Kūkčiodamas Semas žengė dar vieną žingsnį. Jautėsi taip, tarsi ne eitų, o kristų — kristų ir kristų be galo, niekada nepasiekdamas žemės, kristų ir kristų… pirmyn. Turiu sustoti, tas skausmas nepakeliamas. Aš toks sušalęs, pavargęs, man reikia pamiegoti — truputį nusnausti prie laužo ir užkąsti nesušalusio maisto.
Bet, jei būtų sustojęs, būtų miręs. Jis tai žinojo. Jie visi tai suprato — tie keli vyrai, kurie dar buvo likę. Iš Kumščio tvirtovės jų pabėgo penkiasdešimt, o gal ir dar daugiau, bet kai kurie pasiklydo sniegynuose, kiti buvo sužeisti ir mirtinai nukraujavo, be to… kartais Semo ausis pasiekdavo iš už nugaros, iš ariergardo sklindantys riksmai, o vieną kartą — siaubingas klyksmas. Išgirdęs jį, Semvelis leidosi bėgti kiek įkabindamas ir, apšalusiomis kojomis žarstydamas sniegą, įveikė gal dvidešimt, o gal ir visus trisdešimt jardų. Jei kojos būtų buvusios stipresnės, jis dar ir dabar būtų bėgęs. Jie mus vejasi, vejasi, žudo mus po vieną.
Tebekūkčiodamas Semas žengė dar vieną žingsnį. Jis šalo jau taip seniai, kad ėmė pamiršti, ką reiškia jausti šilumą. Buvo apsimovęs trejas kelnes, po dvigubo avikailio tunika vilkėjo dvi eiles apatinių, ant tunikos — storą dygsniuotą švarką, saugantį nuo šalto šarvinių marškinių plieno. Ant ilgų šarvažiedžių marškinių Semas buvo užsimetęs laisvą apsiaustą, ant jo — trijų sluoksnių vilnos mantiją, po pagurkliu susegtą kauline saga. Jo gobtuvas buvo pakeltas, užkritęs ant kaktos. Ant rankų su plonomis vilnonėmis ir odinėmis pirštinėmis jis dar buvo apsimovęs storas kailines, smakrą ir burną tvirtai apsirišęs kaklaskare, o po gobtuvu ant ausų užsitraukęs gerai prigludusią, vilna pamuštą kepurę. Ir vis tiek šalo. Ypač jam stiro kojos. Dabar Semas kojų jau nejautė, bet vakar jas taip skaudėjo, kad vos galėjo pastovėti, — ką jau kalbėti apie ėjimą. Kas žingsnis jį imdavo noras rėkti. Ar tai buvo vakar? Jis tiksliai neprisiminė. Nuo tos akimirkos, kai išgirdo pučiant ragą ir jie pabėgo iš Kumščio, Semvelis dar nebuvo sumerkęs akių. Nebent būtų nusnūdęs beeidamas. Bet ar miegodamas žmogus gali žingsniuoti? Semas to nežinojo, o jei žingsniavo snausdamas, buvo tai pamiršęs.
Kūkčiodamas žengė dar žingsnį. Aplink jį sukosi sniego sūkuriai. Kartais snaigės krisdavo iš šviesaus, kartais iš tamsaus dangaus, bet diena nuo nakties tik tuo ir skyrėsi. Sniegą jis nešė ant pečių tarsi antrą mantiją, ant kelionmaišio pūpsojo didelė sniego krūva ir ją tempti buvo vis sunkiau ir sunkiau. Jam bjauriai maudė strėnas, tarsi kažkas būtų įsmeigęs peilį ir kas žingsnis sukinėjęs žaizdoje geležtę. Jo pečiai vos išlaikė šarvinių marškinių svorį. Semas nežinia ką būtų atidavęs, kad tik būtų galėjęs juos nusivilkti, bet bijojo. Be to, pirma būtų reikėję nusimesti mantiją ir apsiaustą, o tuomet šaltis jį būtų surietęs į ožio ragą.
Jei tik būčiau stipresnis… Tačiau stiprus nebuvo ir tai jam nežadėjo nieko gera. Semas buvo silpnas ir storas — toks storas, kad ir šiaip vos paėjo, o tempti dar ir šarvinių marškinių tiesiog nepajėgė. Jis jautė, kad jų plienas ant pečių trina pūsles, nors odą nuo plieno saugojo keli sluoksniai drabužių ir dygsniuotas paminkštinimas. Semui beliko tik verkti, o kai verkė, jam ant skruostų šalo ašaros.
Kūkčiodamas jis žengė dar vieną žingsnį. Toje vietoje, kur pastatė koją, sniego pluta buvo pertrūkusi, — Semveliui atrodė, kad, jei būtų buvusi sveika, apskritai nebūtų galėjęs jos pralaužti. Smarkiai sningant kairėje ir dešinėje, iš už medžių šmėsčiojantys deglai atrodė tarsi išskydusios rausvai gelsvos dėmės. Pasukęs galvą jis matė juos, tyliai plaukiančius per mišką, šokčiojančius aukštyn žemyn, pirmyn atgal. Senojo Lokio ugnies žiedas, priminė sau Semas, ir vargas tam, kas iš jo pasitrauks. Žingsniuojant jam atrodė, kad vejasi prieš akis šmėžuojančius deglus, bet tie deglai turėjo kojas — ilgesnes ir stipresnes už jo, — tad Semas negalėjo jų pasivyti.
