— Dabar turiu dar vieną dukterį, — ištarė ji, nors ir santūriau, nei ketino. Ir pabučiavo siaubo sukaustytą merginą į abu skruostus. — Sveika atvykusi į mūsų menę ir prie židinio.
— Ačiū, miledi. Prisiekiu, būsiu Robui gera ir ištikima žmona. Ir kuo išmintingesnė karalienė.
Karalienė. Taip, ši jauna graži mergina yra karalienė, neturėčiau to pamiršti. Ji neabejotinai buvo graži, banguotais kaštoniniais plaukais, širdies formos veidu, droviai besišypsanti. Liekna, bet, — Ketlinai tai nepraslydo pro akis, — moteriškais klubais. Bent jau vaikus turėtų gimdyti nesunkiai.
Tuomet, niekam nespėjus įsiterpti, prabilo ledi Sibelė:
— Mums didelė garbė per santuoką užmegzti ryšį su Starkų gimine, miledi, bet mes labai pavargę. Per trumpą laiką sukorėme ilgą kelią. Gal galėtume pailsėti savo kambariuose, kad netrukdoma pasišnekėtum su sūnumi?
— Tai būtų geriausia. — Robas pabučiavo Džeinę. — Pilies valdytojas ras jums tinkamus kambarius.
— Aš palydėsiu jus pas valdytoją, — pasisiūlė Edmuras Tulis.
— Tu labai malonus, — padėkojo ledi Sibelė.
— Ar ir man eiti? — paklausė berniukas, vardu Rolamas. — Esu tavo ginklanešys…
Robas nusijuokė.
— Bet dabar tavo paslaugų man tikrai nereikia.
— Hm…
— Jo malonybė šešiolika metų apsiėjo be tavęs, Rolamai, — pridūrė seras Reinaldas, kurio herbe buvo pavaizduotos jūrų kriauklės. — Tad manau, kad kaip nors išsivers ir dar kelias valandas. — Ir jis, tvirtai suspaudęs savo mažojo broliuko ranką, išsivedė jį iš menės.
— Tavo žmona žavinga, — jiems likus dviese tarė Ketlina, — ir Vesterlingai, rodos, tikrai garbinga giminė, bet… lordas Geivenas, rodos, yra prisiekęs ištikimybę Taivinui Lanisteriui, ar ne?
— Taip. Džeisonas Molisteris paėmė jį į nelaisvę Kuždesių miške ir laikė Sigarde tikėdamasis išpirkos. Dabar aš jį, žinoma, išlaisvinsiu, nors gali būti, kad jis nenorės prie manęs prisidėti. Mudu su Džeine susituokėme be jo žinios ir bijau, kad ši santuoka užtrauks jam didžiulį pavojų. Stačioji Uola nėra labai stipri. Dėl meilės man Džeinė gali viską prarasti.
— O tu, — švelniai tarė Ketlina, — jau praradai Frėjus.
Robas susiraukė ir tai buvo iškalbingiau už bet kokius žodžius. Dabar Ketlina suprato, kodėl vyrai kieme piktai šūkavo, kodėl sutrypę Robo vėliavą taip staiga išjojo Pervinas Frėjus ir Martinas Riversas.
— Ar galiu paklausti, kiek karių atsivedė tavo nuotaka, Robai?
— Penkiasdešimt. Ir tuziną riterių, — niūriai ir neslėpdamas nusivylimo atsakė jis. Kai Dvyniuose vyko derybos dėl vedybų, senasis lordas Valderis Frėjus išsiuntė Robą su tūkstančiu raitų ginkluotų riterių ir beveik trimis tūkstančiais pėstininkų. — Džeinė ne tik graži, bet ir protinga. Miela. Ir geros širdies.
Bet tau reikia kalavijų, o ne gerų širdžių. Kaip galėjai taip pasielgti, Robai? Kaip galėjai būti toks neišmanėlis, toks kvailys? Kaip galėjai būti toks… toks… jaunas. Tačiau priekaištai dabar nebūtų padėję. Tad Ketlina tik paprašė:
— Papasakok, kaip viskas įvyko.
— Užėmiau jos pilį, o ji pavergė mano širdį. — Robas šyptelėjo. — Stačiojoje Uoloje įgulos buvo nedaug, tad vieną naktį ją paėmėme šturmu. Juodasis Valderis ir Mažasis Džonas vadovavo sienų šturmui, o aš taranu išmušiau vartus. Prieš pat serui Rolfui atiduodant mums pilį, priešų strėlė pervėrė man žastą. Iš pradžių žaizda neatrodė rimta, bet paskui ėmė pūliuoti. Džeinė paguldė mane į savo lovą ir slaugė visą laiką, kol karščiavau. Be to, buvo šalia manęs, kai Didysis Džonas pranešė naujienas iš… Vinterfelo. Apie Braną ir Rikoną. — Rodės, Robui sunku ištarti brolių vardus. — Tą naktį ji… ji paguodė mane, mama.
