Arija
Lietus tai pratrūkdavo, tai vėl liaudavosi, bet dangus vis tiek atrodė pilkas, o ne žydras, ir visų šaltinių vanduo buvo pakilęs. Trečios dienos rytą Arija atkreipė dėmesį, kad samanos daugiausia auga ne toje medžių kamienų pusėje.
— Mes traukiame klaidingu keliu, — jiems jojant pro labai apsamanojusią guobą tarė ji Gendriui, — jojame į pietus. Matai, iš kurios pusės apsamanojęs kamienas?
Jis nusibraukė nuo akių vešlius juodus plaukus ir atsakė:
— Jojame keliu, ir tiek. Šis kelio ruožas veda į pietus.
Mes jau visą dieną keliaujame į pietus, norėjo pasakyti jam Arija. Ir vakar, laikydamiesi tos upės vagos, jojome į pietus. Bet vakar samanų ji taip atidžiai neapžiūrinėjo, tad negalėjo būti visiškai tikra.
— Man rodos, pasiklydome, — niūriai tarstelėjo ji. — Mums nereikėjo nutolti nuo upės. Tiesiog sekti jos vaga.
— Upė daro vingius ir kilpas, — paprieštaravo Gendris. — Spėju, kad dabar jojame tiesesniu keliu. Kažkokiu slaptu bastūnų keliu. Lemas, Tomas ir visi jie čia gyvena jau kelerius metus.
Ir tai buvo tiesa. Arija prikando lūpą.
— Bet samanos…
— Jei toliau taip lis, netrukus mums ir ausys prižels samanų, — pasiskundė Gendris.
— Tik tos, kurios bus atsuktos į pietus, — užsispyrusi atrėžė Arija. Mėginti kuo nors įtikinti Jautį nebuvo prasmės. Ir vis dėlto, kai Pyragėlis nuo jų atsiskyrė, Gendris liko vienintelis tikras jos draugas.
— Šarna sako, girdi, jai reikia, kad likčiau ir kepčiau duoną, — pasakė jai Pyragėlis tą dieną, kai jie išjojo. — Tiesą sakant, jau pavargau nuo lietaus, balno pritrintų pūslių ir nuolatinės baimės. Čia yra alaus, kiškienos, o ir duona bus gardesnė, kai aš imsiuos ją kepti. Kai grįši, pati pamatysi. Juk tu grįši, tiesa? Kai baigsis karas… — Staiga prisiminęs, kas ji tokia, nuraudęs pridūrė: — …miledi.
Arija nebuvo tikra, ar šis karas apskritai kada nors baigsis, bet pritariamai linktelėjo.
— Atleisk, kad tą kartą tave sumušiau, — atsiprašė ji. Pyragėlis buvo kvailys ir bailys, bet jojo su ja visą kelią nuo pat Karaliaus Uosto ir Arija prie jo draugijos priprato. — Sulaužiau tau nosį.
— Ir Lemui sulaužei. — Pyragėlis išsišiepė iki ausų. — Gerai padarei.
— Lemui taip neatrodė, — niūriai tarstelėjo Arija. O paskui atėjo metas išjoti. Kai Pyragėlis paklausė, ar galėtų pabučiuoti miledi ranką, Arija stuktelėjo jam į petį. — Nevadink manęs taip. Tu Pyragėlis, o aš — Aris.
— Čia aš ne Pyragėlis. Šarna mane vadina tiesiog Berniuku. Taip pat kaip ir aną berniuką. Bus daug painiavos.
Skirtis su Pyragėliu Arijai buvo sunkiau, nei tikėjosi, bet išsiskyrimo skausmą šiek tiek sušvelnino Harvinas. Arija papasakojo jam apie tai, kaip tą dieną, kai pabėgo, rado jo tėvą Haleną, mirštantį prie Raudonosios pilies arklidžių.
— Jis visada sakydavo, kad mirs arklidėse, — tarė Harvinas, — bet mes visi manėme, jį sutryps koks nors nartus eržilas, o ne nužudys liūtų gauja.
Arija papasakojo Harvinui apie Joriną, apie jų pabėgimą iš Karaliaus Uosto ir dar apie daug ką, kas nuo to laiko nutiko, bet nutylėjo, kad Adata nudūrė arklininką ir kad norėdama pasprukti iš Harenholo perrėžė sargybiniui gerklę. Pasakyti tai Harvinui būtų buvę tas pats, kaip viską prisipažinti savo tėvui, o buvo tokių dalykų, kuriuos nuo tėvo Arija žūtbūt norėjo nuslėpti.
Neužsiminė ji nei apie Džakeną Hagarą, nei apie tris mirtis, už kurias jis buvo skolingas ir sumokėjo. Jo duotą geležinę monetą Arija laikė patikimai paslėptą po diržu, bet kartais naktį ją išsiėmusi prisimindavo, kaip Hagarui pirštais braukiant per šį pinigą blausėsi ir keitėsi jo veidas. „Valar morgulis, — tyliai šnabždėdavo ji. — Seras Gregoris, Dunsenas, Poliveris, Rafas Meilutis. Kutulis ir Skalikas. Seras Ilinas, seras Merinas, karalienė Sersėja, karalius Džofris.“
Harvinas savo ruožtu jai papasakojo, kad iš dvidešimties Vinterfelo vyrų, kuriuos su Beriku Dondarionu jos tėvas pasiuntė į vakarus, liko tik šeši, ir tie patys išsibarstė ir pakriko.
