— Paklausyk manęs, Mardžere, tu neprivalai… — Jai buvo sunku rasti tinkamų žodžių. — Neprivalai už jo tekėti. Jis ne toks, koks atrodo, tikrai ne toks. Jis tave nuskriaus.
— Man nedera taip manyti, — pasitikėdama savimi atsakė Mardžerė ir šyptelėjo. — Elgiesi narsiai mane įspėdama, bet tau nereikia baimintis. Džofas išpaikęs, tuščiagarbis ir toks žiaurus, kaip ir sakai, bet, prieš pritardamas šiai santuokai, mano tėvas privertė jį priimti į karaliaus sargybą Lorą. Tad dieną ir naktį mane saugos narsiausias riteris visose Septyniose Karalystėse, jis gins mane taip, kaip princas Eimonas gynė Narisą. Tad mūsų liūtukas turės elgtis gražiai, ar ne? — Ji nusijuokė ir pridūrė: — Nagi, mieloji sese, palenktyniaukime, kuri greičiau pasieks upę. Mūsų sargybiniams tai kainuos nemažai nervų. — Ir, nelaukusi atsakymo, Mardžerė kulnais bakstelėjo žirgui į šonus ir nurūko.
Ji tokia drąsi, šuoliuodama paskui Mardžerę pagalvojo Sansa ir vis dėlto… abejonės nedavė jai ramybės. Visi sutiko, kad seras Loras puikus riteris. Bet Džofris turėjo ir kitų karaliaus sargybos vyrų, be to — auksinių ir raudonų apsiaustų, o ilgainiui, sulaukęs brandesnio amžiaus, turės ir savo vadovaujamą kariuomenę. Eigonas Nevertasis niekada nenuskriaudė karalienės Narisos, bet tikriausiai tik dėl to, kad bijojo jos brolio, Drakono riterio… O kai kitas jo sargybos vyras įsimylėjo vieną iš jo meilužių, karalius jiems abiem nukirto galvas.
Seras Loras — vienas iš Tairelių, priminė sau Sansa. O tas kitas riteris buvo viso labo Toinas. Jo broliai neturėjo kariuomenės ir už nužudytąjį galėjo keršyti nebent patys iškėlę kalavijus. Ir vis dėlto, kuo daugiau ji apie tai galvojo, tuo labiau stebėjosi. Galbūt Džofas kelis kartus susivaldys, gal net metus ištvers, bet anksčiau ar vėliau vis tiek išleis nagus, o tada… Tada karalystėje gali atsirasti kitas Karalžudys, po liūto ir po rožės ženklais susibūrę vyrai gali nurausvinti nutekamųjų griovių vandenį ir mieste gali kilti karas.
Sansa stebėjosi, kad Mardžerė to nesuvokia. Ji vyresnė už mane, todėl turėtų būti išmintingesnė. O jos tėvas, lordas Tairelis, tikriausiai irgi supranta, ką daro. Greičiausiai tiesiog aš esu paika.
Pasakiusi serui Dontosui, jog ketina vykti į Haigardeną ir tekėti už sero Vilo Tairelio, Sansa manė, kad jis lengviau atsikvėps ir dėl jos apsidžiaugs. Bet seras Dontosas stvėrė ją už rankos ir tarė:
— Žinok, tie Taireliai — ne geresni už Lanisterius, tik apsikaišę gėlėmis. Maldauju, pamiršk tą beprotybę, pabučiuok savo Florianą ir pažadėk, kad ir toliau laikysies mūsų plano. Džofrio vestuvių naktis jau ne už kalnų, užsidėk sidabrinį plaukų tinklelį ir viską daryk taip, kaip sakiau, o paskui mudu pabėgsime. — Ir jis pamėgino pabučiuoti ją į skruostą.
Sansa ištraukė ranką iš sero Dontoso gniaužtų ir atatupsta nuo jo pasitraukė.
— Ne. Aš negaliu. Mums nepavyks. Kai norėjau bėgti, neėmei manęs, o dabar sprukti man jau nereikia.
Dontosas pažvelgė į ją visiškai suglumęs.
— Bet viskas jau paruošta, mieloji. Laivas, kuris grąžins tave namo, valtis, kuri nuplukdys tave į tą laivą… Tavo Florianas dėl savo mielos Džonkvilės padarė viską…
— Atleisk, kad pridariau tau tiek rūpesčių, — atsiprašė Sansa, — bet man jau nereikia nei valčių, nei laivų.
— Bet visa tai — dėl tavo saugumo.
— Haigardene būsiu saugi. Vilas manimi pasirūpins.
— Jis tavęs net nepažįsta, — nenusileido Dontosas, — ir nemylės. Džonkvile, Džonkvile, atmerk savo mielas akutes ir suprask, kad su Taireliais tau visai ne pakeliui. Jie tik trokšta gauti tavo palikimą.
— Mano palikimą?
— Mieloji, — paaiškino jai seras Dontosas, — esi Vinterfelo įpėdinė.
