— Šunys? — nusistebėjo Arija.
— Taigi… — Harvinas šyptelėjo. — Vienas iš mūsų vaikinų laiko pikčiausius šunis, kokių kažin ar norėtum pamatyti.
— Gaila, kad neturiu gero pikto šuns, — susimąsčiusi tarė Arija. — Tokio, kuris galėtų patiesti liūtą.
Kadaise ji turėjo didvilkę, vardu Naimirija, bet svaidė į ją akmenis tol, kol ši pabėgo, kad karalienė jos nenugalabytų. Ar galėtų didvilkė įveikti liūtą? — svarstė Arija.
Tą popietę vėl pradėjo lyti ir nesiliovė iki vėlaus vakaro. Laimė, bastūnai visur turėjo slaptų draugų, tad jiems nereikėjo nakvoti po atviru dangumi arba ieškoti kokios nors pašiūrės tekančiu stogu, kaip dažnai darydavo Arija su Pyragėliu ir Gendriu.
Tą naktį jie prisiglaudė sudegusiame apleistame kaime. Bent jau jis atrodė apleistas, kol Laimingasis Džekas du kartus trumpai ir du kartus ilgai nepapūtė medžioklės rago. Išgirdę rago gaudesį, iš griuvėsių ir užmaskuotų rūsių ėmė lįsti žmonės. Jie turėjo alaus, džiovintų obuolių, miežinės duonos, o bastūnai — žąsį, kurią jojant čionai nušovė Engvis, tad tos dienos vakarienė truputį panėšėjo į puotą.
Arijai nuo sparno bebaigiant čiulpti paskutinius mėsos likučius, vienas iš valstiečių atsisuko į Lemą Geltonąjį Apsiaustą ir tarė:
— Užvakar čia prajojo vyrai, ieškoję Karalžudžio.
Lemas prunkštelėjo.
— Tegul geriau paieško Riverane. Giliausiuose požemiuose, kur taip malonu ir drėgna.
Jo nosis atrodė kaip sumuštas obuolys — raudona, skaudama ir sutinusi, — ir jis buvo prastai nusiteikęs.
— Ne, — pridūrė kitas valstietis, — jis paspruko.
Karalžudys… Arija pajuto, kad iš baimės jai pašiurpo nugara. Ji sulaikė kvapą ir ėmė atidžiai klausytis.
— Ar gali būti? — gūžtelėjo pečiais Tomas Septynstygis.
— Netikiu, — burbtelėjo vienaakis vyras, kuriam šalmą atstojo parūdijęs puodas. Kiti bastūnai vadino jį Laiminguoju Džeku, nors akies netektis Arijai neatrodė didelė laimė. — Man teko tuose požemiuose būti. Kaip jis galėjo pasprukti?
Kaimiečiai to nežinojo, tad tik pagūžčiojo pečiais. Žaliabarzdis paglostė savo vešlias žilas ir žalias žandenas ir tarė:
— Jei Karalžudys vėl laisvas, netrukus vilkai paskęs kraujyje. Reikia perduoti šią žinią Torui. Žaibo lordas parodys jam Lanisterį liepsnose.
— Čia irgi dega puikus laužas, — šypsodamasis pasakė Engvis.
Žaliabarzdis nusijuokė ir kepštelėjo šauliui per ausį.
— Ar aš tau panašus į žynį, Šauly? Kai Pelas iš Tirošio stebeilijasi į ugnį, žarijos svilina jam barzdą.
Lemas trakštelėjo krumplių sąnarius ir pasakė:
— Bet ar lordui Berikui nepatiktų sučiupti Džeimį Lanisterį?..
— Ar lordas jį pakartų, Lemai? — paklausė viena iš kaimelio moterų. — Būtų truputį gaila pakarti tokį gražų vyrą…
— Pirmiausia — teismas! — įsiterpė Engvis. — Lordas Berikas visada juos teisia, juk patys žinote. — Ir nusišypsojęs pridūrė: — O tada pakaria.
