Bet Jonas buvo Nakties sargybos vyras, davęs priesaiką. „Neturėsiu žmonos, žemių ir palikuonių.“ Šiuos žodžius jis ištarė prie širdmedžio, girdint savo tėvo dievams. Ir dabar negalėjo jų išsižadėti… Taip pat, kaip negalėjo paaiškinti savo nepasitikėjimo Tormundu Perkūno Kumščiu, Meškų Vyru.
— Tau ta mergina nepatinka? — paklausė jo Tormundas, kai jiedu aplenkė dar maždaug dvidešimt mamutų, ant kurių jojo ne milžinai, o aukštuose mediniuose bokštuose įsitaisę tyržmogiai.
— Patinka, bet… — Ką man pasakyti, kad jis patikėtų? — Aš dar per jaunas vesti.
— Vesti?! — nusikvatojo Tormundas. — O kas kalba apie vedybas? Ar ten, pietuose, vyras turi vesti kiekvieną merginą, su kuria guli?
Jonas pajuto, kad jam vėl rausta skruostai.
— Jei Igritė nebūtų manęs užtarusi, Barškalas būtų mane nužudęs. Negaliu nuplėšti jai garbės.
— Dabar tu laisvas vyras, o Igritė — laisva moteris. Kas čia negarbinga, jei sumesite miegamuosius apsiaustus?
— Gali būti, kad ji pastos.
— Na taip, tikiuosi. Gims stiprus sūnus arba žvitri, linksma, ugnies liepsnų pabučiuota mergaitė… Ir kas čia blogo?
Akimirką Jonas nesumojo, ką atsakyti.
— Tas berniukas… vaikas būtų pavainikis.
— Ar pavainikiai silpnesni už kitus vaikus? Gal jie dažniau serga ir greičiau palūžta?
— Ne, bet…
— Juk ir tu pats nesantuokinis. O jei Igritė kūdikio nenorės, nueis pas kokią nors miškų raganą ir išgers taurę mėnulio arbatos. Kai įleisi sėklą, tavo darbas bus baigtas.
— Ne, pavainikio nepradėsiu…
Tormundas papurtė savo gauruotą galvą.
— Kokie jūs, klūpautojai, kvaili. Jei tos merginos nenori, kam ją grobei?
— Grobiau? Aš niekada…
— Pagrobei, — neatlyžo Tormundas. — Nužudei du vyrus, su kuriais ji buvo, ir nusivarei, — kas gi tai, jei ne pagrobimas?
— Paėmiau ją į nelaisvę.
— Tu ją privertei pasiduoti.
— Taip, bet… Tormundai, prisiekiu, aš jos niekada nepaliečiau.
— Ar tu tikras, kad jie tau nenupjovė koto? — nusistebėjo Tormundas ir gūžtelėjo tarsi norėdamas pasakyti, kad tokio kvailumo jis niekada nesuprastų. — Na, dabar esi laisvas vyras, bet jei neketini turėti merginos, tai geriau pasiieškok meškos. Nenaudojamas vyro kotas tolydžio mažėja, kol vieną dieną užsinorėjęs myžti jo nerandi.
Jonas nieko neatsakė. Nieko nuostabaus, kad Septyniose Karalystėse laisvoji tauta, galima sakyti, nebuvo laikoma žmonėmis. Jie neturi nei įstatymų, nei garbės, nei paprasčiausio padorumo. Nuolat vieni iš kitų vagia, veisiasi kaip gyvuliai, labiau mėgsta prievartavimą, o ne vedybas, ir pripildo pasaulį pavainikių. Ir vis dėlto Jonas po truputį ėmė mėgti Tormundą Milžino Prakeiksmą, nors šis buvo didelis niektauza ir melagis. Ir Ilgąją Ietį. Ir Igritę… Ne, apie Igritę negalvosiu…
Tačiau drauge su Tormundo ir Ilgosios Ieties būriais vilkstinėje jojo ir daug kitų tyržmogių. Tokie vyrai kaip Barškalas ir Verksnys, kuriems nužudyti žmogų buvo taip pat lengva, kaip nusispjauti. Kartu traukė ir Harma Šungalvė, kresna ir stora kaip statinė moteris išsipūtusiais kaip šviesios mėsos gabalai skruostais, nekenčianti šunų ir kas dvi savaites vieną nudedanti, kad galėtų pasimauti šviežią jo galvą ant mieto, atstojusio vėliavą; ir beausis Stiras, Teno magnaras, kurį jo žmonės laikė veikiau dievu nei valdovu; Varamiras Šešiaodis, smulkus kaip žiurkutis vyras, jam žirgą atstojo laukinis baltasis lokys, kuris atsistojęs ant užpakalinių kojų siekdavo trylika pėdų. O paskui lokį ir Varamirą visuomet traukdavo trys vilkai ir šešėlių katė. Jonas tik kartą buvo susidūręs su Varamiru ir to karto jam pakako; vos jį pamatęs, Jonas pašiurpo, o Vaiduoklis pašiaušė keterą, vos išvydęs lokį ir tą ilgą juodmargę katę.
