Prie jų stabtelėjo pro šalį ėjęs aukštas, deglu nešinas brolis ir vieną nuostabią akimirką Semas pajuto, kad ugnis šildo jam veidą.
— Palikite jį, — patarė tas vyras Grenui. — Jei jis negali paeiti, tai yra pasmerktas. Pataupyk jėgas sau, Grenai.
— Jis atsistos, — atsakė Grenas. — Tik reikia, kad kas nors paduotų ranką.
Vyras nuėjo, kartu nusinešdamas ir palaimingą šilumą. Grenas pamėgino trūktelėti Semą už rankos ir pastatyti ant kojų.
— Skauda, — pasiskundė šis. — Liaukis, Grenai, nuplėši ranką. Liaukis.
— Po galais, tu toks sunkus… — Grenas pakišo rankas Semveliui po pažastimis, suniurnėjo ir trūktelėjęs pakėlė. Bet vos tik paleido, storulis vėl klestelėjo į sniegą. Tada Grenas jam spyrė — stipriai, net ledo pluta atšoko nuo bato ir sniegas pažiro į visas puses. — Stokis! — Jis spyrė vėl. — Stokis ir eik. Privalai eiti.
Semas pavirto ant šono ir susirietė mėgindamas apsisaugoti nuo spyrių. Per visus vilnos, odos ir šarvų sluoksnius ne kažin ką jautė, bet vis tiek skaudėjo. Maniau, kad Grenas mano draugas. Draugų spardyti nederėtų. Kodėl jie nepalieka manęs ramybėje? Man tik reikia pailsėti, ir tiek, pailsėti, truputį pamiegoti ir… galbūt truputį numirti.
— Jei paneši deglą, aš galėsiu nešti storulį.
Staiga jį kažkas išplėšė iš malonaus, minkšto sniego ir pakėlė; jis pakibo šaltame ore. Kažkas vieną ranką buvo pakišęs jam po pakinkliais, o kitą — po nugara. Semas pakėlė galvą, sumirksėjo. Jam prieš akis iškilo veidas — platus, negražių bruožų veidas su paplota nosimi, mažomis tamsiomis akutėmis ir vešlia, šiurkščia, ruda barzda. Jis tą veidą buvo matęs ir anksčiau, tik ne iš karto pažino. Polas. Mažasis Polas. Nuo deglo skleidžiamos šilumos ledas tirpo ir vanduo tekėjo Semui į akis. „Ar paneši jį?“ — išgirdo klausiant Greną.
— Kartą nešiau veršiuką. Sunkesnį už jį. Nunešiau jauniklį pas motiną, kad galėtų pažįsti.
Sulig kiekvienu Mažojo Polo žingsniu Semo galva linktelėdavo.
— Nereikia, — murmėjo jis, — paleisk mane, aš ne mažas vaikas. Aš — Nakties sargybos vyras. — Ir kūkčiodamas pridūrė: — Tiesiog leiskite man numirti.
— Patylėk, Semai, — sudraudė jį Grenas. — Pataupyk jėgas. Pagalvok apie savo seseris ir brolį. Apie meisterį Eimoną. Apie savo mėgstamus valgius. Jei nori, gali net padainuoti.
— Garsiai?
— Tyliai, kad niekas negirdėtų.
Semas mokėjo daugybę dainų, bet kai pamėgino bent vieną prisiminti, jam nieko neišėjo. Visi žodžiai išgaravo iš galvos. Vėl sukūkčiojęs, jis tarė:
— Nemoku jokių dainų, Grenai. Kelias mokėjau, bet jau nepamenu.
— Žinoma, kad pameni, — atsakė Grenas. — O kaip „Lokys ir mergelė“? Ją moka visi. Buvo kartą lokys, lokys! Juodas ir rudas plaukų kamuolys.
— Ne, tik ne šitą, — ėmė maldauti Semas. Į Kumštį įsiveržęs lokys buvo be plaukų, o pūvanti mėsa vos laikėsi ant kaulų. Apie lokius Semas nenorėjo galvoti. — Nereikia dainų. Prašau, Grenai…
— Tada galvok apie savo varnus.
— Jie niekada nebuvo mano. — Jie buvo lordo vado ir Nakties sargybos varnai. — Jie priklausė Juodajai piliai ir Šešėlių bokštui.
Mažasis Polas susiraukė.
— Četas sakė, kad galėsiu turėti Senojo Lokio varną, tą, kuris šneka. Prikaupiau jam lesalo ir viso kito. — Jis papurtė galvą. — Bet pamiršau. Palikau lesalą ten, kur buvau paslėpęs. — Mažasis Polas sunkiai plumpino į priekį, sulig kiekvienu žingsniu išleisdamas iš burnos balsvą garą, ir staiga paklausė: — Gal galėčiau gauti vieną iš tavo varnų? Tik vieną. Niekada neleisčiau Larkui jo suvalgyti.
