Atsipeikėjo gulėdamas kniūbsčias, burnoje jausdamas purvo ir kraujo skonį, o šalia, išsitraukusi kaulinį durklą ir pasiruošusi jį ginti, klūpojo Igritė. Jonas tebegirdėjo sparnų plasnojimą, nors erelio niekur nebuvo matyti. Pusę jo pasaulio gaubė tamsa.
— Mano akis… — tarė jis staiga apimtas panikos, keldamas ranką prie veido.
— Tai tik kraujas, Jonai Snou. Į akį erelis nepataikė, tik prakirto odą.
Jono veidas tvinkčiojo. Braukdamasis kraują nuo kairės akies, dešine jis pamatė prie jųdviejų stovintį ir garsiai kvatojantį Tormundą. Paskui išgirdo kanopų bildesį, riksmus ir senų sausų kaulų tarškėjimą.
— Kaulų Maiše! — sugriaudėjo Tormundas. — Pasišauk tą savo prakeiktą varną!
— Čia tavo prakeiktas varnas! — rodydamas į Joną atšovė Barškalas. — Apsipylęs krauju tyso purve kaip neištikimas šuo! — Plakdamas sparnais, erelis nutūpė ant perskeltos milžino kaukolės, atstojusios Kaulų Lordui šalmą. — Atjojau jo pasiimti.
— Tai ir pasiimk, — tarė Tormundas, — bet geriau ateik su kalaviju rankoje, nes tikrai sutiksi manąjį. Gali būti, kad išsivirsiu tavo kaulus, o tavo kaukolė bus mano myžpuodis. Cha!
— Kai bakstelėjęs pradursiu tave ir išeis oras, subliūkši ir tapsi mažesnis už tą mergiotę. Pasitrauk, kitaip viską pranešiu Mensui.
Igritė atsistojo.
— Ką, jį kviečiasi Mensas?
— Juk sakiau, ar ne? Kaip nors pastatyk jį ant tų juodų kojų.
Tormundas susiraukęs žvilgtelėjo į Joną.
— Geriau nujok, jei pats Mensas tavęs ieško.
Igritė padėjo jam atsistoti.
— Jis plūsta krauju kaip padurtas šernas. Žiūrėk, kaip Orelis subjaurojo mielą jo veidą.
Ar gali paukštis jausti neapykantą? Jonas nužudė tyržmogį Orelį, bet dalis to vyro asmenybės liko erelyje. Paukštis žvelgė į jį auksinėmis, šaltos piktdžiugos kupinomis akimis.
— Nujosiu, — tarė Jonas. Į jo dešinę akį tebetekėjo kraujas, o skruostą degino baisus skausmas. Kai palietė jį, juodos jo pirštinės susitepė krauju. — Tik leiskite pasigauti žirgą.
Iš tiesų Jonas troško, kad dabar šalia būtų ne žirgas, o Vaiduoklis, bet didvilkio niekur nebuvo matyti. Dabar jis gali būti už daugelio lygų nuo čia ir draskyti kokiam nors elniui gerklę. Galbūt taip net geriau.
Jonas pamėgino prieiti prie ristūno, bet šis, — žinoma, išsigandęs krauju aptekusio šeimininko veido, — jo neprisileido. Ir vis dėlto ištaręs kelis ramius žodžius Jonas gyvulį nuramino ir pagaliau priėjo taip arti, kad paėmė vadeles. Vikriai klestelėjus į balną jam susvaigo galva. Reikės, kad kas nors pasirūpintų žaizdomis ir mane paslaugytų, pagalvojo jis, bet ne dabar. Tegul Užusienio karalius mato, ką jo erelis man padarė. Jis ištiesė dešinės rankos pirštus, vėl sugniaužė kumštį, paskui paėmė Ilganagį, persimetęs per petį pasikabino kalaviją, o tada apsuko žirgą ir nurisnojo ten, kur jo laukė Kaulų Lordas ir jo būrys.
Igritė sėdėjo ant arklio ir, nutaisiusi rūsčią veido išraišką, taip pat laukė.
— Ir aš josiu kartu.
— Eik šalin. — Barškalo krūtinės šarvus atstoję kaulai subarškėjo. — Mane siuntė atvesti varno, o ne ko kito.
— Laisva moteris joja ten, kur nori, — atrėžė Igritė.
Vėjas nešė sniegą Jonui į akis. Jis jautė ant veido šąlant kraują.
— Plepame ar jojame?
— Jojame, — tarė Kaulų Lordas.
Jie leido arklius šuoliais, bet nuotaika buvo niūri. Siaučiant pūgai dvi mylias jojo link kolonos galo, paskui, prasibrovę pro maisto ir visokios mantos prikrautų vežimų grūstį, taškydami vandenį ties didžiuliu vingiu į rytus perbrido Balsvąją upę. Upės sekluma jau buvo apsitraukusi plono ledo pluta; sulig kiekvienu žingsniu jų žirgai tą ledą trupino kanopomis, kol už dešimties jardų pasiekė gilesnius vandenis. Rytiniame krante, rodės, snigo dar smarkiau ir pusnys buvo gilesnės. Čia net vėjas žvarbesnis. Be to, artinosi naktis.