Bet vilkstinėje buvo giminių, nuožmesnių ir už Varamirą, atkeliavusių iš toliausiai šiaurėje esančių vaiduoklių miškų platybių, iš atkampių Speigilčių slėnių ir net dar keistesnių vietų; čia buvo vyrų nuo Įšalusio kranto, dardančių iš jūrų vėplių kaulų sumeistrautais kovos vežimais, kuriuos traukė gaujos laukinių šunų, siaubą keliančių ledinių upių giminių, kurios, — bent jau sklido tokios kalbos, — valgydavo žmogieną, urvų gyventojų mėlynai, skaisčiai raudonai ir žaliai dažytais veidais. Jonas savo akimis regėjo kanopėdžius vyrus, žygiuojančius su vilkstine ir tapsinčius į žemę basais padais, tvirtais nelyginant kietinta oda. Jis nematė nei snarkų, nei grumpkinų, bet, kaip suprato, Tormundas būtų mielai vieną kitą sukirtęs vakarienei.
Bene pusė tyržmogių kariuomenės Sieną savo gyvenime buvo matę tik trumpai ir tik iš tolo, nusprendė Jonas, ir dauguma jų bendrąja kalba nemokėjo pasakyti nė žodžio. Bet tai nebuvo svarbu. Mensas Plėšikas mokėjo senąją kalbą, net ja dainavo ir brązgino savo liutnią, naktimis dažnai sklisdavo keista tyržmogių muzika.
Mensas kelerius metus rinko šią milžinišką, sunkiai plumpinančią kariuomenę, šnekėjosi su vienos giminės motina ir su kitos magnaru, vieną kaimą palenkė savo pusėn meiliais žodžiais, kitą daina, trečią — kalavijo ašmenimis, sutaikė Harmą Šungalvę su Kaulų Lordu, kanopėdžius su naktinėtojais, o jūrų vėplių vyrus nuo Įšalusio kranto su kanibalų giminėmis, įsikūrusiomis prie didžiųjų ledo upių; iš šimto skirtingų durklų jis nukalė vieną didžiulę ietį, nutaikytą į pačią Septynių Karalysčių širdį. Jis neturėjo nei karūnos, nei skeptro, nei šilkinės ir aksominės mantijos, bet Jonui buvo visiškai aišku, jog Mensas Plėšikas, nors taip ir nesivadina, yra tikras karalius.
Jonas prisidėjo prie tyržmogių palieptas Korino Pusrankio. „Jok su jais, valgyk su jais ir kaukis kartu su jais, — savo mirties išvakarėse prisakė jam žvalgas. — Ir stebėk.“ Bet, kad ir kaip atidžiai viską stebėjo, sužinojo ne kažin ką. Pusrankis spėjo, kad į šiaurę, į atšiaurius ir nederlingus Speigilčius tyržmogiai patraukė ieškodami kažkokio ginklo, kažkokios galios, kažkokių žiaurių kerų, turėjusių padėti jiems pralaužti Sieną, bet… Net jei tyržmogiai ką nors panašaus rado, nė vienas iš jų atvirai tuo nesigyrė, nė vienas neparodė Jonui to ginklo. Ir Mensas Plėšikas neskubėjo atskleisti nei savo planų, nei taktikos. Po pirmojo vakaro Jonas to vyro beveik nebematė, o jei pamatydavo, tai tik iš tolo.
Jei reikės, aš jį nužudysiu. Bet tokia galimybė Jono nė kiek nedžiugino; ta žmogžudystė nesuteiktų jam garbės, be to, neišvengiamai reikštų ir jo paties mirtį. Ir vis dėlto Jonas negalėjo leisti tyržmogiams paimti Sienos, sukelti grėsmę Vinterfelui ir šiaurei, kalvotiems kraštams ir Šaltiniams, Baltajam Uostui, Akmenuotajam krantui ir net Sąsmaukai. Aštuonis tūkstančius metų Starkų giminės vyrai gyveno ir mirė gindami savo žmones nuo įsibrovėlių ir plėšikų… Pavainikis ne pavainikis, o jo gyslomis irgi tekėjo tas pats kraujas. Be to, Vinterfele tebėra Branas ir Rikonas. Meisteris Luvinas, seras Rodrikas, Senoji auklė, šunidžių prižiūrėtojas Farlenas, kalvis Mikenas prie savo žaizdro, o virėjas Geidžas prie savo krosnių… visi, kuriuos kitados pažinojau ir mylėjau. Jei Jonui teks nužudyti vyrą, kuriuo jis slapta žavėjosi ir net truputėlį mėgo, kad apsaugotų saviškius nuo Barškalo, Harmos Šungalvės ir beausio Teno magnaro „malonių“, jis tai ir padarys.