Ir vis dėlto Jonas meldėsi savo tėvo dievams, kad jam nereikėtų atlikti šios baisios užduoties. Kariuomenė judėjo, bet labai palengva, mat ją stabdė ir tyržmogių gyvulių bandos, vaikai, visa, kad ir skurdi, manta, ir — dar labiau — nesiliaujantis sniegas. Didžioji kolonos dalis jau paliko prieškalnes ir dabar plūdo vakariniu Balsvosios upės krantu, tekėjo tarsi medus šaltą žiemos rytą, laikydamasi upės, ir traukė į pačią Vaiduoklių miško gūdumą.
O kažkur tenai, netoliese, — Jonas tai puikiai žinojo, — iškilęs virš medžių viršūnių, dunksojo Pirmųjų Žmonių Kumštis, tvirtovė, tapusi namais trims šimtams juodųjų Nakties sargybos brolių — ginkluotų, raitų ir pasiruošusių. Be Pusrankio, Senasis Lokys išsiuntė ir kitų žvalgų, ir Džarmanas Bakvelas arba Torinas Smolvudas dabar jau tikrai bus grįžę ir pranešę, kokia kariuomenė leidžiasi nuo kalnų.
Mormontas nespruks, pagalvojo Jonas. Jis per daug senas ir sukorė pernelyg ilgą kelią. Jis puls, nors priešo pajėgos daug kartų gausesnės. Vieną dieną ir jau visai netrukus jis išgirs gaudžiant karo ragus ir pamatys raitininkų koloną, sunkia žingine traukiančią link jų, pamatys brolius, vilkinčius juodais besiplaikstančiais apsiaustais su šalto plieno kalavijais rankose. Žinoma, trys šimtai vyrų negalėjo tikėtis išžudyti šimteriopai gausesnės kariuomenės, bet Jonas nemanė, kad to prireiktų. Jam nereikia nužudyti tūkstančio, tik vieną. Visus juos sieja tik Mensas.
Užusienio karalius iš kailio nėrėsi, bet tyržmogiai vis tiek liko beviltiškai nedrausmingi ir todėl pažeidžiami. Šen bei ten, per daugelį lygų ištįsusioje ir gyvatę primenančioje jų vilkstinėje buvo karių, narsumu prilygstančių Nakties sargybos vyrams, bet daugiau nei trečdalis jų buvo susitelkę arba kolonos gale, prie Harmos Šungalvės vežimo, arba priekyje, grėsmingai atrodančiame ariergarde prie milžinų, taurų ir ugnies svaidytojų. Kitas trečdalis jojo kartu su Mensu maždaug per kolonos vidurį ir saugojo vežimus, roges ir šunų traukiamas vežėčias, kur buvo sukrauta didžioji dalis kariuomenės daiktų ir maisto atsargų — viskas, kas liko iš praėjusios vasaros derliaus. Likusieji kariai, susiskirstę į mažus būrelius, laikėsi arčiau tokių vadukų kaip Barškalas, Jarlas, Tormundas Milžino Prakeiksmas ir Verksnys, atstojo jiems palydos raitininkus, pašarininkus ir vežėjus, raiti nuolat šuoliavo iš vieno kolonos galo į kitą ir rūpinosi, kad kariuomenė nepakriktų, o žengtų į priekį kiek įmanoma tvarkingesnėmis gretomis.
Negana to, tik vienas iš šimto tyržmogių buvo raitas. Senasis Lokys pereis per juos kaip peilis per sviestą. Ir kai tai nutiks, Mensas bus priverstas pulti su kolonos centre turimomis pajėgomis ir pamėginti atitolinti pavojų. Jei per tą kovą jis žūtų, Siena būtų saugi dar šimtą metų, nusprendė Jonas. O jei ne…
Šalčio deginamais pirštais jis vėl suspaudė savo kalavijo rankeną. Ilganagis kabojo jam prie balno, ir iš akmens iškalta, vilko galvą vaizduojanti buožė, ir jo didžiojo kalavijo rankena, aptraukta minkšta oda, buvo lengvai pasiekiami.
