Karalžudį apkandžiojo ir, jei reikės, apdraskys vėl.
Galbartas Gloveris ir lordas Džeisonas Molisteris elgėsi santūriau, o Jonas Brakenas, galima sakyti, net šaltai, bet jų ištarti žodžiai buvo gana mandagūs. Galiausiai prie Ketlinos priėjo brolis.
— Ir aš meldžiuosi už tavo mergaites, Kete. Tikiuosi, tuo neabejoji.
— Žinoma, ne. — Ji pabučiavo Edmurą. — Myliu tave už tai.
Kai viskas buvo pasakyta, didžioji Riverano pilies menė ištuštėjo, joje liko tik Robas, trys Tuliai ir šeši svetimi žmonės, kurių Ketlina nepažinojo. Ji smalsiai juos nužvelgė.
— Ponios, serai, ar jūs naujai prisiekę ištikimybę mano sūnui?
— Taip, — atsakė jaunesnysis riteris, kurio herbe buvo pavaizduotos jūros kriauklės, — bet drąsos mums netrūksta, mūsų ištikimybė tvirta ir tikimės netrukus tai įrodyti, miledi.
Robas, rodos, pasijuto nejaukiai.
— Mama, — tarė jis, — leisk tau pristatyti ledi Sibelę, lordo Geiveno Vesterlingo iš Stačiosios Uolos žmoną. — Nutaisiusi iškilmingą veido išraišką, į priekį žingtelėjo pagyvenusi moteris. — Jos vyras buvo vienas iš tų, kuriuos paėmėme į nelaisvę Kuždesių miške.
Ak taip, Vesterlingai, prisiminė Ketlina. Jų vėliavoje pavaizduotos šešios jūros kriauklės balto smėlio fone. Tai mažesnioji Lanisteriams prisiekusi giminė.
O Robas kvietė paeiliui žengti į priekį kitus nepažįstamuosius.
— Seras Rolfas Spaiseris, ledi Sibelės brolis. Jis buvo Stačiosios Uolos pilies valdytojas, kai ją užėmėme. — Pipirinių riteris nulenkė galvą. Jis buvo kresnas vyras sulaužyta nosimi ir trumpai nukirpta žila barzda, bet gerokai išblyškęs. — Lordo Geiveno ir ledi Sibelės vaikai. Seras Reinaldas Vesterlingas. — Jūros kriauklių riteris vešliais ūsais nusišypsojo. Jis buvo jaunas, lieknas, atrodė netašytas, bet sveikais dantimis ir vešliais tamsiai rudais plaukais. — Eleina. — Maža mergaitė paskubomis padarė reveransą. — Rolamas Vesterlingas, mano ginklanešys. — Berniukas jau buvo besiklaupiąs, bet pamatęs, kad niekas daugiau neklaupia, tik nusilenkė.
— Man didelė garbė, — tarė Ketlina. Ar gali būti, kad Stačioji Uola prisiekė Robui ištikimybę? Jei taip, tuomet nenuostabu, kad Vesterlingai čia, su juo. Kasterlių Uoloje į tokias išdavystes nebuvo žiūrima pro pirštus. Nuo tada, kai Taivinas Lanisteris sulaukė karui tinkamo vyro amžiaus…
Paskutinė ir, rodės, labai drovėdamasi, į priekį žengė jauna mergina. Robas paėmė ją už rankos.
— Mama, — susijaudinęs vėl prabilo jis, — man didžiulė garbė pristatyti tau ledi Džeinę Vesterling. Vyriausiąją lordo Geiveno dukterį ir mano… mano… ledi žmoną.
Ne, to negali būti, juk tu dar vaikas, pirmiausia šovė į galvą Ketlinai. Paskui ji pagalvojo: Be to, esi įsipareigojęs vesti kitą. Ir pagaliau tarė sau: Deive Motina, pasigailėk, Robai, ką tu padarei?..
Ir tik tuomet Ketlinai staiga atsivėrė akys. Kvailystės, iškrėstos dėl meilės? Jis įviliojo mane nelyginant kiškį į spąstus. Rodos, aš jam jau atleidau… Ketlina pasijuto ir suirzusi, ir nuliūdusi, ir susižavėjusi; ši scena buvo taip sumaniai surežisuota, kad, rodės, tai galėjo padaryti tik vaidybos meistras arba… karalius. Ketlinai nieko kita neliko, tik suspausti Džeinės Vesterling rankas.