— Vedame pas jį visus kilmingus belaisvius, — paaiškino Engvis.
Belaisvė… Arija giliai įkvėpė ir pamėgino nusiraminti. Rami kaip stovintis vanduo. Ji žvilgtelėjo į raitus bastūnus ir pasuko savo žirgo galvą. O dabar — greita kaip gyvatė, pagalvojo, kulnais stipriai bakstelėdama savo ristūnui į šoną. Ir pralėkė pro Žaliabarzdį ir Laimingąjį Džeką, be to, jai prieš akis šmėstelėjo nuostabos kupinas Gendrio veidas, kai jo kumelė paskubomis traukėsi iš kelio. Po akimirkos Arija jau šuoliavo per atvirą lauką.
Į šiaurę ar į pietus, į rytus ar į vakarus — dabar jau nebuvo svarbu. Kelią į Riveraną galės susirasti ir vėliau, kai atsikratys persekiotojų. Sėdėdama balne, Arija pasilenkė į priekį ir paragino žirgą šuoliuoti greičiau. Jai už nugaros likę bastūnai plūdosi ir šūkavo, kad ji grįžtų. Tų šauksmų Arija nesiklausė, bet žvilgtelėjusi per petį pamatė, kad ją vejasi keturiese: Engvis, Harvinas, Žaliabarzdis lėkė greta vienas kito, o Lemas jojo atsilikęs ir jo geltono apsiausto skvernai plaikstėsi vėjyje.
— Greitas kaip elnias, — tarė ji savo žirgui. — Dabar šuoliuok — šuoliuok…
Arija lėkė per piktžolių prižėlusius laukus, per juosmenį siekiančią žolę ir krūvas sausų lapų, kurie žirgui šuoliuojant pro šalį išsisklaidydavo ir trumpam pakildavo į orą. Netrukus kairėje Arija išvydo mišką. Ten galėčiau pamėginti nuo jų pasprukti. Vienu lauko pakraščiu ėjo išdžiūvęs griovys, bet Arijos žirgas peršoko jį nė nesulėtinęs tempo ir nėrė į guobų, kukmedžių ir beržų tankmę. Vėl žvilgtelėjusi per petį, Arija išvydo, kad Engvis ir Harvinas vos nelipa jai ant kulnų. Žaliabarzdis jojo atsilikęs, o Lemo apskritai nebuvo matyti.
— Greičiau, — paragino ji žirgą, — tu gali, tikrai gali.
Arija prajojo tarp dviejų guobų ir nė nestabtelėjo patikrinti, ant kurios kamieno pusės prižėlę samanų. Jos žirgas peršoko per apipuvusį nuvirtusio medžio kamieną ir iš tolo aplenkė didžiulę medžių sanvartą, iš kurios kyšojo nulūžusios šakos. Paskui, iš po kanopų žyrant žiežirboms, užlėkė nestačiu lauko akmenimis nusėtu šlaitu, pristabdžiusi ėmė leistis ir taip įveikė kelias kalvas. Sustojusi ant paskutinės atsigręžė. Harvinas aplenkė Engvį, bet abu vyrai sparčiai artėjo. Žaliabarzdis atsiliko — rodos, jam pritrūko jėgų.
Kelią jai pastojo upokšnis. Arija įjojo į jį taškydama vandenį, prikritusį šlapių rudų lapų. Kai išlipo kitame krante, vienas kitas iš jų liko prilipęs žirgui prie kojų. Pomiškis čia buvo gerokai tankesnis, o žemė išvarpyta šaknų ir akmenuota, tad Arijai teko žirgą pristabdyti, nors ir stengėsi negaišti. Jai prieš akis iškilo dar viena kalva, — šį kartą gerokai statesnė. Arija įveikė ir ją, paskui nusileido. Kažin, ar šis miškas didelis? — ėmė svarstyti ji. Arija puikiai žinojo, kad jos žirgas eiklesnis, mat iš Ruzo Boltono arklidžių Harenhole buvo pavogusi vieną geriausių ristūnų, bet iš jo eiklumo čia nebuvo jokios naudos. Turiu vėl išjoti į lygų lauką. Turiu rasti kelią. Bet, užuot radusi kelią, rado tik miško keliuką. Jis buvo siauras ir nelygus, nors… vis geriau nei nieko. Arija nujojo tuo keliuku, o šakos čaižė jai veidą. Viena užsikabino už gobtuvo, nusmaukė jį ir Arijai dingtelėjo, kad vyrai ją pasivijo. Klaidus keliukas nuvedė ją prie kito upokšnio. O gal to paties? Gal ji tik apsuko ratą? Bet spėlioti nebuvo laiko, nes Arija girdėjo, kaip jai už nugaros, traškindami medžių šakas, artėja jos persekiotojų žirgai. Dygliai subraižė jai veidą nelyginant katės, kurias ji mėgdavo vaikytis Karaliaus Uoste. Nuo alksnio šakų purptelėjo žvirbliai. Bet medžių vis retėjo ir staiga Arija pasiekė pamiškę. Jai priešais, kiek akys užmatė, driekėsi lygūs laukai, prižėlę žolių ir laukinių kviečių, pažliugę ir ištrypti. Arija vėl paragino žirgą ir paleido jį šuoliais. Lėk, pagalvojo, skubėk į Riveraną, skubėk namo. Ar ji jų atsikratė? Dirstelėjo per petį ir už šešių jardų pamatė sparčiai ją besivejantį Harviną. Ne, pagalvojo, ne, jis negali, tik ne jis, ne, tai neteisinga.
