— Niekada neprašiau, kad dėl manęs meluotum.
— Aš ir nemelavau, — atsakė Igritė. — Tiesiog kai ką nutylėjau.
— Tu sakei…
— …kad po tavo apsiaustu mes ne vieną naktį dulkinomės. Bet neužsiminiau, kada tai prasidėjo. — Ir mergina, galima sakyti, droviai jam šyptelėjo. — Tegul šiąnakt Vaiduoklis nakvoja kur nors kitur, Jonai Snou. Mensas sakė tiesą. Darbai pasako daugiau nei žodžiai.
Sansa
— Naują suknią? — nustebusi nepatikliai paklausė ji.
— Gražesnę už visas iki šiol tavo dėvėtas, miledi, — patikino senoji moteris. Mazgais sužymėta virvele ji pamatavo Sansą per klubus. — Šilkinę, su Myro nėriniais ir atlasiniais apvadais. Atrodysi labai gražiai. Pasiūti suknią įsakė pati karalienė.
— Kuri karalienė? — Mardžerė dar nebuvo Džofo karalienė, bet buvo Renlio. O gal siuvėja turėjo galvoje Erškėčių karalienę? Arba…
— Tiesą sakant, karalienė regentė.
— Karalienė Sersėja?
— Ne kas kitas. Man didelė garbė, kad jau daug metų ji pas mane siūdinasi drabužius. — Senė priglaudė virvelę prie vidinės Sansos šlaunies pusės ir pamatavo kojos ilgį. — Jos malonybė man sakė, kad jau esi suaugusi ir tau nedera rengtis kaip mažai mergaitei. Ištiesk ranką.
Sansa pakėlė ranką. Tikra tiesa, jai reikėjo naujos suknios. Per praėjusius metus ji tris colius paaugo, o daugumą senų drabužių sugadino dūmai, kai prasidėjus pirmam kraujavimui ji pamėgino sudeginti savo čiužinį.
— Tavo krūtinė bus tokia pat puiki kaip karalienės, — pridūrė siuvėja, matuodama Sansos krūtinės apimtį. — Tau nereikėtų jos taip slėpti.
Išgirdusi šiuos žodžius, Sansa nuraudo. Bet kai pastarąjį kartą nuėjo jodinėti, negalėjo iki pat viršaus susirišti liemenės raištelių, o ant žirgo padėjęs užsėsti jaunas arklininkas spoksojo į ją kaip užkerėtas. Kartais Sansa atkreipdavo dėmesį, kad suaugę vyrai spokso į jos krūtinę, be to, kai kurios jos palaidinės buvo tokios ankštos, jog vos į jas įsisprausdavo.
— Kokios spalvos bus suknia? — paklausė ji siuvėjos.
— Spalvą leisk parinkti man, miledi. Neabejoju, kad ji tau patiks. Be to, tau reikės ir apatinių, ir kojinių, ir sijonų, ir mantijų, ir apsiaustų, ir visų kitų drabužių, kuriuos dera turėti… jaunai, žaviai ir kilmingai ledi.
— Ar viskas bus pasiūta iki karaliaus vestuvių?
— Ak, jos malonybė pageidauja, kad tai būtų padaryta anksčiau, daug anksčiau! Savo žinioje turiu šešias siuvėjas ir dvylika šio amato besimokančių merginų, be to, dėl šio užsakymo atidėjome visus kitus. Daug damų ant mūsų supyks, bet… tai buvo karalienės įsakymas.
— Širdingai padėkok jos malonybei už tokį gerumą, — mandagiai pasakė Sansa. — Ji per daug manimi rūpinasi.
— Jos malonybė iš tiesų labai dosni, — pritarė siuvėja, rinkdamasi reikmenis ir ketindama išeiti.
Tik… kodėl? — likusi viena ėmė svarstyti Sansa. Jai buvo neramu. Spėčiau, kad siūti man suknią vis tiek sugalvojo Mardžerė arba jos senelė.
Mardžerė buvo neapsakomai gera ir, kai atvyko į pilį, viskas pasikeitė. Ją lydinčios damos ledi Sansą taip pat sutiko labai draugiškai. Ji taip seniai neturėjo progos leisti laiko su moterimis, kad buvo beveik pamiršusi, kokia ta draugija gali būti maloni. Ledi Leonetė mokė ją skambinti didžiąja arfa, o ledi Jana dalydavosi pikantiškiausiais gandais. Merė Krein visuomet galėjo papasakoti kokią nors linksmą istoriją, o mažoji ledi Bulver Sansai priminė Ariją, tik nebuvo tokio smarkaus būdo.
Amžiumi Sansai artimiausios buvo jos pusseserės Elinora, Ala ir Mega Tairel iš jaunesniosios Tairelių giminės atšakos. „Rožės nuo apatinių krūmo šakų“, — pašmaikštavo Elinora — liekna ir sąmojinga mergina. Mega buvo apvalutė ir garsiai kalbėjo, Ala buvo graži ir drovi, bet trijulei pagal moteriškumo teisę vadovavo Elinora; mat ji jau buvo kraujavusi mergina, o Mega su Ala tebebuvo mergaitės.