Po kelių valandų, kai jie pasivijo Tormundo būrį, vis dar smarkiai snigo. Vaiduoklis pakeliui atsiskyrė — suuodęs grobį išnyko miške. Kai jie nakčiai įkurs stovyklą, didvilkis grįš, bent jau prieš auštant. Kad ir kaip toli nuklysdavo, Vaiduoklis visuomet parsirasdavo… Igritė, rodės, taip pat.
— Na, — pamačiusi jį šūktelėjo mergina, — ar dabar tiki mumis, Jonai Snou?! Matei ant mamutų jojančius milžinus?
— Cha! — Jonui nespėjus atsakyti riktelėjo Tormundas. — Varnas įsimylėjo! Vieną iš jų nori vesti!
— Milžinę? — nusijuokė Ilgoji Ietis.
— Ne, mamutę! — garsiai nusikvatojo Tormundas. — Cha!
Kai Jonas pristabdė savo ristūną ir paleido jį žingine, Igritė raita prie jo prisigretino. Ji tvirtino esanti trejais metais už jį vyresnė, bet buvo žemesnė kone per pusę pėdos; nesvarbu, kiek Igritė turėjo metų, ji vis tiek buvo atkakli ir stipri mergina. Aidžiojoje perėjoje Akmenžalčio būrio paimta į nelaisvę, Igritė buvo praminta „ietininke“. Igritė buvo netekėjusi ir mėgstamiausias jos ginklas buvo trumpas, kreivas, iš rago ir burtmedžio pagamintas lankas, bet „ietininkės“ pravardė jai vis tiek tiko. Igritė Jonui šiek tiek priminė jo seserį Ariją, nors ši buvo jaunesnė ir tikriausiai liesesnė. Per Igritės vilkimus kailius ir odas sunku buvo pasakyti, ar ji putli, ar sudžiūvusi.
— Ar žinai dainą „Paskutinis iš milžinų“? — paklausė mergina Jono ir, nelaukusi atsakymo, pridūrė: — Kad daina nuskambėtų kaip dera, turi ją traukti žemesniu balsu nei maniškis.
Ir ji uždainavo:
— Ak, aš paskutinis iš milžinų, maniškių šioj žemėj nebėr.
Išgirdęs šiuos žodžius, Tormundas Milžino Prakeiksmas plačiai nusišypsojo ir, atskirtas gausaus sniego uždangos, garsiai pritarė:
— Aš paskutinis iš didžiųjų kalnų milžinų, kurie valdė pasaulį tada.
Prie jų prisidėjo ir Rykas Ilgoji Ietis:
— Ak, mažieji žmonės užgrobė mano miškus, atėmė mano upes ir kalvas.
— Pastatė didžiulę sieną per mano slėnius ir iš mano upokšnių išgaudė žuvis, — atitarė Igritė ir Tormundas milžinų vertais balsais.
Storai jiems pritarė ir Tormundo sūnūs Toregas ir Dormundas, duktė Munda ir visi kiti. Kai kurie kariai į dainos taktą ietimis daužė odinius skydus ir netrukus ją pasigavo visa pirmyn traukianti kariuomenė.
Kai daina baigėsi, ant Igritės skruostų tviskėjo ašaros.
— Kodėl verki? — paklausė Jonas. — Juk tai tik daina. Milžinų čia šimtai, aš ką tik juos mačiau.
— Taip, šimtai, — įniršusi atrėžė ji. — Nieko tu neišmanai, Jonai Snou. Tu… JONAI!
Staiga išgirdęs sparnų plasnojimą, Jonas atsigręžė. Jam prieš akis šmėstelėjo melsvai pilkos plunksnos ir į veidą susmigo aštrūs paukščio nagai. Jį akimirksniu nudiegė aštrus veriantis skausmas, — toks aštrus kaip ir veidą plakančios plasnojamosios paukščio plunksnos. Jis pamatė snapą, bet nespėjo nei pakelti rankos, nei išsitraukti ginklo. Susvyravęs loštelėjo, pėda išsprūdo iš balnakilpės, jo ristūnas išsigandęs pasibaidė, o jis vos nežnektelėjo ant žemės. Bet erelis nuo veido nesitraukė, plasnodamas nagais draskė odą, klykė ir kirto snapu. Šioje plunksnų, žirgo kūno ir kraujo sumaištyje pasaulis apvirto, o paskui žemė priartėjo ir Jonas trenkėsi į ją.