— Jie nestoja, milorde, — pranešė Bleinui vienas vyras, o kitas susijaudinęs pridūrė:
— Dievai tebūna gailestingi, jie kopia toliau. Jie jau čia, tuoj mus pasieks!
Tada Semas jau traukėsi drebėdamas kaip paskutinis ant medžio šakos likęs lapas pūstelėjus vėjui, tirtėjo ir iš šalčio, ir iš baimės. Tą naktį buvo labai šalta. Net šalčiau nei dabar. Sniegas, galima sakyti, net šiltas. Ir jaučiuosi geriau. Man tik reikėtų truputį pailsėti. Gal dar po valandėlės atgausiu jėgas ir galėsiu eiti toliau? Po valandėlės…
Pro jo galvą pražingsniavo žirgas — stambus gauruotas bėris apsnigtais karčiais ir apledėjusiomis kanopomis. Semas nulydėjo jį žvilgsniu. Tada iš už smarkaus sniego uždangos išniro kitas, tik ant šio, laikydamas vadeles, sėdėjo juodai apsirengęs vyras. Pamatęs jam ant kelio tysantį Semą, nusikeikė ir, pasukęs žirgą į šalį, aplenkė kliūtį. Gaila, kad neturiu arklio, pagalvojo Semas. Jei turėčiau, galėčiau judėti pirmyn. Galėčiau atsisėsti ir sėdėdamas balne net truputį nusnūsti. Tačiau daugumos savo arklių jie neteko tvirtovėje, o tie, kurie liko, nešė jų maistą, deglus ir sužeistuosius. Semas nebuvo sužeistas. Tik storas, silpnas ir didžiausias bailys Septyniose Karalystėse.
Jis buvo toks bailys… Jo tėvas, lordas Rendilas Tarlis, visada taip sakydavo ir buvo teisus. Semas buvo jo įpėdinis, nors to nevertas, todėl tėvas išsiuntė jį prie Sienos. Dabar Tarlių žemes ir pilį, taip pat didįjį kalaviją, vadinamą Širdžių Pražūtim, kurį šimtmečius didžiuodamiesi nešiojo Rago Kalvos lordai, paveldės jo mažasis broliukas Dikonas. Semvelis trumpai pasvarstė, ar Dikonas išlies bent ašarą dėl savo brolio, mirusio sniege, kažkur netoli pasaulio krašto. Kodėl jis turėtų verkti? Dėl bailio neverta lieti ašarų. Jis keliasdešimt kartų girdėjo tėvą sakant jo motinai, kad jos sūnus bailys. Ir Senasis Lokys tai žinojo.
— Penkias strėles! — tą naktį Kumščio tvirtovėje visa gerkle suriko lordas vadas, staiga pasirodęs raitas ant žirgo. — Pavaišinkite juos ugnimi! — Ir tada jis pamatė drebantį Semą. — Tarli! Dink iš čia! Tavo vieta prie varnų.
— Aš… aš… jau… pasiunčiau žinią.
— Gerai.
Mormontui ant peties tupintis varnas pakartojo: Gerai, gerai… Vilkėdamas šarvinius marškinius ir kailinį apsiaustą, lordas vadas atrodė tarsi milžinas. Jis buvo užsileidęs juodą geležinį šalmo antveidį, bet jo žvilgsnis buvo liepsningas ir rūstus.
— Maišaisi kariams po kojomis. Eik prie savo narvų. Nenoriu, kad prireikus pasiųsti dar vieną žinią man pirmiausia tektų ieškoti tavęs. Žiūrėk, kad varnai būtų paruošti skristi. — Nelaukęs atsakymo, lordas vadas apsuko žirgą ir nurisnojo palei akmenų sieną šaukdamas: — Ugnies! Duokite jiems ugnies!
Kartoti įsakymo Semui nereikėjo. Greitai, kiek tik nešė tuklios kojos, jis grįžo prie paukščių. Reikia iš anksto parašyti žinią, pagalvojo, kad būtų galima kuo greičiau paleisti paukščius. Bet, kol susikūrė šiokį tokį lauželį ir išsitirpino sušalusį rašalą, Semas užtruko ilgiau nei visada. Tada atsisėdo ant akmens, pasidėjo pašildytą rašalą, pasiėmė plunksną bei pergamento ir ėmė rašyti žinias.
Mus užpuolė sningant ir spaudžiant šalčiui, bet atmušėme juos su degančiomis strėlėmis, parašė jis, girdėdamas visame kieme aidintį komandas duodančio Torino Smolvudo balsą: „Įtempk, laikyk… leisk!“ Lekiančių strėlių švilpesys ausiai buvo toks pat malonus kaip motinos malda.
— Dekit, stipenos, liepsnokit! — kikendamas riktelėjo Daivenas.
Broliai ir džiaugsmingai šūkčiojo, ir keikėsi. Pavojus praėjo, parašė jis. Mes liekame Pirmųjų Žmonių Kumštyje. Semas vylėsi, kad tie vyrai iš lanko šaudo taikliau už jį.