Visi garsiai nusijuokė. Tomas pirštais perbraukė per medinės arfos stygas ir uždainavo:
Įsitaisiusi šiltame ir sausame kamputyje tarp Gendrio ir Harvino, Arija iš pradžių klausėsi dainavimo, bet paskui užmerkė akis ir ėmė snūduriuoti. Ir susapnavo, kad yra namie — ne Riverane, o Vinterfele. Tačiau tai nebuvo geras sapnas. Ji stovėjo priešais pilį viena, iki kelių purve. Matė pilkas sienas, bet kai pamėgino pasiekti vartus, eiti sulig kiekvienu žingsniu darėsi vis sunkiau ir sunkiau, o jai prieš akis dunksojusi pilis palengva ėmė nykti ir netrukus atrodė tarsi dūmų tumulas, o ne granito tvirtovė. Be to, čia buvo vilkų: pilki sulysę žvėrys spindinčiomis akimis šmirinėjo aplink ją slėpdamiesi už medžių. Kaskart, kai pažvelgdavo į juos, Arija prisimindavo kraujo skonį.
Kitą rytą jie išsuko iš kelio ir toliau jojo per laukus. Pūtė gūsingas vėjas nešdamas sausus nurudusius lapus, sūkuriuojančius aplink arklių kanopas, tačiau bent jau nelijo. O iš už debesies išlindusi saulė nušvito taip ryškiai, jog Arija užsismaukė ant galvos gobtuvą, kad spinduliai jos neakintų.
Staiga ji sustabdė žirgą.
— Jojame neteisinga kryptimi!
Garsiai atsidusęs Gendris paklausė:
— Ką, vėl pamatei samanas?
— Pažiūrėk į saulę, — tarė Arija. — Mes traukiame į pietus! — Ji ėmė raustis balnakrepšyje ieškodama žemėlapio, kad galėtų jiems parodyti. — Nereikėjo mums nutolti nuo Trišakio. Žiūrėkite. — Ji išvyniojo žemėlapį sau ant šlaunies. Dabar visų žvilgsniai susmigo į ją. — Matote, čia tarp upių yra Riveranas.
— Tiesą sakant, — pareiškė Laimingasis Džekas, — mes žinome, kur Riveranas. Visi puikiai žinome.
— Tu keliauji ne į Riveraną, — tiesiai išrėžė jai Lemas.
Jau buvau beveik namie, pagalvojo Arija. Reikėjo atiduoti jiems tuos arklius. Likusį kelią būčiau įveikusi pėsčiomis. Tada dar prisiminė savo sapną ir prikando lūpą.
— Ak, neliūdėk taip, vaikeli, — tarė Tomas Septynstygis. — Duodu žodį, tau nieko bloga nenutiks.
— Ko vertas melagio žodis?!
— Niekas tau nemelavo, — pasakė Lemas. — Ir niekas nieko nežadėjo. Ne mums spręsti, kas tavęs laukia.
Tačiau nei Lemas, nei Tomas nebuvo vadai; bastūnams vadovavo Žaliabarzdis tirošis. Arija atsisuko į jį.
— Grąžink mane į Riveraną ir tau bus dosniai atlyginta, — apimta nevilties paprašė ji.
— Mergaite, — atsakė Žaliabarzdis, — sugavęs paprastą voverę, valstietis gali ją išsivirti, bet jei medyje sučiumpa auksinę, neša ją savo valdovui arba paskui jam tenka skaudžiai gailėtis.
— Aš ne voverė, — užsispyrė Arija.
— Voverė, — nusijuokė Žaliabarzdis. — Auksinė voveraitė, keliaujanti susitikti su Žaibo lordu — nesvarbu, ar ji to nori, ar ne. Jis žinos, ką su tavimi daryti. Spėju, kad grąžins tave tavo ledi motinai, kaip ir pageidauji.
Tomas Septynstygis pritariamai linktelėjo.
— Taigi, lordas Berikas toks jau yra. Jis pasielgs su tavimi teisingai, pamatysi.
Lordas Berikas Dondarionas. Arija prisiminė viską, ką Harenhole girdėjo apie jį kalbant Lanisterius ir Kruvinuosius Juokdarius. Lordas Berikas, miškų vaiduoklis. Lordas Berikas, kurį nužudė Vargas Houtas, prieš jį — seras Eimoris Lorčas, o dar anksčiau, ir net du kartus, — Jojantis Kalnas. Jeigu jis neišsiųs manęs namo, galbūt ir man pavyks jį nužudyti…
— Kodėl turiu prisistatyti lordui Berikui? — tyliai paklausė ji.