— Patekome į pasalą, miledi. Lordas Taivinas pasiuntė savo Kalną ir liepė persikelti jam per Raudonąją Šaką su ugnimi ir kardu, tikėdamasis prisivilioti tavo lordą tėvą. Jis manė, kad lordas Edardas pats atjos į vakarus kautis su Gregoriu Kligeinu. Jei jis būtų taip ir padaręs, būtų buvęs nužudytas arba paimtas į nelaisvę ir iškeistas į Kipšą, kuris tuo metu buvo tavo ledi motinos belaisvis. Bet Karalžudys apie lordo Taivino planą nieko nežinojo ir išgirdęs, kad jo brolis pateko į nelaisvę, puolė tavo tėvą tiesiog įsiveržęs į Karaliaus Uosto gatves.
— Pamenu, — tarė Arija. — Jis nužudė Džorį. Džoris visada jai šypsodavosi, tai yra… kai tik neliepdavo dingti jam iš akių ir nesipainioti po kojomis.
— Taip, jis nužudė Džorį, — linktelėjo Harvinas, — o užvirtęs žirgas sulaužė tavo tėvui koją. Tad joti į vakarus lordas Edardas negalėjo. Užtat pasiuntė lordą Beriką su dvidešimčia jo vyrų ir dvidešimt karių iš Vinterfelo, tarp kurių buvau ir aš. Be to, buvo dar ir kitų. Toras ir seras Reimunas Daris su savo vyrais, seras Gladenas Vildas, lordas Lotaras Maleris. Bet Gregoris su savo kariais, pasislėpusiais abiejuose upės krantuose, laukė mūsų prie Mimų brastos. Mums įbridus į vandenį, jie puolė mus iš priekio ir iš užnugario.
Mačiau, kaip Kalnas vienu kirčiu nužudė Reimuną Darį — užsimojo su tokia baisia jėga, kad nukirto Dariui ranką ties alkūne ir papjovė žirgą, ant kurio šis jojo. Kartu su juo žuvo ir Gladenas Vildas, o lordas Maleris buvo išmestas iš balno ir nuskendo. Liūtai apspito mus iš visų pusių, jau maniau, kad esu pasmerktas kaip ir visi kiti, bet Eilinas riktelėjo porą komandų, grąžino mūsų gretoms tvarką, tie, kurie vis dar buvo raiti, susibūrė aplink Torą ir prasiskynė kelią. Tą rytą mūsų buvo šimtas dvidešimt. Temstant liko ne daugiau kaip keturiasdešimt, be to, lordas Berikas buvo sunkiai sužeistas. Tą vakarą Toras ištraukė jam iš krūtinės ieties smaigalį ir į žaizdą įpylė verdančio vyno.
Niekas iš vyrų neabejojo, kad lordas Berikas ryto nesulauks. Bet jiedu su Toru visą naktį meldėsi prie laužo, o kai išaušo, jis tebebuvo gyvas ir jau stipresnis nei anksčiau. Kol įstengė užlipti ant arklio, praėjo dvi savaitės, bet jo drąsa įkvėpė stiprybės ir mums. Jis pasakė, kad mūšiu prie Mimų brastos karas nesibaigė, o tik prasidėjo ir kad už kiekvieną žuvusį mūsiškį bus atkeršyta dešimteriopai.
Tada pro mus pradundėjo priešų pajėgos. Kalno vyrai tebuvo lordo Taivino kariuomenės žvalgų būrys. Pagrindinė kariuomenė be vargo persikėlė per Raudonąją Šaką ir užplūdo lygumas pelenais paleisdama viską savo kelyje. Mūsų buvo tiek mažai, kad galėjome tik puldinėti jo kariuomenės užnugarį, bet prisiekėme vieni kitiems, kad prisidėsime prie karaliaus Roberto, kai jis su savo pajėgomis patrauks į vakarus malšinti lordo Taivino maišto. O netrukus mus pasiekė žinia, kad Robertas žuvęs, lordas Edardas taip pat negyvas, o Geležiniame soste susirangė Sersėjos Lanister liūtukas.
Staiga viskas apsivertė aukštyn kojomis. Matai, karaliaus ranka mus siuntė sudoroti bastūnų, bet netikėtai mes patys tapome bastūnais, o lordas Taivinas — karaliaus ranka. Kai kurie iš mūsų ketino pasiduoti, bet lordas Berikas apie tai nenorėjo nė girdėti. Jis pareiškė, girdi, tebesame karaliaus vyrai, o žmonės, kuriuos taip žiauriai skriaudžia liūtai, — karaliaus valdiniai. Ir jei negalime kautis už Robertą, kausimės už juos tol, kol paskutinis iš mūsų kris negyvas. Taip mes ir darėme, bet bekariaujant ėmė dėtis keisti dalykai. Vieno žuvusio mūsiškio vieton kaipmat stodavo du nauji. Kai kurie iš jų buvo riteriai ir ginklanešiai, kilmingi vyrai, bet dauguma prasčiokai — laukų prievaizdai, gatvės muzikantai ir užeigų savininkai, tarnai ir batsiuviai, atėjo net du septonai. Visokiausio plauko vyrai, taip pat moterys, vaikai, šunys…