Kai Harvinas pasivijo mergaitę ir sučiupo jos vadeles, abu žirgai buvo apsiputoję ir nusivarę nuo kojų. Arija taip pat sunkiai alsavo. Ji suprato, kad kova baigta.
— Joji kaip šiaurietė, miledi, — sustabdęs abu arklius tarė Harvinas. — Tokia buvo ir tavo teta. Ledi Liana. Bet nepamiršk, kad mano tėvas buvo žirgų išjodymo meistras.
Ji pažvelgė į Harviną skausmo kupinomis akimis.
— Maniau, esi mano tėvo žmogus.
— Lordas Edardas žuvęs, miledi. Dabar priklausau Žaibo lordui ir keliauju su savo broliais.
— Kokiais broliais? — Arija neprisiminė, kad senasis Halenas būtų turėjęs daugiau sūnų.
— Su Engviu, Lemu, Tomu Septynstygiu, Džeku, Žaliabarzdžiu ir kitais. Tavo broliui Robui blogo nelinkime, miledi, bet… kaunamės ne už jį. Jis turi savo kariuomenę ir daug lordų prieš jį klaupiasi. O prasčiokai turi vien mus. — Jis įdėmiai pažvelgė į Ariją. — Ar supranti, ką noriu pasakyti?
— Taip.
Kad jis netarnauja Robui, Arija puikiai suvokė. Taip pat suprato, kad yra jo belaisvė. Galėjau pasilikti su Pyragėliu. Būtume paėmę laivelį ir parplaukę į Riveraną. Jai būtų buvę geriau, jei būtų likusi tiesiog Bandelė. Juk niekas nebūtų ėmęs į nelaisvę Bandelės, Kiaunės arba našlaičio Ario. Buvau vilkė, pagalvojo ji, o dabar vėl esu tik paika kilminga mergaitė.
— Ar ramiai josi atgal, — paklausė Harvinas, — ar man teks tave surišti ir permesti žirgui skersai nugarą?
— Josiu ramiai, — niūriai tarstelėjo ji. Kol kas.
Semvelis
Semas kūkčiodamas žengė dar vieną žingsnį. Šis paskutinis, tikrai paskutinis, daugiau negaliu, negaliu. Bet jo kojos vėl pajudėjo. Viena, paskui kita. Jis žengė dar vieną žingsnį, paskui dar vieną ir tarė sau: Tai ne mano kojos, jos kažkieno kito, eina kažkas kitas, aš tikrai nebegaliu eiti.
Pažvelgęs žemyn matė jas, brendančias per sniegą; gremėzdiškas ir nevikrias. Semas lyg ir prisiminė, kad jo batai buvo juodi, bet dabar jie buvo aplipę sniegu ir atrodė kaip paploti balti rutuliai. Kaip dvi ledinės bigės.
O snigti vis nesiliovė. Pusnys siekė jam kelius, o blauzdas nelyginant antblauzdžiai dengė aptirpusio ir suledėjusio sniego pluta. Jis ėjo svirduliuodamas, sunkiai vilkdamas kojas. Su kelionmaišiu ant pečių Semas atrodė tarsi siaubingas kuprius. Be to, jautėsi baisiai pavargęs. Toliau eiti nebegaliu. Pasigailėk manęs, Motin, nebegaliu…
Kas ketvirtas ar penktas žingsnis jam tekdavo pasilenkti ir pasikelti kardasaitį. Kalaviją jis prarado Kumštyje, bet sunkus kardasaitis tebekabojo prie diržo. Jis turėjo du peilius: Jono duotą drakonų stiklo durklą ir plieninį, kuriuo pjaustydavo mėsą. Tempti visus šiuos daiktus buvo sunku, be to, Semo pilvas buvo toks didelis ir apvalus, kad jei pamiršdavo timptelėti diržą aukštyn, šis, nors ir labai stipriai suveržtas, nuslysdavo ir supančiodavo jam kulkšnis. Kartą Semas pamėgino susiveržti diržą aukščiau kyšančio pilvo, bet tuomet šis beveik siekė jam pažastis. Pamatęs taip pakeltą diržą, Grenas vos nesprogo iš juoko, o Paniurėlis Edas pasakė: „Kadaise pažinojau vyrą, kuris kalaviją nešiojosi pasikabinęs ant grandinės, o šią — ant kaklo. Vieną dieną jis suklupo ir kalavijo rankena taukštelėjo jam į nosį.“
Semas dažnai suklupdavo. Po sniegu buvo akmenų, medžių šaknų, o kai kur sušalusioje žemėje pasitaikydavo ir gilių duobių. Prieš tris dienas, — o gal prieš keturias, o gal… tiesą sakant, jis tiksliai jau neprisiminė, kada, — Juodasis Bernaras į vieną iš jų įmynė ir susilaužė kulkšnį. Tada lordas vadas pasodino Bernarą ant žirgo.