Bet moteris vėl susiraukė, vyptelėjo parodydama stambius arkliškus dantis ir įtariai bei rūsčiai į jį dėbtelėjo.
— Liksi su grandinėmis, Karalžudy.
— Ketini irkluoti iki pat Karaliaus Uosto, moterie?
— Geriau vadink mane Briene. Ne moterimi.
— O aš — seras Džeimis. Ne Karalžudys.
— Giniesi nužudęs karalių?
— Ne. Giniesi, kad esi moteris? Jei taip, atsirišk kelnių juosmenį ir parodyk. — Džeimis nekaltai jai šyptelėjo. — Paprašyčiau atsisagstyti liemenę, tik, kaip matau, iš tokios krūtinės ne kažin ką galėčiau nuspręsti.
Seras Kleosas suirzo.
— Pusbroli, nepamiršk gerų manierų.
Šito vyro gyslomis Lanisterių kraujo teka nedaug. Kleosas buvo jo tetos Dženos ir to bukagalvio Emono Frėjaus, kaip ugnies bijojusio lordo Taivino Lanisterio nuo tos dienos, kai vedė šio seserį, sūnus. Kai į karą Riverano pusėje seras Valderis Frėjus įtraukė Dvynius, seras Emonas nusprendė būti ištikimas savo žmonai, o ne tėvui. Labiausiai dėl tokio sprendimo nukentėjo Kasterlių Uola, prisiminė Džeimis. Seras Kleosas atrodė suktas kaip žebenkštis, kovojo kaip žąsinas, o drąsos turėjo ne daugiau už itin narsią ėringą avį. Už tai, kad perduos jos žinią Tirionui, ledi Stark pažadėjo jį paleisti ir seras Kleosas iškilmingai prisiekė tai padarysiąs.
Toje kalėjimo kameroje jie daug ką prisiekė, ypač Džeimis. Tai buvo duoklė ledi Ketlinai už tai, kad jį paleidžia. Įrėmusi tos stambios moters kalavijo smaigalį jam į krūtinę ties širdimi, ji tarė:
— Prisiek, kad daugiau niekada nepakelsi ginklo nei prieš Starkus, nei prieš Tulius. Prisiek, kad priversi savo brolį tesėti jo duotą pažadą ir grąžinti mano dukteris sveikas ir gyvas. Prisiek riterio garbe, savo kaip vieno iš Lanisterių garbe ir savo kaip prisiekusio karaliaus sargybos brolio garbe. Prisiek savo sesers, tėvo ir sūnų gyvybe, senaisiais ir naujaisiais dievais, ir aš grąžinsiu tave tavo seseriai. Bet jei atsisakysi, praliesiu tavo kraują.
Džeimis prisiminė, kad ledi Ketlinai pasukus įremto kalavijo smaigalį per skarmalus pajuto plieno skaudų dilgtelėjimą.
Įdomu, ką aukštasis septonas pasakytų apie šventumą priesaikų, išgautų iš girto kaip maišas, grandinėmis prikaustyto prie sienos žmogaus, kuriam į krūtinę įremtas kalavijo smaigalys? Ne, Džeimis visai nesuko sau galvos nei dėl šios apgavystės, nei dėl to, kad prisiekė dievais, kuriems tvirtino tarnaujantis. Jis prisiminė, kaip išblyškusi ledi Ketlina jo kameroje nualpo. Keista moteris: kaip galima patikėti savo mergaites vyrui, apie kurio garbę nėra ko nė šnekėti. Kita vertus, jei drįso taip pasielgti, vadinasi, vis dėlto šiek tiek juo pasitiki. Visas viltis ji deda į Tirioną, o ne į mane.
— Pagaliau galbūt ji nėra tokia jau kvaila, — garsiai ištarė Džeimis.
Džeimio grobikė neteisingai nugirdo jo žodžius.
— Aš nekvaila. Ir nekurčia.
Bet Džeimis elgėsi su šia moterimi švelniai; išjuokti ją būtų buvę taip lengva, kad jis nebūtų pajutęs jokio pasitenkinimo.
— Kalbėjau su savimi ir visai ne apie tave. Tupint kalėjimo kameroje šis įprotis lengvai prilimpa.
Nepravėrusi burnos, ji piktai dėbtelėjo į Džeimį, grybštelėjo irklais vandenį, atmetė juos atgal, vėl grybštelėjo.
Jos liežuviui trūksta miklumo kaip veidui — grožio.
— Iš tavo kalbos sprendžiu, kad esi aukštos kilmės.
— Mano tėvas — Selvinas Tartietis, iš dievų malonės — Ivenfolo lordas, — paaiškino ji, bet ir šiuos žodžius ištarė nenoriai.
— Tartas… — tarė Džeimis. — Jei atmintis manęs neapgauna, tai — didžiulė, šiurpi uola įlankoje, o Ivenfolas yra prisiekęs Vėtrų Gūžtai. Tad kaip čia nutiko, kad tarnauji Robui, Vinterfelo įpėdiniui?
