Kad išpirktum kaltę, broli? Ar kad pelnytum sau šlovę? — paklausė savęs Ketlina.
— Kitame mūšyje… — tarė Robas. — Na, jis įvyks labai greit. Neabejoju, kad po Džofrio vestuvių Lanisteriai mane puls vėl ir šį kartą Taireliai žygiuos jų pusėje. Be to, jei Juodasis Valderis užsispirs, gali būti, kad man teks kovoti dar ir su Frėjais…
— Kol Teonas Greidžojus sėdi tavo tėvo dvare susitepęs rankas tavo brolių krauju, visus kitus priešus laikinai turi pamiršti, — pasakė Ketlina sūnui. — Svarbiausia tavo pareiga — ginti savuosius, atsiimti Vinterfelą ir pakabinti Teoną varno narve, kad mirtų lėta mirtimi. Jei to nepadarysi, geriau nusiimk karūną, Robai, ir daugiau jos nesidėk, nes žmonės vis tiek žinos, kad nesi tikras karalius.
Pamačiusi, kokiu žvilgsniu sūnus ją pervėrė, Ketlina suprato, kad su Robu jau seniai niekas nebuvo drįsęs taip įžūliai kalbėti.
— Kai man pranešė, kad Vinterfelas užimtas, iš karto norėjau traukti į šiaurę, — tarsi teisindamasis paaiškino jis. — Norėjau išvaduoti Braną ir Rikoną, bet pamaniau… Tiesą sakant, tikrai nesitikėjau, kad Teonas galėtų juos nuskriausti. Jei būčiau žinojęs…
— Dabar per vėlu kartoti: „Jei būčiau, jei būčiau…“ ir gelbėti ką nors jau per vėlu, — pasakė Ketlina. — Lieka tik keršyti.
— Paskutinėmis iš šiaurės mūsų gautomis žiniomis, seras Rodrikas sumušė geležinių kariuomenę Toreno Kertainyje ir ėmė telkti savo pajėgas Servinų pilyje ketindamas susigrąžinti Vinterfelą, — vėl prabilo Robas. — Gali būti, kad jis tai jau padarė. Iš šiaurės jau ilgai neturime jokių žinių. Bet jei trauksiu į šiaurę, ką daryti su Trišakiu? Juk negaliu reikalauti upių lordų, kad apleistų savo žmones.
— Ne, — pritarė Ketlina. — Palik juos saugoti savo žemių, o šiaurę atsikovok su šiauriečiais.
— Kaip tu ten perkelsi šiauriečius? — įsiterpė jos brolis Edmuras. — Geležiniai žmonės užėmę Saulėlydžio jūrą. O Keilino Griova taip pat priklauso Greidžojams. Iš pietų Keilino Griovos sienų dar nepralaužė jokia kariuomenė. Net žygiuoti ten yra visiška beprotybė. Žygiuodami klojiniu per klampynę, galime susidurti su geležiniais, o už nugaros kelią mums gali atkirsti įtūžę Frėjai.
— Turime kaip nors numaldyti ir patraukti savo pusėn Frėjus, — tarė Robas. — Su jais dar galėtume tikėtis sėkmės, nors vilčių nedaug. Bet jei jie neprisidės, nematau nė menkiausios prošvaistės. Esu pasiruošęs duoti lordui Valderiui viską, ko tik jis reikalaus… Galiu atsiprašyti, nusižeminti, perleisti žemių, apipilti auksu… Juk kas nors turi numaldyti jo įžeistą savimeilę…
— Taip, kas nors, — pritarė Ketlina ir pridūrė: — Žmogus.
Jonas
— Na, ar tau jie atrodo pakankamai dideli?
Snaigės krito ant plataus Tormundo veido, plaukų, barzdos ir tirpo.
Milžinai jojo išsirikiavę po du ir lėtai sūpavosi sėdėdami ant mamutų nugarų. Išgąsdintas tokių keistenybių, Jono ristūnas baidėsi, tik sunku buvo pasakyti, ar jį gąsdino mamutai, ar jų raiteliai. Net Vaiduoklis per porą žingsnių atsitraukė ir, iššiepęs dantis, tyliai suurzgė. Didvilkis buvo stambus žvėris, bet mamutams didumu nė iš tolo neprilygo, be to, jų buvo daugybė.
Jonas suvaldė žirgą ir jį nuramino, kad galėtų skaičiuoti milžinus, vis išnyrančius iš už vėjo blaškomo sniego ir balzganų, nuo Balsvosios upės kylančio rūko draiskanų uždangos. Jau buvo priskaičiavęs jų gerokai per penkiasdešimt, bet Tormundas kažką pasakė ir jis pametė skaičių. Jų čia tikriausiai šimtai. Nesvarbu, kiek jų jau prajojo, — milžinų kolonai, rodės, nebus galo.
