— Ar tiesa, jog kartą nužudei milžiną? — jiedviem bejojant paklausė Jonas Tormundo. Vaiduoklis tyliai liuoksėjo šalia, ką tik iškritusiame sniege palikdamas pėdsakus.
— Kodėl turėtum abejoti, kad toks tvirtas vyras kaip aš galėjo įveikti milžiną? Buvo žiema, aš tuomet tebuvau paauglys ir, kaip visi paaugliai, gana paikas. Per toli nuklydau, mano žirgas nugaišo, o tada mane dar užklupo pūga. Tikra pūga, ne kelios smulkios, vėjo blaškomos snaigės kaip dabar. Brrr! Supratau, kad dar neišaušus mirtinai sušalsiu. Tad susiradau miegančią milžinę, perrėžiau jai pilvą ir įropojau į vidurius. Tiesa, ji mane sušildė, bet vos neužtroškau nuo smarvės. O blogiausia buvo tai, kad pavasarį ji nubudo ir palaikė mane savo kūdikiu. Tris mėnesius mane žindė, kol pagaliau pasprukau. Brrr! Bet kartais pasiilgstu milžinės pieno skonio…
— Jei ji tave augino, vadinasi, negalėjai jos nužudyti.
— Ir nenužudžiau, bet prikąsk liežuvį ir niekam apie tai nepasakok. Juk tikra tiesa, kad Tormundas Milžino Prakeiksmas skamba daug geriau nei Tormundas Milžinės Kūdikis.
— O kaip tau prilipo kiti vardai? — smalsumo pagautas paklausė Jonas. — Mensas pavadino tave Rago Pūtiku, tiesa? Rudiholo Pievų Karaliumi, Meškų Vyru ir Kariuomenės Tėvu.
Labiausiai Jonui rūpėjo sužinoti istoriją apie rago pūtimą, bet tiesiai klausti jis nedrįso. Ir Joramunas papūtė Žiemos ragą, ir prikėlė iš žemės milžinus. Ar iš žemės išlindo ir jie, ir jų mamutai? Gal Mensas Plėšikas rado Joramuno ragą ir padavė Tormundui Perkūno Kumščiui, kad jį papūstų?
— Ar visi varnai tokie smalsūs? — nusistebėjo Tormundas. — Ką gi, štai tau dar viena istorija. Tai nutiko kitą žiemą, dar šaltesnę už tą, kurią praleidau milžinės pilve. Snigo ir dieną, ir naktį, o snaigės buvo didelės kaip galva — ne tokia smulkmė, kaip krinta dabar. Vertė taip smarkiai, kad visas kaimas buvo pusiau paskendęs pusnyse. Buvau Rudihole visiškai vienas, draugiją man palaikė tik statinaitė midaus, be to, neturėjau ko veikti, tik gerti tą midų. Ir kuo daugiau gėriau, tuo daugiau galvojau apie kaimynystėje gyvenusią moterį, — gražią, stiprią moterį, kurios papai buvo neregėto didumo. Ji buvo pasiutusi, bet — ak! — galėjo ir puikiai sušildyti, o viduržiemį vyrui reikia šilumos…
Kuo daugiau gėriau, tuo daugiau apie ją galvojau, o kuo daugiau apie ją galvojau, tuo labiau tįso mano kotas ir atėjo tokia akimirka, kai ilgiau tverti nebegalėjau. Tad kaip paskutinis kvailys nuo galvos iki kojų apsitaisiau kailiais, veidą apsivyniojau nuo vėjo saugančia vilna ir leidausi jos ieškoti. Snigo taip gausiai, kad porą kartų jau buvau begrįžtąs, be to, vėjas košė mane kiaurai ir vos nesustirau į ožio ragą, bet pagaliau radau ją, apsimuturiavusią kailiais kaip ir aš.
Ta moteris buvo siaubingo būdo ir, vos daviau valią rankoms, pasipriešino kaip reikiant. Man neliko nieko kita, tik parsinešti ją namo ir nuvilkti kailius, bet kai tai padariau… ak, ji pasirodė besanti kaitresnė, nei tikėjausi, mudu gerai pašėlome, o tada užmigome. Rytą prabudęs pamačiau, kad pūga nurimo ir nušvito saulė, bet džiaugtis tuo negalėjau, mat jaučiausi siaubingai. Buvau visas apdraskytas ir suraižytas, pusė mano koto buvo nukąsta, o ant grindų gulėjo lokės kailis. Netrukus laisvoji tauta ėmė pasakoti apie miškuose matytą pliką lokę ir paskui ją sekiojančius du labai keistus jauniklius. Cha! — Tormundas delnu pliaukštelėjo per storą savo šlaunį. — Gaila, kad daugiau nepavyko jos rasti. Smagu buvo pergulėti su ta loke. Jokia moteris taip niršiai man nesipriešino ir nepadovanojo tokių stipruolių sūnų.
— O jei būtum ją radęs, ką būtum galėjęs nuveikti? — šyptelėjęs paklausė Jonas. — Sakei, kad ji nukando tau kotą.
— Tik pusę. Ir likusi pusė mano koto du kartus ilgesnė už bet kurio kito vyro, — prunkštelėjęs paaiškino Tormundas. — Bet pašnekėkime apie tave… ar tiesa, kad stojant į tarnybą prie Sienos jie nupjauna tau kotą ir visa kita?