— Varnų nebėra, — paaiškino Semas. — Man labai gaila… — Ir jam iš tiesų buvo labai gaila. — Dabar jie grįžta prie Sienos.
Vėl išgirdęs karo ragus, duodančius Nakties sargybos vyrams ženklą lipti ant arklių, jis paukščius paleido. Du trumpi pūstelėjimai ir vienas ilgas — tai buvo įsakymas sėsti ant arklių. Bet sėsti į balnus nebuvo jokios prasmės, nebent būtų buvę nuspręsta palikti Kumštį, o tai reiškė, kad mūšis pralaimėtas. Tuomet Semą apėmė tokia baimė, kad daugiau nieko negalėjo imtis, tik atidaryti narvus. Ir tik žvilgsniu nulydėjęs paskutinį per pūgą plasnojantį ir tolstantį varną jis prisiminė, kad pamiršo išsiųsti bent vieną iš parašytų laiškelių.
— Ne! — suklykė jis. — Ak, ne, ne, ne…
Snigo ir gaudė karo ragai. „Tū-tū-tūūū… — ūkė jie, — ant arklių, ant arklių, ant arklių!“ Ant didelio akmens Semas pamatė tupint du varnus ir tekinas leidosi jų gaudyti, bet paukščiai pakilo ir, tingiai mosuodami sparnais, per pūgą nuskrido į skirtingas puses. Vieną jis dar mėgino vytis, — sunkiai šnopuodamas, leisdamas iš nosies tirštus baltus garų kamuolius, paskui suklupo, pargriuvo ir atsidūrė už dešimties pėdų nuo gynybinės sienos.
O paskui… jis prisiminė, kad žengdami per akmenis pasirodė numirėliai su veiduose ir gerklėse įstrigusiomis strėlėmis. Vieni vilkėjo šarvinius marškinius, kiti buvo beveik nuogi… daugiausia tyržmogiai, bet keli buvo apsirengę ir juodais pablukusiais drabužiais. Semas prisiminė, kad vienas Šešėlių bokšto vyrų ietimi kiaurai perdūrė tai būtybei balsvą minkštą pilvą, bet ši svirduliuodama nukrypavo link koto galo, ištiesė juodas rankas ir suko broliui galvą tol, kol jam iš burnos plūstelėjo kraujas. Semas beveik neabejojo, kad būtent tuomet jam pirmą kartą neišlaikė pūslė.
Jis neprisiminė bėgęs, bet, matyt, bėgo, nes atitoko jau kitoje stovyklos pusėje, prie laužo, su senuoju seru Otinu Vitersu ir keliais šauliais. Seras Otinas klūpojo sniege įsistebeilijęs į aplink juos siaučiančią sumaištį, kol pro šalį lekiantis žirgas be raitelio kanopa įspyrė jam į veidą. Šauliai nekreipė į jį dėmesio. Jie į tamsą laidė degančias strėles. Semas matė, kaip į vieną numirėlį pataikė strėlė, matė, kaip jį prarijo liepsnos, bet jam už nugaros šmėžavo dešimtys kitų ir dar milžiniškas blyškus pavidalas, — greičiausiai tai ir buvo lokys, — negana to, netrukus šauliams baigėsi strėlės.
O tada Semas kažkaip atsidūrė ant žirgo. Tai nebuvo jo žirgas ir jis neprisiminė, kad būtų lipęs į balną. Gal tai buvo arklys, kanopa suknežinęs serui Otinui veidą? Pučiami ragai vis dar gaudė, tad jis paragino žirgą ir pasuko jį į tą pusę, iš kurios sklido garsas.
Vykstant skerdynėms, viešpataujant chaosui ir siaučiant pūgai Paniurėlį Edą jis rado sėdintį ant savo ristūno ir laikantį ietį, ant kurios buvo užmauta paprasta juoda vėliava.
— Semai, — paprašė Edas, — gal galėtum mane pažadinti? Sapnuoju siaubingą košmarą.
Kiekvieną akimirką į balnus sėdo vis daugiau vyrų. Juos kvietė karo ragai. „Tū-tū-tūūū!“
— Jie prie vakarinės sienos, milorde! — sušuko Torinas Smolvudas Senajam Lokiui, iš paskutiniųjų mėginančiam suvaldyti žirgą. — Pasiunčiau rezervą…
— NE! — Mormontui teko šaukti visa gerkle, kad perrėktų pučiamus ragus. — Grąžink juos, turime prasiskinti sau kelią ir trauktis. — Priešakinis būry! — sugriaudėjo jis. — Išsirikiuokite pleištu, josime. Pietiniu šlaitu, o tada į rytus!