Jis vėl suspaudė jai ranką maldaudamas, kad nekrėstų kvailysčių, bet Sansa pasimuisčiusi išsilaisvino ir paliko serą Dontosą svyruojantį po širdamedžiu. Nuo to laiko į dievų giraitę ji nekėlė kojos.
Bet nepamiršo ir jo žodžių. Vinterfelo įpėdinė, mąstė ji naktį gulėdama lovoje. Jie tik trokšta gauti mano palikimą. Sansa užaugo su trimis broliais. Jai niekada nešovė į galvą, kad galėtų ką nors paveldėti, bet dabar, kai Branas ir Rikonas žuvo… — Bet tai nesvarbu, Robas tebėra gyvas, dabar jis jau suaugęs vyras, netrukus ves ir susilauks sūnaus. Be to, Vilas Tairelis gaus Haigardeną, tad kam jam to Vinterfelo?
Kartais, prikišusi lūpas prie pagalvės, ji šnabždėdavo jo vardą ir klausydavosi to skambesio: „Vilas, Vilas, Vilas…“ Sansai atrodė, kad Vilas — toks pat gražus vardas kaip ir Loras. Tie vardai net skambėjo panašiai. Na ir kas, kad jis luošas? Vilas bus Haigardeno lordas, o ji — jo ledi.
Ji įsivaizdavo juodu kartu sėdinčius kieme su vaikučiais ant kelių arba pramogų barža plaukiančius Manderiu žemyn ir besiklausančius liutnia grojančio dainiaus. Jei pagimdysiu Vilui sūnų, jis mane pamils. Ji pavadintų juos Edardu, Brandonu ir Rikonu ir išauklėtų taip, kad būtų tokie pat narsūs kaip seras Loras. Ir kad degtų neapykanta Lanisteriams. Sansos svajonėse jos vaikai atrodydavo lygiai taip kaip broliai, kurių ji neteko. O kartais ji įsivaizduodavo net ir mergaitę, labai panašią į Ariją.
Tačiau ilgai galvoti apie Vilą jai nesisekė; prieš akis vis iškildavo seras Loras: jaunas, malonus ir gražus. Tau nedera apie jį svajoti, priekaištaudavo sau Sansa. Jei svajosi apie Lorą, pirmą kartą tave sutikęs Vilas pamatys nusivylimą tavo akyse, ir kaip tuomet galės tave vesti žinodamas, kad iš tiesų myli jo brolį? Sansa vis prisimindavo, kad Vilas Tairelis dvigubai už ją vyresnis, raišas, be to, tikriausiai aptukęs ir raudonio išmuštu veidu kaip jo tėvas. Bet, nors ir negražus, Vilas galėjo tapti vieninteliu riteriu, kurį ji kada nors turės.
O kartą Sansa sapnavo, kad ne Mardžerė, o ji teka už Džofo ir pirmą naktį po vestuvių jis pavirsta budeliu Ilinu Peinu. Ji nubudo drebėdama. Sansa nenorėjo, kad Mardžerė kentėtų kaip ji, bet bijojo ir pagalvoti, kas būtų, jei Taireliai nuspręstų atšaukti vestuves. Įspėjau ją, tikrai įspėjau, pasakiau apie Džofrį tiesą. Galbūt Mardžerė ja nepatikėjo? Su Mardžere, kaip kadaise ir su Sansa, Džofris visuomet elgėsi lyg pavyzdingas riteris. Bet netrukus ji pamatys tikrą jo prigimtį. Jei ne prieš, tai bent jau po vestuvių. Sansa nusprendė, jog kai kitą kartą lankysis septoje, uždegs žvakę prie Dangiškosios Motinos ir paprašys jos, kad saugotų Mardžerę nuo Džofrio žiaurumo. Ir galbūt dar vieną prie Karžygio. Už Lorą.
Kai siuvėja paskutinį kartą ją pamatavo, Sansa nutarė, kad į santuokos ceremoniją Didžiojoje Beiloro septoje eis vilkėdama naują suknią. Tikriausiai dėl to Sersėja ir įsakė man ją pasiūti, — kad per vestuves neatrodyčiau kaip kokia driskė. Tiesą sakant, po to vyksiančiai vestuvių puotai Sansai derėjo apsivilkti kitą suknią, bet ji sumetė, kad tiks kuri nors iš senųjų. Ji nenorėjo rizikuoti ir apsidrėbti naujosios suknios arba aplieti jos vynu. Tą suknią turiu pasiimti į Haigardeną. Kai Vilas Tairelis ją pamatys, ji norėjo atrodyti graži. Net jei Dontosas teisus ir Vilui reikia ne manęs, o Vinterfelo, ilgainiui jis vis tiek galėtų mane pamilti. Sansa patenkinta rankomis apsivijo sau šonus ir ėmė svarstyti, ar suknia greitai bus pasiūta. Mat labai nekantravo ją apsivilkti.