— Tarnauju ledi Ketlinai. O ji man liepė nugabenti tave sveiką ir gyvą į Karaliaus Uostą tavo broliui Tirionui, o ne veltis su tavimi į barnius. Todėl tylėk.
— Tyla man jau įgriso iki gyvo kaulo, moterie.
— Tada šnekėkis su seru Kleosu. Su pabaisomis man nėra apie ką kalbėtis.
Džeimis neišvėręs ėmė šaipytis.
— Ar kur nors čia netoliese yra pabaisų? Gal jos slepiasi po vandeniu? Gal tarp tų karklų? O aš neturiu kalavijo!
— Vyras, kuris išniekina savo seserį, nužudo savo karalių ir išstumia pro langą nekaltą vaiką, kad krisdamas užsimuštų, kitokio vardo nenusipelno.
Nekaltą? Tas netikėlis vaikis mus slapta sekė. O Džeimis tenorėjo valandėlę pabūti su Sersėja vienas. Jų kelionė į šiaurę buvo tarsi nesibaigianti kančia: Džeimis kasdien ją matė, bet negalėjo paliesti ir žinojo, kad kiekvieną vakarą toje didžiulėje dviaukštėje girgždančioje karietoje Robertas, prisiplempęs ir klupinėdamas, įvirsta pas ją į lovą. Tirionas iš kailio nėrėsi mėgindamas kelti Džeimiui dvasią, bet to nepakako.
— Apie Sersėją geriau kalbėk pagarbiai, moterie, — įspėjo ją Džeimis.
— Mano vardas — Brienė, ne moteris.
— Ar ne tas pats, kaip tave vadina pabaisa?
— Mano vardas — Brienė, — atkakliai lyg medžioklinis šuo pakartojo ji.
— Ledi Brienė? — Ji atrodė tokia sutrikusi, kad Džeimis negalėjo atsispirti pagundai. — O gal tau labiau patiktų būti vadinamai seru Brienu? — nusijuokė jis. — Ne, bijau, kad ne. Net jei išpuoši pieningą karvę, uždėsi jai balną, šarvų antkrūtinį ir antkaktį, apvilksi šilkiniais apdarais, vis tiek negalėsi sėsti ant jos ir traukti į mūšį.
— Pusbroli Džeimi, prašau, neturėtum taip šiurkščiai kalbėti. — Po mantija seras Kleosas buvo apsivilkęs ant šarvų dėvimą apsiaustą, ant kurio buvo išsiuvinėtas Frėjų giminės ženklas — bokštai dvyniai — ir Lanisterių giminės ženklas — auksinis liūtas. — Kelias dar tolimas, geriau nepradėti kivirčytis.
— Visus kivirčus sprendžiu kalaviju, pusbroli. Tik šnekėjausi su ledi. Sakyk, moterie, ar visos merginos Tarte tokios negražios kaip tu? Jei taip, man gaila jūsų vyrų. Jie, gyvendami ant to niūraus jūroje dunksančio kalno, tikriausiai nė nežino, kaip atrodo tikros moterys.
— Tartas gražus, — irkluodama tarp grybšnių suniurnėjo moteris. — Jis dar vadinamas Safyrų sala. Užsičiaupk, pabaisa, o jei ne, užkimšiu tau burną.
— Ir ji kalba šiurkščiai, ar ne, pusbroli? — kreipėsi Džeimis į serą Kleosą. — Bet, prisiekiu, prie strėnų, už juosmens ji turi užsikišusi ginklą. Nedaug vyrų drįsta į akis vadinti mane pabaisa.
Nors neabejoju, kad man už nugaros tikrai paleidžia liežuvius.
Seras Kleosas nervingai kostelėjo.
— Esu tikras, kad ledi Brienė šio melo prisiklausė iš Ketlinos Stark. Starkams nėra ko nė svajoti, kad kada nors įveiks tave mūšyje, sere, todėl dabar kariauja bjauriais žodžiais.
Jie įveikė mane kalavijų mūšyje, tu silpnavali ir silpnaproti. Džeimis supratingai šyptelėjo. Toje supratingoje šypsenoje, — jei tik jiems leisdavai, — kiekvienas iš vyrų įžvelgdavo vis ką kita. Ar pusbrolis Kleosas tikrai susitaikė su tuo, kad buvo apipiltas srutomis, ar tik stengiasi įsiteikti? Kas jis: tikras avigalvis ar pataikūnas?
Tuo metu seras Kleosas linksmai pasakė:
— Tas, kuris tiki, kad prisiekęs karaliaus sargybos brolis galėtų nuskriausti vaiką, nenutuokia, kas yra garbė.
Pataikūnas. Tiesą sakant, Džeimiui teko labai pasigailėti, kad išstūmė pro langą Brandoną Starką. Paskui, kai paaiškėjo, kad berniukas neužsimušė, Sersėja vis nesiliovė jo graužusi.