Jis buvo atsakingas už varnus. Dėl to jie ir liepė Semui joti kartu į Kumščio tvirtovę. Jis nenorėjo, — taip jiems ir pasakė, paaiškino, koks yra bailys. Bet meisteris Eimonas buvo labai senas, be to, aklas, tad rūpintis varnais jie pasiuntė Semą. Kai atvykę į Kumštį jie įsikūrė, lordas vadas davė Semui nurodymus. „Nesi karys. Abu tai žinome, vaikine. Jei mus kas nors užpultų, nemėgink įrodyti juo esąs, nes tik painiosies kitiems po kojomis. Tavo pareiga — pasiųsti žinią. Ir nelėk pas mane tekinas klausti, ką rašyti laiškelyje. Pats nuspręsk ir vieną paukštį pasiųsk į Juodąją pilį, o kitą — į Šešėlių bokštą. — Senasis Lokys nukreipė pirštine apmautą pirštą Semui į veidą. — Man nerūpi, kad galbūt būsi toks išsigandęs, jog prikrausi į kelnes, man nerūpi, kad galbūt tūkstantis tyržmogių perlips per gynybinę sieną ir kaukdami įsiverš čia, ištroškę tavo kraujo, tu paleisi tuos paukščius, o jei ne, prisiekiu, ieškosiu tavęs po visus septynis pragarus, kol surasiu, ir labai gailėsies, kad neišsiuntei varnų.“ Mormonto varnas palinksėjo galva ir sukarksėjo: Gailėsies, gailėsies, gailėsies.
Ir Semas gailėjosi; gailėjosi, kad nebuvo narsesnis ir stipresnis, kad nemokėjo geriau valdyti ginklų, kad nebuvo geresnis sūnus savo tėvui ir geresnis brolis Dikonui ir mergaitėms. Taip pat jam buvo gaila, kad miršta, bet tvirtovėje mirė ir geresni už jį vyrai — geri ir ištikimi, ne tokie kvykiantys paršeliai kaip jis. Senajam Lokiui bent jau nereikės vaikytis jo po septynis pragarus. Aš išsiunčiau paukščius. Bent jau tai padariau gerai. Laiškelius jis pasirašė iš anksto, brūkštelėjo trumpas ir aiškias žinutes, pranešančias apie Pirmųjų Žmonių Kumščio tvirtovės užpuolimą, tada, įkišęs į pergamento kapšą, patikimai jas paslėpė tikėdamasis, kad niekada neteks jų išsiųsti.
Kai sugaudė pučiami ragai, Semas miegojo. Iš pradžių pamanė, kad sapnuoja, bet atsimerkęs pamatė, kad stovykloje sninga ir kad juodieji broliai sukrutę čiumpa lankus, ietis ir bėga prie tvirtovę juosiančios gynybinės sienos. Šalia jo liko tik Četas, buvęs meisterio Eimono tarnas šunvotėmis nusėtu veidu ir su dideliu riebaliniu naviku ant kaklo. Semas dar niekada nebuvo matęs tokios baimės, kokią išvydo Četo veide per medžius trečią kartą nuvilnijus papūsto rago gausmui. „Padėk man išimti iš narvų paukščius“, — ėmė maldauti jis, bet tarnas atsuko jam nugarą ir, čiupęs durklą, nubėgo. Jis turi rūpintis šunimis, prisiminė Semas. Lordas vadas tikriausiai buvo davęs nurodymų ir Četui.
Semvelio pirštai, nors ir apmauti pirštinėmis, buvo sugrubę ir nevikrūs, jis drebėjo iš baimės ir šalčio, bet rado pergamento kapšą ir ištraukė parašytas žinutes. Varnai krankė kaip patrakę, ir kai Semas atidarė Juodosios pilies narvą, vienas iš jų, mėgindamas išsiveržti, tėškėsi jam į veidą. Kol jis vieną sugavo, du spėjo ištrūkti, o sučiuptas paukštis snapu prakirto pirštinę ir sužeidė plaštaką — net kraujas ištryško. Ir vis dėlto Semveliui šiaip taip pavyko išlaikyti varną tol, kol pririšo prie kojos mažytį pergamento ritinėlį. Karo ragas nutilo, bet tvirtovės kieme aidėjo garsiai duodamos komandos ir žvangėjo plienas. „Skrisk!“ — sušuko Semas ir švystelėjo varną aukštyn.
