Jiems ėmus lipti laiptais, Ketlina paklausė to, kas nedavė jai ramybės nuo tos akimirkos, kai įkėlė koją į menę.
— Robai, kur Pilkasis Vėjas?
— Kieme, doroja avies kulšį. Šunidžių prižiūrėtojui liepiau pasirūpinti, kad jis gautų ėdesio.
— Anksčiau jis visada būdavo prie tavęs.
— Menėje vilkui ne vieta. Pati esi mačiusi, kaip jis ima nerimauti. Kaip urzgia ir rodo dantis. Man nederėjo imti jo į mūšį. Pilkasis Vėjas sudraskė pernelyg daug žmonių ir dabar jų bijo. Be to, Džeinei nejauku, kai Pilkasis Vėjas šalia, o jos motinai didvilkis tiesiog varo siaubą.
Štai koks reikalas… — pagalvojo Ketlina.
— Tas didvilkis — neatskiriama tavo dalis, Robai. Bijoti jo — tai bijoti tavęs.
— Aš ne vilkas, nors žmonės mane taip vadina, — pyktelėjęs atrėžė Robas. — Vieną vyrą Pilkasis Vėjas papjovė Stačiojoje Uoloje, kitą — Ašmarke, dar šešis ar septynis Okskrose. Jei būtum mačiusi…
— Mačiau, kaip Vinterfele Brano didvilkis vienam vyrui perplėšė gerklę, — atrėžė Ketlina, — ir už tai buvau jam labai dėkinga.
— Tai visai kas kita. Stačiojoje Uoloje Pilkojo Vėjo sudraskytas vyras buvo riteris, kurį Džeinė pažinojo visą gyvenimą. Negali jos kaltinti dėl to, kad dabar bijo. Be to, Pilkasis Vėjas nemėgsta ir jos dėdės. Kaskart, kai seras Rolfas prie jo prieina, jis iššiepia dantis.
Ketliną nukrėtė šiurpas.
— Išsiųsk serą Rolfą iš pilies. Tuoj pat.
— Kur? Gal į Stačiąją Uolą, kad Lanisteriai pamautų jo galvą ant mieto? Džeinė prie jo prisirišusi. Seras Rolfas — jos dėdė, be to, ir doras riteris. Tokių vyrų kaip Rolfas Spaiseris man reikėtų daugiau. Neketinu išvyti sero Rolfo vien dėl to, kad mano didvilkiui nepatinka jo kvapas.
— Robai… — Ketlina stabtelėjo ir paėmė sūnų už rankos. — Kartą jau patariau tau nepaleisti Teono Greidžojaus, bet tu manęs nepaklausei. Paklausyk bent dabar. Išsiųsk tą vyrą. Nesakau, kad turi jį išvaryti. Rask užduotį, kuriai atlikti reikia narsaus riterio, kokią nors garbingą pareigą, nesvarbu, kokią… bet nelaikyk jo šalia savęs.
Robas susiraukė.
— Gal leisti Pilkajam Vėjui apuostyti visus savo riterius? Gali būti, kad jam nepatiks ir kai kurių kitų kvapas.
— Nenoriu, kad artimoje tavo aplinkoje sukiotųsi bet koks vyras, kurio nemėgsta Pilkasis Vėjas. Vilkai nėra viso labo vilkai, Robai. Turėtum tai žinoti. Kartais pagalvoju, galbūt vilkus mums pasiuntė dievai? Tavo tėvo dievai, senieji šiaurės dievai… Jie atsiuntė penkis vilkiukus, Robai, — po vieną visiems penkiems Starkų vaikams.
— Šešis, — pataisė ją Robas. — Vienas didvilkis teko ir Jonui. Pats juos radau, pameni? Puikiai žinau, kiek jų buvo ir iš kur jie atsirado. Anksčiau ir man atrodė taip, kaip tau, kad tie vilkai — mūsų sergėtojai, mūsų gynėjai, kol…
— Kol? — Ketlina paragino sūnų kalbėti toliau.
Robas stipriai sučiaupė lūpas.
— …kol negavau žinios, kad Teonas nužudė Braną ir Rikoną. Iš savo didvilkių jie nesulaukė jokios pagalbos. Aš jau ne vaikas, mama. Esu karalius ir pats galiu apsiginti. — Jis atsiduso. — Sugalvosiu serui Rolfui kokią nors užduotį, kokią nors dingstį, kad galėčiau jį išsiųsti. Ne dėl jo kvapo, o kad tau ant širdies būtų lengviau. Jau užtektinai prisikentėjai.
Kol kiti neįveikė laiptų vingio ir jųdviejų nematė, Ketlina su palengvėjimu pakštelėjo sūnui į skruostą ir kelias akimirkas Robas vėl buvo jos berniukas, o ne karalius.