Padėjęs tą laiškelį, jis paėmė kitą pergamento skiautelę. Vis dar kaunamės Kumščio tvirtovėje smarkiai sningant, brūkštelėjo jis ir tuo metu kažkas riktelėjo: „Jie vis tiek eina!“ — Mūšio baigtis neaiški.
— Ietininkai, pasiruoškite, — kažkas pasakė. Tai galėjo būti seras Maladoras, bet Semas nebuvo visiškai tikras.
Mirusieji užpuolė mus Kumštyje smarkiai sningant, vėl parašė jis, bet atmušėme juos ugnimi. Jis pasuko galvą. Bet per siaučiančią pūgą nematė nieko daugiau, tik stovyklos viduryje sukurtą didžiulį laužą, aplink kurį susijaudinę suko ratus raiti vyrai. Semas suprato, kad tai atsarginiai kariai, pasiruošę sutrypti priešus, prasiveržusius pro gynybinę sieną. Rankose jie laikė ne kalavijus, o deglus ir kaišiojo juos į laužą norėdami uždegti.
Tos būtybės supa mus iš visų pusių, išgirdęs nuo šiaurinio šlaito sklindančius riksmus, parašė Semas. Puola ir iš pietų, ir iš šiaurės. Ietys ir kalavijai negali jų sustabdyti, padeda tik ugnis. „Leisk, leisk, leisk!“ — kažkas garsiai riktelėjo tamsoje, kitas karys tarė: „Po galais, koks didžiulis…“, trečias sušuko: „Milžinas!“, o ketvirtas subliuvo: „Lokys, lokys!“ Sužvingo žirgas, ėmė loti šunys ir dabar jau rėkavo tiek daug karių, kad Semas nebegalėjo atskirti, kas ką sako. Jis ėmė rašyti greičiau, pylė žinią po žinios. Mus iš visų pusių puola tyržmogių šmėklos ir milžinas arba galbūt lokys. Tada išgirdo plieniniais ašmenimis kapojamo medžio traškesį, o tai galėjo reikšti tik viena. Šmėklos pralaužė gynybinę sieną. Kaunamės stovykloje. Pro Semvelį, link rytinės sienos pralėkė gera dešimtis raitų brolių, kiekvienas nešinas liepsnojančiu fakelu. Lordas vadas Mormontas pasitinka juos su ugnimi. Mes nugalėjome. Persvara mūsų. Mes neužleidžiame pozicijų. Skinamės kelią ir traukiamės link Sienos. Mus apsiautė Kumštyje ir smarkiai puola.
Vienas iš Šešėlių bokšto karių išsvirduliavo iš tamsos ir parkrito Semui prie kojų. Dar mėgino šliaužti, bet išleido paskutinį atodūsį ir liko gulėti per pėdą nuo laužo. Pralaimėjome, brūkštelėjo Semas, mūšis pralaimėtas. Mes visi pražuvę.
Ir kam jam dabar reikėjo prisiminti mūšį tvirtovėje? Semas to visai nenorėjo. Tik ne tą mūšį. Jis pamėgino prisiminti motiną, mažąją sesutę Talą arba tą merginą, vardu Džilė, iš Krasterio pilies. Kažkas suėmęs už peties jį papurtė.
— Kelkis, — išgirdo jis. — Semai, negali čia miegoti. Kelkis ir žingsniuok.
Aš nemiegojau, tik prisiminiau.
— Eik sau, — pasakė Semas, o jo žodžiai šaltame ore akimirksniu sušalo. — Man viskas gerai. Noriu pailsėti.
— Kelkis, — šiurkščiai ir dusliai tarstelėjo Grenas. Jis stovėjo prie Semo — aukštas, juodais apsnigtais drabužiais. — Senasis Lokys aiškiai pasakė: jokio poilsio. Tu numirsi.
— Grenai… — Semvelis nusišypsojo. — Ne, tikrai, man čia gera. Jūs keliaukite. Aš truputį pailsėsiu ir jus pasivysiu.
— Ne, nepasivysi. — Ruda vešli Greno barzda aplink burną buvo apšarmojusi. Su ta barzda jis atrodė kaip senis. — Tu sušalsi arba tave pačiups Kiti. Semai, kelkis!
Semas prisiminė, jog vakarą prieš jiems išvykstant nuo Sienos, Pipas, kaip paprastai, traukė Greną per dantį; šypsodamasis postringavo, girdi, joti su Grenu į žvalgybą — vienas malonumas, nes jis per daug kvailas ko nors bijoti. Grenas įsikarščiavęs ėmė tai neigti, kol staiga suvokė, ką šneka. Jis buvo kresnas, storasprandis ir stiprus — seras Aliseris Tornas praminė jį „Tauru“ (Semą jis vadino „seru Kiauliuku“, o Joną — „lordu Snou“), — tačiau su Semu elgėsi gana maloniai. Bet tik dėl Jono. Jei ne Jonas, nė vienas iš jų nebūtų su manimi draugavęs. O dabar Jono čia nebuvo, jiedu su Korinu Pusrankiu dingo Aidžiojoje perėjoje, greičiausiai žuvo. Semas būtų jį apraudojęs, bet tos ašaros būtų prišalusios prie skruostų, o jam taip lipo akys, kad vos laikėsi atsimerkęs.