Vakar jis maldavo vyrų, kad leistų jam nešti deglą, — nesvarbu, jog tai reiškė, kad reikės eiti šalia kolonos, ties tamsos riba. Semvelis norėjo ugnies, troško jos. Jei turėčiau ugnies, nešalčiau. Bet kažkas jam priminė, kad jis iš pat pradžių turėjo deglą, bet numetė į sniegą ir užgesino. Semas neprisiminė, kad būtų numetęs deglą, bet numanė, jog tai tiesa. Jis buvo per silpnas, kad galėtų ilgai išlaikyti pakeltą ranką. Kas priminė jam apie deglą: Edas ar Grenas? Šito jis taip pat neprisiminė. Aptekęs taukais, silpnas ir niekam nereikalingas. Dabar jau net smegenis ima kaustyti šaltis. Jis žengė dar vieną žingsnį.
Kaklaskare apsivyniojo nosį ir burną, bet vilna jau buvo tokia snarglėta ir standi, kad Semas baiminosi, ar tik nebus prišalusi prie veido. Net kvėpavo jis sunkiai: oras buvo toks šaltas, kad įkvepiant skaudėjo plaučius.
— Motin, pasigailėk, — tyliai ir dusliai iš po prišalusios savo kaukės tarė jis. — Motin, pasigailėk, Motin, pasigailėk. — Sulig kiekvienu maldos žodžiu Semvelis, vilkdamas per sniegą kojas, žengdavo po vieną žingsnį. — Motin, pasigailėk, Motin, pasigailėk, Motin, pasigailėk.
Tikroji jo motina dabar buvo per tūkstantį lygų į pietus nuo čia ir su jo seserimis bei mažuoju broliuku Dikonu saugiai leido laiką Rago Kalvos pilyje. Ji manęs negirdi — nei ji, nei Dangiškoji Motina. Visi septonai kartojo, kad Motina gailestinga, bet už Sienos Septynetas neturėjo galių. Čia valdė senieji, bevardžiai medžių, vilkų ir sniegynų dievai.
— Pasigailėkite, — sušnabždėjo Semvelis ir jo žodžiai buvo skirti visiems, kas galėjo juos girdėti: ir naujiems, ir seniems dievams, ir net demonams. — Ak, pasigailėkite, pasigailėkite manęs, pasigailėkite manęs.
Ir Meislinas šaukėsi pasigailėjimo. Kodėl jis dabar staiga tai prisiminė? Šito Semas tikrai nenorėjo prisiminti. Tas vyras klupinėdamas traukėsi, numetė kalaviją, maldavo, pasidavė, paskui net nusitraukė storą juodą pirštinę ir metė jam po kojomis, tarsi tai būtų šarvinė pirštinė. Tebesišaukiantį pasigailėjimo, ta būtybė stvėrė jį už gerklės, pakėlė į orą ir vos nenurovė galvos. Mirusieji nejaučia nė menkiausio gailesčio, o Kiti… ne, neturėčiau apie tai galvoti, geriau neprisiminti, tik eiti, eiti, eiti…
Kūkčiodamas jis žengė dar vieną žingsnį.
Kojos nykščiu užkliuvęs už sniegu užklotos medžio šaknies, Semas suklupo ir vienu keliu taip smarkiai dunkstelėjo į žemę, kad įsikando liežuvį. Burnoje pajuto kraujo skonį — nuo tos akimirkos, kai pabėgo iš Kumščio tvirtovės, nieko šiltesnio dar nebuvo jautęs. Štai ir viskas, dingtelėjo Semui. Parkritęs jis, rodės, tikrai neturės jėgų atsistoti. Pagrabinėjęs aplink, užčiuopė medžio šaką, stipriai jos nusitvėrė ir pamėgino keltis, bet sustirusios kojos jo nelaikė. Šarviniai marškiniai buvo pernelyg sunkūs, be to, jis buvo per storas, per silpnas ir per daug pavargęs.
— Stokis, Kiauliuk! — riktelėjo kažkas praeidamas, bet Semas nekreipė į tą vyrą dėmesio. Tiesiog atsigulsiu į sniegą ir užmerksiu akis. Numirti čia nebūtų buvę taip blogai. Šalčiau vis tiek jau negalėjo būti ir netrukus jis būtų nejautęs nei maudžiančių strėnų, nei baisaus pečių skausmo, kaip kad nebejautė savo pėdų. Nebūsiu pirmasis, kuris mirė, jie negalės taip apie mane sakyti. Šimtai vyrų žuvo Kumštyje, krito ant žemės jam iš visų pusių, o dar daugiau mirė vėliau, — jis pats matė. Drebėdamas Semas paleido medžio šaką ir susmuko sniege. Jis suprato, kad čia drėgna ir šalta, bet per kelis drabužių sluoksnius nei drėgmės, nei šalčio nejautė. Tik spoksojo į balsvai pilką dangų ir snaiges, krentančias ant pilvo, krūtinės ir akių vokų. Sniegas užklos mane tarsi balta stora antklodė. Po sniegu bus šilta ir, jei apie mane kalbės, turės pasakyti, kad numiriau būdamas Nakties sargybos vyru. Aš įvykdžiau. Įvykdžiau. Savo užduotį įvykdžiau. Niekas negali sakyti, kad sulaužiau priesaiką. Aš storas ir silpnas, aš bailys, bet savo pareigą atlikau.