— Ne, — įsižeidęs atsakė Jonas.
— Manau, kad vis dėlto tiesa. Kitaip kam vis atstumi Igritę? Man rodos, kad ji tau išvis nesipriešintų. Mergina tavęs geidžia, tai aišku kaip dieną.
Po galais, net per daug aišku, pagalvojo Jonas, ir tai, rodos, jau pastebėjo bent pusė kolonos. Ir įsistebeilijo į krentančias snaiges, kad Tormundas nepamatytų, kaip jis nuraudo. Aš — Nakties sargybos vyras, priminė sau Jonas. Tad… kodėl jautėsi lyg dėl kiekvienos smulkmenos raudonuojanti mergelė?
Daugumą dienų ir beveik kiekvieną naktį jis leido Igritės draugijoje. Mensui Plėšikui nepraslydo pro akis, kad Barškalas „perbėgėliu varnu“ nepasitiki, todėl, davęs Jonui naują, iš avikailių pasiūtą apsiaustą, pasiūlė jam traukti į žygį kartu su Tormundu Milžino Prakeiksmu. Jonas mielai sutiko, o jau kitą dieną Igritė ir Rykas Ilgoji Ietis paliko Barškalo būrį ir taip pat prisidėjo prie Tormundo. „Laisvieji žmonės joja su kuo panorėję, — pareiškė jam mergina, — o tas Kaulų Maišas mums jau įgriso.“
Kiekvieną vakarą jiems įkūrus stovyklą nakčiai, Igritė numesdavo savo miegamuosius kailius šalia Jono guolio, — nesvarbu, ar jis įsitaisydavo prie laužo, ar toli nuo jo. Kartą nubudęs Jonas rado Igritę prisiglaudusią prie jo, uždėjusią ranką jam ant krūtinės. Jis ilgai gulėjo klausydamasis jos alsavimo ir stengdamasis nekreipti dėmesio į jaučiamą tempimą tarpkojyje. Ieškodami šilumos, žvalgai dažnai suguldavo po tais pačiais kailiais, bet jis nujautė, jog Igritė troško kur kas daugiau. Nuo to laiko jis pasišaukdavo Vaiduoklį ir pernelyg arti jos neprisileisdavo. Senoji auklė pasakodavo istorijas apie riterius ir jų ledi, kurie miegodavo vienoje lovoje per vidurį pasidėję iš makšties ištrauktą kalaviją, kad nebūtų peržengtas padorumas, bet jis pagalvojo, jog pirmą kartą kalavijo vietą užėmė didvilkis.
Bet net ir tuomet Igritė nenurimo. Užvakar Jonas suklydo prasitaręs, kad norėtų išsimaudyti karšto vandens kubile.
— Šaltame maudytis geriau, — iš karto paaiškino ji, — ypač jei turi, kas po maudynių tave sušildo. Upė dar nevisiškai užšalusi, yra properšų, gali maudytis.
Jonas nusijuokė.
— Sušaltum mirtinai.
— Ar visi varnai baiminasi, kad jiems pašiurps oda? Nuo vieno kito ledokšnio tikrai nenumirsi. Šoksiu į upę kartu, kad būtum tikras.
— O likusią dienos dalį josime vilkėdami šlapius ir prie odos prišalusius drabužius? — pašaipiai paklausė jis.
— Jonai Snou, tu nieko nesupranti. Į vandenį su drabužiais niekas nešoka.
— Aš apskritai nešoksiu į upę, — ryžtingai tarė Jonas ir po akimirkos išgirdo, kad jį šaukia Tormundas Perkūno Kumštis (jis Jono nešaukė, bet tai nesvarbu).
Rodės, dėl Igritės plaukų tyržmogiai ją laikė nepaprasta gražuole; laisvojoje tautoje žmonių vario spalvos plaukais buvo reta ir tikėta, kad variaplaukiai pabučiuoti ugnies, o tai, girdi, reiškia laimę. Gal ją ir lydėjo laimė, šiaip ar taip, Igritės plaukai tikrai buvo vario spalvos, bet tokie susivėlę, kad Jonui kilo pagunda paklausti, ar ji šukuojasi tik keičiantis metų laikams.
Jis puikiai žinojo, jog valdovo dvare niekam net nebūtų šovę į galvą, kad mergina kuo nors išsiskiria iš kitų. Jos veidas buvo apskritas kaip valstietės, nosis plati ir priplota, dantys kreivoki, o akys — pernelyg toli viena nuo kitos. Į visa tai Jonas atkreipė dėmesį jau pirmą kartą pamatęs Igritę, kai buvo įbedęs durklo smaigalį jai į gerklę. Tačiau pastaruoju metu jis ėmė pastebėti kitus dalykus. Kai ji šypsodavosi, kreivi dantys jam, rodės, nė kiek netrukdė. Be to, gal jos akys ir buvo pernelyg toli viena nuo kitos, užtat gražios, melsvai pilkšvos ir tokios spindinčios, kokių dar nebuvo matęs. Kartais ji dainuodavo žemu, dusliu balsu, kuris Joną nepaprastai jaudindavo. O kartais, kai ji sėdėdavo prie laužo, ant kurio buvo verdamas valgis, apglėbusi sau kelius, liepsnoms žėrint jos vario spalvos plaukuose, žiūrėdavo į jį ir tiesiog šypsodavosi… na, tai irgi jaudindavo kai kurias jo kūno vietas.