Lordo Hosterio audiencijų menė buvo nedidelis kambarėlis virš didžiosios menės ir labiau tiko asmeniškiems pokalbiams. Robas įsitaisė aukštajame krėsle, nusiėmė karūną ir padėjo ją šalia ant grindų, o Ketlina paskambino varpeliu ir liepė atnešti vyno. Edmuras išsamiai pasakojo savo dėdei apie mūšį prie Akmenų Malūno. Tik tarnams atnešus gėrimo ir išėjus iš menės, Juodoji Žuvis krenkštelėjo ir garsiai pareiškė:
— Manau, visi jau sotūs tavo pagyrų, sūnėne.
Edmuras sutriko.
— Pagyrų? Ką nori pasakyti?
— Noriu pasakyti, — rėžė Juodoji Žuvis, — kad turi padėkoti jo malonybei už tokį pakantumą. Juo dėtas, aš būčiau liepęs išplakti tave už kvailumą, o ne gyręs tavo paikystes, kurių prikrėtei prie brastų.
— Gindami brastas žuvo daug gerų vyrų, — pasipiktinęs atsakė Edmuras. — O gal pergales gali skinti tik Jaunasis Vilkas? Ar paveržiau garbę, turėjusią atitekti tau, Robai?
— Tavo malonybe, — šaltai pataisė jį Robas. — Pripažinai mane savo karaliumi, dėde. O gal jau ir tai pamiršai?
— Tau viso labo buvo įsakyta ginti ir išlaikyti Riveraną, Edmurai. Tik tiek, — įsiterpė Juodoji Žuvis.
— Aš gyniau Riveraną ir sukruvinau lordui Taivinui nosį…
— Tiesa, — sutiko Robas, — bet vien sukruvinęs nosį karo nelaimėsi, ar ne? Ar kada nors pagalvojai, ar paklausei savęs, kodėl po Okskroso mūšio mes taip ilgai pasilikome vakaruose? Juk žinojai, kad neturiu pakankamai karių pulti Lanisportui arba Kasterlių Uolai.
— Na… buvo ir kitų pilių… aukso, galvijų…
— Manai, pasilikome prisiplėšti karo grobio? — netikėdamas savo ausimis paklausė Robas. — Dėde, norėjau atsivilioti lordą Taiviną į vakarus.
— Mes visi buvome raiti, — paaiškino seras Brindenas. — O didžiąją Lanisterio kariuomenės dalį sudarė pėstininkai. Ketinome pasismaginti vaikydami lordą Taiviną pajūriu tai į šiaurę, tai į pietus, paskui slapta apeiti jo pajėgas ir užsiimti geras gynybines pozicijas priešais aukso kelią, toje vietoje, kurią rado mūsų žvalgai ir kur reljefas mums būtų teikęs didelį pranašumą. Jei jis būtų ten mus puolęs, būtų brangiai sumokėjęs. O jei nebūtų puolęs, būtume užspeitę jį vakaruose, per tūkstantį lygų nutolusį nuo tų kraštų, kuriuose jis turėjo būti. Ir visą tą laiką mes būtume siaubę jo žemes, o ne jis mūsų.
— Lordas Stanis norėjo pulti Karaliaus Uostą, — tarė Robas. — Vienu savo kruvinu kirčiu jis būtų padėjęs mums atsikratyti Džofrio, karalienės ir Kipšo. O tada būtume galėję sudaryti taiką.
Edmuras atplėšė žvilgsnį nuo dėdės ir įsistebeilijo į sūnėną.
— Apie tai tu man nieko nesakei.
— Liepiau ginti Riveraną ir jo neprarasti, — pasakė Robas. — Kurios šio įsakymo dalies nesupratai?
— Pastojęs lordui Taivinui kelią prie Raudonosios Šakos, — pridūrė Juodoji Žuvis, — sugaišinai jį kaip tik tiek, kad pas jį spėjo atjoti raiteliai nuo Karčiojo tilto ir pranešė, kas vyksta rytuose. Lordas Taivinas iš karto apgręžė savo kariuomenę, prie Juodųjų Vandenų ištakų susijungė su Mačio Rovano ir Rendilo Tarlio pajėgomis ir nužygiavo prie Krioklių, kur rado jų laukiančius Meisą Tairelį ir du jo sūnus su gausia kariuomene ir karo laivynu. Jie paplaukė žemyn upe, išsilaipino už pusės dienos kelio raitomis nuo miesto ir užpuolė Stanį iš užnugario.
Ketlina prisiminė karaliaus Renlio dvarą, kurį matė būdama prie Karčiojo tilto. Prisiminė tūkstantį auksinių, vėjyje siūbuojančių rožių, drovią karalienės Mardžerės šypseną ir švelnius žodžius, jos brolį, gėlių riterį, kruvinu tvarsčiu aprišta galva. Jei būtinai turėjai pulti moteriai į glėbį, mano sūnau, kodėl tai negalėjo būti Mardžerės Tairel glėbys? Haigardeno turtai ir galybė būsimame kare galėjo labai daug lemti. Be to, galbūt jos kvapas Pilkajam Vėjui būtų patikęs?..
Edmuras, rodos, labai susijaudino.
— Aš to tikrai nenorėjau… tikrai nenorėjau, Robai, turi leisti man kaip nors atitaisyti šią klaidą. Kitame mūšyje pats vadovausiu kariuomenei!