Pusseserės priėmė Sansą į savo draugiją, lyg būtų pažinojusios ją visą gyvenimą. Jos leisdavo ilgas popietes kartu siuvinėdamos, šnekučiuodamosi, valgydamos citrininius pyragėlius ir gurkšnodamos medumi skanintą vyną, vakarais žaisdavo visokius žaidimus, kartu giedodavo pilies septoje… ir dažnai kurią nors vieną ar dvi iš jų Mardžerė pasikviesdavo į savo lovą, ten jos kone pusę nakties prasišnabždėdavo. Ala turėjo puikų balsą, tad paprašyta paskambindavo medine arfa ir padainuodavo apie riterius ir prarastą meilę. Mega dainuoti nemokėjo, užtat ėjo iš proto dėl bučinių. Ji prisipažino, kad jos su Ala žaisdavo bučinių žaidimą, bet tai vis tiek nebūdavę tas pats, kaip bučiuoti vyrą, o juo labiau — karalių. Sansa vis pasvarstydavo, kažin, ką Mega būtų maniusi apie bučiavimąsi su Skaliku, kurį jai teko patirti. Jis atėjo pas ją tą naktį, kai vyko mūšis, trenkdamas vynu ir krauju. Jis mane pabučiavo ir grasino nužudyti, be to, privertė jam padainuoti.
— Karaliaus Džofrio tokios gražios lūpos… — užsimiršusi jausmingai pasakė Mega. — Ak, vargše Sansa, kaip tau turėjo skaudėti širdį, kai jį praradai. Ak, kaip tu turėjai verkti!
Džofris virkdydavo mane dažniau, nei įsivaizduoji, norėjo atsakyti ji, bet šį kartą šalia nebuvo Sviestmušio, galėjusio nustelbti jos tariamus žodžius, tad Sansa tik sučiaupė lūpas ir prikando liežuvį.
Elinora jau buvo pažadėta jaunam ginklanešiui, lordo Ambroso sūnui; jiedu turėjo susituokti, kai tik jis bus pakeltas į riterius. Mūšyje prie Juodųjų Vandenų jis ryšėjo jos palankumo raištį ir nukovė Myro arbaletininką ir sunkiai ginkluotą riterį Malendorą.
— Eilinas pasakojo, kad dėl Elinoros palankumo jis tapo bebaimis, — paaiškino Mega. — Eilinas sako, kad savo kovos šūkiu jis pasirinko sužadėtinės vardą, argi tai ne miela? Norėčiau, kad vieną gražią dieną koks nors karys taip pat ryšėtų mano palankumo raištį ir nukautų šimtą vyrų.
Elinora liepė jai nutilti, bet vis tiek atrodė patenkinta.
Jos dar vaikai, pagalvojo Sansa. Jos paikos mažos mergaitės, net ir Elinora. Jos niekada nematė mūšio, nematė mirštančio žmogaus, jos nieko neišmano. Jų svajonės buvo kupinos dainų ir pasakojimų, kaip ir jos, kol Džofris nenukirto jos tėvui galvos. Sansa tų mergaičių gailėjo. Ir pavydėjo joms.
Bet Mardžerė buvo kitokia. Ji buvo miela ir švelni, tačiau kai ką paveldėjusi ir iš savo senelės. Užvakar ji pakvietė Sansą į medžioklę su sakalais. Tą dieną Sansa pirmą kartą po mūšio iškėlė koją iš miesto. Žuvusieji buvo sudeginti arba palaidoti, bet Purvo vartai, — toje vietoje, į kurią daužėsi lordo Stanio taranai, — buvo subraižyti ir suskaldyti, abiejose Juodųjų Vandenų pusėse matėsi sudužusių laivų griaučiai, o seklumose aprūkę laivų stiebai kyšojo iš vandens nelyginant juodi liesi pirštai. Vienintelis dar plaukiojantis laivas, plokščiadugnis keltas, perkėlė juos per upę, o pasiekę Karaliaus mišką jie pamatė pelenų, degėsių ir nuvirtusių medžių nuklotą tyrlaukį. Ir vis dėlto įlankos pakraščiuose telkšančiose pelkėse knibždėte knibždėjo vandens paukščių ir Sansos startsakalis sumedžiojo tris antis, o Mardžerės sakalas keleivis pačiupo skrendantį garnį.
— Vilo medžiokliniai paukščiai geriausi Septyniose Karalystėse, — tarė Mardžerė, kai merginos trumpai liko vienos. — Kartais jis medžioja su ereliu. Pati pamatysi, Sansa. — Mardžerė paėmė ją už rankos ir spustelėjo. — Sese…
Sese… Kadaise Sansa svajojo turėti tokią seserį kaip Mardžerė: gražią ir švelnią, galinčią iš pasaulio laukti visų malonių. Arija buvo visai kitokia sesuo, nei ji norėjo. Kaip galiu leisti savo seseriai tekėti už Džofrio? — pagalvojo Sansa ir jos akyse pasirodė ašaros.