Šešėlių bokšto narve varnai taip pat laidė gerkles ir kaip paklaikę plakė sparnais, tad Semas bijojo atidaryti dureles, bet šiaip taip prisivertė. Šį kartą jam pavyko pagauti patį pirmą į laisvę besiveržiantį varną. Po kelių akimirkų paukštis jau skrido per gausų sniegą nešdamas žinią apie Kumščio tvirtovės užpuolimą.
Atlikęs savo pareigą, Semvelis baigė rengtis: sugrubusiais ir iš baimės virpančiais pirštais užsimaukšlino kepurę, apsivilko ant šarvų nešiojamą apsiaustą, kitą su gobtuvu, prisisegė kardasaitį ir kiek galėdamas tvirčiau jį suveržė, kad nesmuktų. Tada susirado kelionmaišį ir sugrūdo į jį visus savo daiktus: atsarginius apatinius ir sausas kojines, Jono duotus, iš drakonų stiklo išlietus strėlių antgalius ir ietigalį, seną ragą, pergamento ritinėlius, rašalą, rašomąsias plunksnas, žemėlapius, kuriuos jis piešė, ir kietą kaip akmuo česnakinę dešrą, kurią pasiėmė dar išvykdamas nuo Sienos ir laikė atsargai. Užrišęs kelionmaišį, užsimetė jį ant pečių. Lordas vadas sakė, kad nelėkčiau nei prie gynybinės sienos, prisiminė jis, nei pas jį. Ir sunkiai atsidusęs Semas suprato, kad nežino, ką jam daryti toliau.
Jis prisiminė, kad sutrikęs vaikštinėjo po kiemą, o krūtinę, kaip visuomet, vis labiau spaudė baimė. Skalijo šunys, žvengė arkliai, bet sniegas slopino garsus ir atrodė, tarsi visa tai vyksta kažkur toli. Už trijų jardų Semas jau negalėjo įžiūrėti nieko, net palei žemą, iš akmenų sukrautą ir kalvos viršūnę juosiančią sieną degančių deglų. Ar galėjo deglai užgesti? — Apie tai buvo baisu ir pagalvoti. Žvalgai tris kartus pūstelėjo ragą, o trys ilgi pūstelėjimai reiškia, kad artinasi Kiti. Baltos miškų šmėklos, šalti šešėliai, siaubūnai iš sakmių, vaikystėje vertę jį spiegti ir drebėti iš baimės, raiti ant milžiniškų ledo vorų, ištroškę kraujo…
Jis nerangiai išsitraukė kalaviją ir, jį iškėlęs, sunkiai nubrido per sniegą. Pro šalį lodamas prabėgo šuo, be to, Semas pamatė kelis vyrus iš Šešėlių bokšto — stuomeningus barzdotus karius, apsiginklavusius ilgakočiais kirviais ir aštuonių pėdų ietimis. Šioje draugijoje Semvelis jautėsi saugiau, tad nusekė paskui juos prie gynybinės sienos. Pamačius, kad ant akmenų tvoros viršaus deglai tebeliepsnoja, jam taip palengvėjo, kad net nukrėtė drebulys.
Juodieji broliai stovėjo pasiruošę kalavijus ir ietis, žiūrėjo į krentančias snaiges ir laukė. Pro šalį su apsnigtu šalmu ant galvos prajojo seras Maladoras Lokas. Semas stoviniavo kitiems už nugarų ir žvalgėsi Greno arba Paniurėlio Edo. Jei turiu mirti, leiskite man mirti šalia draugų, Semas prisiminė tuomet pagalvojęs. Bet tarp jį supančių vyrų nebuvo nė vieno pažįstamo, mat tai buvo Šešėlių bokšto vyrai, kuriems vadovavo žvalgas, vardu Bleinas.
— Jie ateina, — išgirdo Semas sakant vieną iš brolių.
— Įstatyk, — davė komandą Bleinas ir iš dvidešimties strėlinių buvo ištraukta dvidešimt juodų strėlių ir įstatyta į tiek pat templių.
— Te dievai būna maloningi, jų čia šimtai… — vėl pasigirdo tas pats tylus balsas.
— Įtempk, — sukomandavo Bleinas, — ir laikyk.
Semas negalėjo ir nenorėjo jų matyti. Nakties sargybos vyrai stovėjo už deglų ir, įtempę strėles templėse, laukė tų būtybių, per sniegą kopiančių tamsos gaubiamu, slidžiu šlaitu.
— Laikyk, — vėl liepė Bleinas, — laikyk, laikyk… — O tada šūktelėjo: — Leisk!
Strėlės švilptelėjusios perskrodė orą.
Aplink gynybinę sieną susibūrę vyrai paleistas strėles palydėjo padrikais džiaugsmo šūksniais, bet šie greitai nutilo.