Jonas jautė tvinksint veidą, snigti vis nesiliovė ir jam buvo sunku mąstyti. Kad ir ko tavęs klaus, neturėtum sutrikti, mokė jį Korinas. Šie žodžiai įstrigo Jonui gerklėje, bet jis prisivertė pasakyti:
— Mūsų čia buvo trys šimtai.
— „Mūsų“? — griežtai pakartojo Mensas.
— Jų. Jų buvo trys šimtai. — Kad ir ko tavęs klaus, sakė Pusrankis. Tad kodėl jaučiuosi kaip paskutinis bailys? — Du šimtai iš Juodosios pilies ir šimtas iš Šešėlių bokšto.
— Šį kartą pragydai teisingiau, nei suokei mano palapinėje. — Mensas pažvelgė į Harmą Šungalvę. — Kiek arklių radome?
— Per šimtą, — atsakė stuomeningoji moteris, — bet mažiau nei du šimtus. Traukiant į rytus, po sniegu dar yra žuvusių, tik sunku pasakyti, kiek.
Jai už nugaros stovėjo vėliavininkas, laikantis kartį su pamauta šuns galva, kuri buvo dar visiškai šviežia ir iš kurios sruvo kraujas.
— Geriau nebūtum man melavęs, Jonai Snou, — tarė Mensas.
— Aš… žinau…
Ką dar galiu pasakyti?
Tyržmogių karalius atidžiai pažvelgė jam į veidą.
— Kas vadovavo stovyklai? Ir geriau klok tiesą. Raikeris? Smolvudas? Tik jau ne Vitersas, jis per daug paliegęs. Kieno buvo ši palapinė?
Ir taip per daug pasakiau.
— Neradai jo kūno?
Harma niekinamai prunkštelėjo ir išpūtė iš šnervių du garų kamuolius.
— Kokie tie juodi varnai kvaili…
— Jei dar kartą atsakysi man klausimu, atiduosiu tave Kaulų Lordo žinion, — pagrasino Jonui Mensas Plėšikas. Ir žingtelėjo arčiau. — Kas vadovavo stovyklai?
Dar vienas žingsnis… — pagalvojo Jonas. Dar pėda… — Jis patraukė ranką arčiau Ilganagio rankenos. Jei laikysiu prikandęs liežuvį…
— Tik pamėgink siekti to kalavijo ir aš nuręsiu tavo benkarto galvą greičiau, nei spėsi jį išsitraukti, — įspėjo Mensas. — Mano kantrybė sparčiai senka, varne.
— Sakyk, — paragino Joną Igritė. — Kad ir kas čia vadovavo, jis vis tiek jau žuvęs.
Jonas susiraukė ir pajuto, kad veidą apšalusio kraujo plutoje atsirado įtrūkis. Man tai per sunku, apimtas nevilties pagalvojo Jonas. Kaip galiu apsimesti perbėgėliu juo netapdamas? To Korinas jam nepaaiškino. Bet žengti pirmą žingsnį visuomet būna sunkiausia.
— Senasis Lokys.
— Tas senis? — nusistebėjo Harma neslėpdama, kad Jonu netiki. — Pats čia atjojo? Kas tuomet vadovauja Juodosios pilies įgulai?
— Bouvenas Maršas. — Šį kartą Jonas atsakė iškart. Kad ir ko tavęs klaus, neturėtum sutrikti.
Mensas nusijuokė.
— Na, jei taip, tai karą jau laimėjome. Bouvenui daug geriau sekasi skaičiuoti kalavijus, bet jis niekada neišmanė, kaip jais naudotis.
— Čia vadovavo Senasis Lokys, — pakartojo Jonas. — Tvirtovė įsikūrusi ant kalvos ir ji buvo stipri, o jis dar labiau ją sustiprino. Liepė iškasti duobių ir prikalti į žemę smaigų, sukaupti maisto ir vandens atsargų. Jis buvo pasiruošęs ir laukė…
— …manęs? — pabaigė mintį Mensas Plėšikas. — Na taip, jis tikrai buvo pasiruošęs. Jei būčiau buvęs toks kvailas ir šturmavęs šią kalvą, būčiau už vieną nužudytą varną praradęs penkis savo vyrus ir galėjęs manyti, kad man dar labai pasisekė. — Jis stipriai sučiaupė lūpas. — Bet kai žengia mirusieji, sienos, nusmailinti mietai ir kalavijai nieko nereiškia. Mirusiųjų nenugalėsi, Jonai Snou. Niekas nepažįsta jų pasaulio geriau už mane. — Pažvelgęs į sutemų gaubiamą dangų, Mensas pridūrė: — Gali būti, jog varnai, patys to nežinodami, labai mums pasitarnavo. Stebėjausi, kodėl mūsų niekas nepuola. Bet turime įveikti dar daug lygų, o šąla vis smarkiau. Varamirai, pasiųsk savo vilkus, tegul pašniukštinėja, gal aptiks tų padarų pėdsakus, kad jie neužgriūtų mūsų nepasiruošusių. Kaulų Lorde, padvigubink sargybą ir pasirūpink, kad visi vyrai turėtų po deglą ir titnago. Stirai, Jarlai, judu išjosite auštant.