Ketlinai nereikėjo aiškinti, kaip Džeinė Vesterling paguodė jos sūnų.
— Ir kitą dieną tu ją vedei.
Robas pakėlė į motiną ir pasididžiavimo, ir gailesčio kupinas akis.
— Tai buvo vienintelis garbingas sprendimas. Ji švelni ir miela, mama, ji bus gera žmona.
— Galbūt. Bet tai tikrai nepaguos lordo Frėjaus.
— Žinau, — kankindamasis tarė jos sūnus. — Viską sugadinau, tik mūšiuose man sekėsi, tiesa? Maniau, mūšiuose bus sunkiausia, bet… jei būčiau paklausęs tavęs ir pasilikęs Teoną įkaitu, tebevaldyčiau šiaurę, o Branas ir Rikonas sveiki ir gyvi gyventų Vinterfele.
— Galbūt. O gal ir ne. Lordas Beilonas vis tiek galėjo nuspręsti surizikuoti ir pradėti karą. Kai pastarąjį kartą jis mėgino gauti karūną, jam teko paaukoti du sūnus. Jis būtų galėjęs sumesti, kad dabar, jei praras vieną, nuostolis nebus toks didelis. — Ketlina palietė jam ranką. — Kaip klostėsi reikalai su Frėjais po vedybų?
Robas papurtė galvą.
— Serą Stevroną man dar galbūt būtų pavykę numaldyti, bet seras Raimanas — baisus kietakaktis, o Juodasis Valderis… prisiekiu, „Juoduoju“ jis vadinamas tikrai ne dėl savo barzdos. Jis taip suįžūlėjo, kad pareiškė, girdi, jo seserys mielai tekėtų ir už našlio. Už tuos žodžius būčiau jį nudėjęs, jei Džeinė nebūtų manęs permaldavusi jo pasigailėti.
— Tu mirtinai įžeidei Frėjų giminę, Robai.
— Aš to nenorėjau. Seras Stevronas žuvo už mane, o Oliveris buvo toks ištikimas ginklanešys, apie kokį karalius gali tik svajoti. Jis norėjo likti pas mane, bet seras Raimanas pasiėmė jį drauge su kitais. Ir išsivedė visas savo pajėgas. Didysis Džonas kurstė mane, kad jį pulčiau…
— Kad veltumeis į kautynes su saviškiais, kai aplink pilna priešų? — nusistebėjo Ketlina. — Tuomet būtum galutinai pražuvęs.
— Taip. Pamaniau, galbūt lordo Valderio dukterims galėtume rasti kitų jaunikių? Vieną iš jų pasisiūlė vesti seras Vendelis Manderlis, o Didysis Džonas sako, kad ir jo dėdės vėl ketina ieškoti žmonų. Jei lordas Valderis būtų protingas…
— Bet jis nėra protingas, — pertraukė sūnų Ketlina. — Jis pasipūtęs ir liguistai įžeidus. Pats žinai. Jis norėjo būti karaliaus senelis. Tu nenumaldysi jo pagiežos į savo vietą pasiūlęs du senus žilus plėšikus ir storiausio Septyniose Karalystėse vyro sūnų. Tu ne tik sulaužei duotą priesaiką, bet ir suteršei Dvynių garbę atiduodamas pirmenybę nuotakai iš menkesnės giminės.
Robas šoko prieštarauti.
— Vesterlingų kraujas kilmingesnis nei Frėjų. Tai nepaprastai sena giminė, kurios ištakos siekia Pirmuosius Žmones. Prieš Užkariavimą Uolos karaliai kartais tuokdavosi su Vesterlingais, be to, buvo ir kita Džeinė Vesterling, prieš tris šimtus metų ištekėjusi už karaliaus Meigoro ir tapusi karaliene.
— Taip, bet visa tai tik dar labiau pakurstys lordo Valderio nuoskaudą. Jis visada kankinosi, kad senesnės giminės į Frėjus žiūri su panieka ir laiko juos prasisiekėliais. Kiek girdėjau, tai ne pirmas įžeidimas, kurį jam tenka iškęsti. Jonas Arinas nebuvo linkęs auklėti jo vaikaičių, o mano tėvas nesutiko, kad Edmuras vestų vieną iš jo dukterų. — Ji kryptelėjo galvą į grįžusį ir vėl prie jų prisidėjusį savo brolį.
— Tavo malonybe, — tarė Brindenas Juodoji Žuvis, — gal būtų geriau, jei šiam pokalbiui tęsti rastume nuošalesnę vietą?
— Taip, — neslėpdamas nuovargio sutiko Robas. — Viską atiduočiau už taurę vyno. Manau, geriausiai tiks audiencijų menė.