Tačiau net ir per pūgą nesunku buvo atpažinti didžiulės, apsnigtos, virš medžių iškilusios kalvos kontūrus. Pirmųjų Žmonių Kumštis. Jonas girdėjo jam virš galvos klykaujant erelį. Jojant pro aukštą pušį, joje tupintis varnas pažvelgė žemyn ir kranktelėjo. Gal Senasis Lokys jau puolė? Bet Jonas negirdėjo nei plieno žvangėjimo, nei leidžiamų strėlių švilpesio, — tik traškančią ledo plutą po savo ristūno kanopomis.
Tylėdami jie padarė lankstą ir pasuko prie pietinio šlaito, kuriuo joti buvo lengviausia. Ir čia, kalvos papėdėje, Jonas išvydo tysant kritusį, pusiau užsnigtą arklį. Išvirtę gyvulio viduriai driekėsi nelyginant sušalusios gyvatės, be to, jam buvo nuplėšta viena koja. Vilkai, iš pradžių dingtelėjo Jonui, bet jis apsiriko. Vilkai savo grobį suėda.
Visas šlaitas buvo nuklotas negyvų ristūnų keistai suklaipytomis kojomis, išlestomis, į mirtį spoksančiomis akiduobėmis. Tyržmogiai ropojo per juos nelyginant musės, glemžėsi balnus, kamanas, kelionmaišius ir šarvus, o prišalusius atkirsdavo akmeniniais kirviais.
— Aukštyn, — paragino Joną Barškalas. — Mensas ant kalvos.
Prie tvirtovę juosiančios sienos jie nulipo nuo arklių ir prasispraudė pro apgriuvusią spragą tarp akmenų. Pamauta ant nusmailintų mietų, kuriais Senasis Lokys buvo užtvėręs visus įėjimus, stirksojo gauruoto sarto ristūno maita. Žmogus mėgino išjoti iš tvirtovės, o ne į ją patekti. Bet raitelio nebuvo nė ženklo.
Kieme buvo daugiau negyvų arklių ir viskas atrodė dar kraupiau. Jonas dar niekada nebuvo matęs rausvo sniego. Gūsingas vėjas plaikstė jo sunkų avikailių apsiaustą. Krankliai plasnojo nuo vienos arklio gaišenos prie kitos. Ar tai laukiniai varnai, ar mūsiškiai? Šito Jonas negalėjo pasakyti. Jis svarstė, kur dabar vargšas Semas. Ir kuo jis pavirto.
Po jo bato kulnu trakštelėjo sušalusio kraujo pluta. Tyržmogiai nuo kritusių arklių plėšė viską, net mažiausius plieno gabalėlius ir odos skiautes, — lupo net pasagas nuo kanopų. Keli iš jų, iškratę kelionmaišius, rausėsi po daiktus ieškodami ginklų ir maisto. Jonas praėjo pro vieną iš Četo šunų, tiksliau — pro jo liekanas purviname sušalusio kraujo klane.
Tolimajame stovyklos pakraštyje kelios palapinės tebestovėjo ir ten jie rado Mensą Plėšiką. Po suraižytu juodos vilnos ir raudono šilko apsiaustu jis dėvėjo juodus šarvinius marškinius, mūvėjo gauruotas kailines kelnes, o jam ant galvos pūpsojo puikus iš bronzos ir geležies nukaldintas šalmas, prie abiejų smilkinių papuoštas varno plunksnomis. Su juo buvo Jarlas ir Harma Šungalvė; taip pat Stiras ir Varamiras Šešiaodis su savo vilkais ir šešėlių kate.
Mensas nuvėrė Joną akimis šaltai ir niūriai.
— Kas nutiko tavo veidui?
Igritė užbėgo Jonui už akių.
— Orelis mėgino iškabinti jam akį.
— Liepiau atvesti jį. Ar jis liežuvį prarijo? Gal turėtų taip ir padaryti, kad daugiau nepūstų mums miglos į akis.
Magnaras Stiras išsitraukė ilgą peilį.
— Gal turėdamas vieną akį, o ne dvi vaikinas viską matys aiškiau…
— Norėtum išsaugoti akį, Jonai? — paklausė Užusienio karalius. — Jei taip, pasakyk, kiek jų čia buvo. Ir šį kartą pasistenk nemeluoti, Vinterfelo pavainiki.
Jonui išdžiūvo gerklė.
— Milorde… Kas…
— Aš tau ne milordas, — pertraukė jį Mensas. — O kas čia įvyko, aišku kaip ant delno. Tavo broliai žuvo. Tad belieka sužinoti, kiek jų čia buvo?