Senosios auklės pasakojimuose milžinai buvo ne kas kitas, o didžiuliai vyrai, gyvenę milžiniškose pilyse, kovęsi labai dideliais kalavijais ir avėję tokiais auliniais batais, į kuriuos berniukas būtų galėjęs įlipti ir pasislėpti. Bet šie atrodė visai kitaip, buvo panašesni į lokius, o ne į žmones, be to, ir vilnoti kaip mamutai, ant kurių jojo. Žiūrint į juos sėdinčius, sunku buvo tiksliai pasakyti, kokio jie augumo. Maždaug dešimties ar dvylikos pėdų ūgio, pagalvojo Jonas. Galbūt keturiolikos, bet ne aukštesni. Iškilios jų krūtinės buvo labai panašios į žmonių, bet rankos buvo per ilgos, o juosmens apimtis atrodė du kartus mažesnė nei krūtinės. Milžinų kojos buvo trumpesnės už rankas, bet labai storos, o batų jie apskritai neavėjo; jų pėdos buvo plačios, išklypusios, kietos, įdiržusios ir juodos. Kaklų beveik nebuvo matyti ir stambios sunkios milžinų galvos kyšojo tiesiog iš tarpumenčių, o veidai buvo raukšlėti ir bjaurūs. Mažytes, į žiurkių panašias akutes vos galėjai įžiūrėti tarp užkritusių storos odos vokų, bet milžinai nuolat šnarpštė uosdami orą ir ko negalėjo matyti, tą užuosdavo.
Jie neapsivilkę kailių, suprato Jonas. Jie patys tokie plaukuoti. Gauruotas kailis dengė visą jų kūną, tik žemiau juosmens gaurai buvo tankesni, o aukščiau jo — retesni. Nuo jų sklindanti smarvė rietė nosį, bet galėjo būti ir taip, kad dvokė ne jie, o mamutai. Ir Joramunas papūtė Žiemos ragą, ir prikėlė iš žemės milžinus. Jis žvalgėsi puikiųjų, dešimties pėdų ilgio kalavijų, bet matė tik lazdas. Daugiausia tai buvo tiesiog nestori nudžiūvusių medžių kamienai — dalis jų su aptrupėjusiomis šakomis. Kai kurie milžinai prie baisių savo tvoklių galų buvo prisirišę po stambų apvalainą akmenį. Dainoje neminima, ar ragas gali juos vėl užmigdyti…
Vienas iš milžinų, jojančių pro juos, atrodė senesnis už kitus. Jo kailis buvo pilkas, kai kur jau pražilęs, o mamutas, ant kurio jojo, taip pat didesnis už savo gentainius, taip pat pilkais ir jau žilti pradėjusiais gaurais. Milžinui jojant pro šalį, Tormundas šiurkščiai riktelėjo kelis skambius žodžius Jonui nesuprantama kalba. Milžinas išsišiepė parodydamas eilę didelių stačiakampių dantų ir lyg suraugėjo, lyg sudundėjo. Po kelių akimirkų Jonas suprato, kad jis juokiasi. Mamutas pasuko didžiulę galvą, žvilgtelėjo į juodu su Tormundu ir pradrimblino pro šalį, milžiniška iltimi vos neužkliudęs Jonui viršugalvio, ir minkštoje paupio žemėje, ir ką tik ją užklojusiame sniege palikęs didelius ir gilius pėdsakus. Atsakydamas milžinas kažką riktelėjo ta pačia šiurkščia kalba, kuria jį užšnekino Tormundas.
— Ar tai buvo jų karalius? — paklausė Jonas.
— Milžinai neturi karalių. Kaip ir mamutai, baltieji lokiai ar Pilkojoje jūroje nardantys didieji banginiai. Tai buvo Megas Martundovegas. Megas Galiūnas. Jei nori, gali prieš jį klauptis. Žinau, kad tau niežti linkstančius kelius, nes nėra karaliaus, prieš kurį galėtum pulti ant kelių. Tik žiūrėk, kad jis tavęs nesutryptų. Milžinai prastai mato ir gali nepastebėti tavęs, žemai prie kojų susmukusio mažo varno.
— Ką jam sakei? Kalbėjai senąja kalba?
— Taip. Paklausiau, ar tik ne ant savo tėvo joja, nes abu tokie panašūs, tik jo tėvas taip baisiai nedvokdavo.
— O ką jis tau atsakė?
Tormundas Perkūno Kumštis išsišiepė iki ausų parodydamas priekinius dantis su švarple.
— Jis paklausė, ar šalia manęs joja duktė plikais, glotniais ir rausvais skruostais. — Tyržmogis nusipurtė nuo rankos sniegą ir apgręžė arklį. — Gali būti, kad jis dar niekada nėra matęs bebarzdžio vyro. Suk žirgą, mums metas grįžti. Neradęs manęs įprastoje vietoje Mensas siaubingai įtūžta.
Jonas apsuko ristūną ir nusekė paskui Tormundą į kolonos priekį jausdamas, kaip naujas apsiaustas slegia jam pečius. Jis buvo pasiūtas iš neplautų avikailių ir dėvimas kailiu į vidų, kaip patarė tyržmogiai. Gerai saugojo nuo sniego, naktį su juo buvo šilta ir jauku, bet Jonas pasiliko ir juodąjį apsiaustą: sulankstė ir pakišo jį po balnu.