— Mensai, — kreipėsi į vadą Barškalas, — noriu gauti kelis varno kaulus.
Žingtelėjusi pirmyn Igritė kūnu užstojo Joną.
— Negali žudyti vyro dėl to, kad melavo saugodamas savo buvusius brolius.
— Jie tebėra jo broliai, — pareiškė Stiras.
— Ne, nebėra, — užsispyrė Igritė. — Jonas manęs nenužudė, nors varnai jam liepė. Be to, jis nudėjo Pusrankį, visi matėme.
Jonui iškvepiant iš burnos virto garas. Jeigu jam meluosiu, jis iš karto supras. Jis pažvelgė Mensui Plėšikui į akis, ištiesė nudegusią plaštaką ir vėl sugniaužė kumštį.
— Dėviu apsiaustą, kurį man davei, tavo malonybe.
— Avikailių apsiaustą! — šūktelėjo Igritė. — Ir mudu jau ne vieną naktį po juo šokome!
Jarlas nusijuokė ir net Harma Šungalvė paikai šyptelėjo.
— Ar tai tiesa, Jonai Snou? — truputį atlyžęs paklausė Mensas Plėšikas. — Kad judu…
Atsidūrus už Sienos lengva buvo peržengti ir visas kitas ribas. Jonas jau nežinojo, ar begali atskirti, kas yra garbė, o kas gėda, kas teisinga, o kas ne. Atleisk man, tėve.
— Tiesa, — patvirtino jis.
Mensas linktelėjo.
— Gerai. Tuomet rytoj josi kartu su Jarlu ir Stiru. Abu josite. Ne mano būdui išskirti dvi širdis, jei jos plaka kaip viena.
— O kur josime? — paklausė Jonas.
— Prie Sienos. Jau seniai laikas savo ištikimybę įrodyti darbais, o ne žodžiais, Jonai Snou.
Magnarui tokios kalbos nepatiko.
— Kam man tas varnas?
— Ir Sieną, ir sargybą, — paaiškino Mensas, — ir Juodąją pilį jis pažįsta geriau, nei galėtų pažinoti koks nors plėšikas. Jei nesi visiškai kvailas, sugalvosi, kaip išpešti iš jo naudos.
Stiras rūsčiai dėbtelėjo.
— Bet gali būti, kad jo širdis vis dar juoda.
— Tada išpjauk ją. — Ir Mensas kreipėsi į Barškalą. — Kaulų Lorde, žiūrėk, kad kolona bet kokia kaina judėtų į priekį. Jei pasieksime Sieną anksčiau už Mormontą, mes laimėsime.
— Jie judės, — dusliai ir piktai tarstelėjo Barškalas.
Mensas linktelėjo ir nuėjo, o Harma ir Šešiaodis nupėdino su juo. Varamiro vilkai ir šešėlių katė nusekė iš paskos. Jonas ir Igritė liko su Jarlu, Barškalu ir magnaru. Abu pagyvenę tyržmogiai žvelgė į Joną neslėpdami pagiežos, o Jarlas tarė:
— Girdėjai, rytoj auštant išjojame. Pasiimk kuo daugiau maisto, nes medžioti nebus kada. Ir susitvarkyk veidą, varne. Atrodai kaip kruvinas mėsgalys.
— Gerai, — linktelėjo Jonas.
— O tu, mergužėle, geriau nemeluok, — pasakė Igritei Barškalas, pro didžiulės kaukolės akiduobes žvelgdamas spindinčiomis akimis.
Jonas išsitraukė Ilganagį.
— Atstok nuo mūsų, nebent nori baigti savo dienas kaip Korinas.
— Tavo vilko čia nėra ir jis tau nepadės, vaikėze. — Barškalas taip pat siektelėjo kalavijo.
— Ar tu tikras dėl vilko? — nusijuokė Igritė.
Ant tvirtovės sienos akmenų susikūprinęs ir pašiaušęs baltą keterą tupėjo Vaiduoklis. Jis neišleido nė garso, bet tamsiai raudonos jo akys trokšte troško kraujo. Kaulų Lordas palengva patraukė ranką nuo savo kardo, žingtelėjo atatupstas ir plūsdamasis nuėjo.
Jonui ir Igritei raitiems leidžiantis nuo Kumščio kalvos, Vaiduoklis tyliai žingsniavo šalia žirgų. Tik brendant per Balsvąją upę, pasiekus jos vidurį, Jonas pasijuto saugiai ir tarė: