— Milorde, pietiniame šlaite jų knibždėte knibžda!
— Kiti šlaitai per statūs, — atsakė Mormontas. — Mums reikia…
Pamatęs per sniegą atsvirduliuojantį lokį, lordo vado eržilas sužvengė, atsistojo piestu ir vos neišmetė jo iš balno. Semas vėl prileido kelnes. Nemaniau, kad pūslėje dar ko nors likę… Lokys buvo negyvas, išblyškęs ir pūvantis, kailis ir oda apirę, nusilaupę, pusė priekinės dešinės kojos apdegusi, bet pabaisa vis tiek žingsniavo. Gyvos buvo tik jo akys. Skaisčiai mėlynos, kaip Jonas ir sakė. Jos švietė nelyginant sušalusios žvaigždės. Torinas Smolvudas žvėrį puolė ilguoju kalaviju, laužo šviesoje gelsvai ir rausvai tviskančia geležte. Užsimojęs jis vos nenukirto lokiui galvos. O tada lokys nusuko galvą jam.
— JOJAM! — sukdamas žirgą riktelėjo lordas vadas.
Kai pasiekė gynybinę sieną, jų žirgai lėkė šuoliais. Anksčiau Semas visuomet labai bijodavo šokti su žirgu per kliūtį, bet neaukšta akmenų siena grėsmingai artėjo ir jis suprato neturįs iš ko rinktis. Tad paragino žirgą, užsimerkė, suinkštė ir ristūnas pernešė jį per sieną, — nežinia kaip, bet pernešė. Jam iš dešinės jojančio kario žirgas suklupo ir kartu su raiteliu nusirito kūliais tarsi plieno, odos ir iš siaubo klaikiai žvengiančio gyvulio kamuolys, paskui juodu apspito numirėliai, ir properša pleište užsivėrė. Staiga jie nėrė šlaitu žemyn per juos sučiupti mėginančias juodas rankas, degančias mėlynas akis ir siaučiančią pūgą. Kai kurie arkliai klupo ir ritosi, skriejo išmesti iš balnų vyrai, sukdamiesi ore lėkė deglai, kirviai ir kalavijai smigo į negyvus kūnus, o Semvelis Tarlis kūkčiojo beviltiškai ir taip stipriai įsikibęs savo žirgo, kad anksčiau nė nenumanė turintis tiek jėgų.
Semvelis jojo pačiame besitraukiančio priešakinio būrio viduryje, iš visų pusių apsuptas brolių. Iš pradžių kartu su jais bėgo ir šuo, liuoksėdamas žemyn apsnigtu šlaitu, tai nuklysdamas į šalį, tai vėl painiodamasis arkliams po kojomis, bet paskui atsiliko. Numirėliai nesitraukė, tad žirgai griovė juos ir trypė kanopomis. Tačiau net ir parkritę jie mėgino sučiupti kalavijus ir balnakilpes, graibstė lekiančių žirgų kojas. Semas matė, kaip vienas numirėlis dešinės rankos nagu perrėžė ristūnui pilvą, o kaire įsitvėrė jo balno.
Paskui jie atsidūrė tarp medžių, Semo žirgas, taškydamas vandenį, perbrido beužšąlantį upokšnį ir už nugaros vykstančių skerdynių triukšmas ėmė slopti. Jis atsisuko iš palengvėjimo vos nepraradęs žado… tik staiga iš krūmų iššoko juodai apsirengęs vyras ir išvertė jį iš balno. Semas taip ir nepamatė, kas tai padarė; užpuolikas akimirksniu liuoktelėjo ant žirgo ir nušuoliavo. Jis dar mėgino vytis žirgą, tačiau bėgant kojos užkliuvo už medžio šaknies, jis skaudžiai žnektelėjo ant žemės ir tysojo ten verkdamas kaip mažas vaikas tol, kol jį rado Paniurėlis Edas.
Tai buvo paskutinis ryškus Semo prisiminimas apie Pirmųjų Žmonių Kumštį. Paskui, po kelių valandų, jis drebėdamas stovėjo tarp kitų likusių gyvųjų, iš kurių maždaug pusė buvo raiti, o kita pusė — pėsti. Tuomet jie buvo jau už kelių mylių nuo Kumščio, nors Semas neprisiminė, kaip sukorė tokį kelią. Daivenas nuvedė šlaitu penkis nešulinius arklius, tempusius sunkų maisto, alyvos ir deglų krovinį, ir dabar jiems buvo likę trys. Senasis Lokys įsakė perskirstyti nešulius taip, kad kurio nors vieno arklio ir jo nešulio praradimas nebūtų didelė nelaimė. Jis atėmė žirgus iš sveikų vyrų ir atidavė juos sužeistiems, tvarkingai surikiavo pėstininkus ir paskyrė deglų nešėjus, turinčius saugoti jų kolonos šonus ir galą. Man tik reikia eiti, tarė sau Semas ir žengė pirmą žingsnį link namų. Bet nepraėjus nė valandai turėjo sukaupti paskutines jėgas, o dar vėliau ėmė atsilikti…
Semas matė, kad jie ir dabar atsilieka. Jis prisiminė, jog Pipas kartą sakė, girdi, Mažasis Polas — stipriausias Nakties sargybos vyras. Tikrai stipriausias, nes mane neša. Ir vis dėlto pusnys vis gilėjo, kelias darėsi vis pavojingesnis ir Polo žingsniai vis trumpėjo. Prajojo dar vienas būrelis raitelių, — sužeistų vyrų, abejingai nužvelgusių Semą apsiblaususiomis akimis. Juos pralenkė ir keli deglų nešikai.
— Atsiliekate, — pasakė vienas iš jų.
Kitas jam pritarė:
— Niekas nenori tavęs laukti, Polai. Palik tą paršą negyvėliams.
— Jis žadėjo, kad gausiu paukštį, — paaiškino Polas, nors, tiesą sakant, Semas nieko panašaus nesakė. Varnai ne mano, kaip galiu juos dalyti? — Noriu varno, kuris šnekėtų ir lestų man iš delno.
— Prakeiktas kvailys, — nusikeikė deglą nešantis vyras. Ir nuėjo sau.
Po valandėlės Grenas staiga sustojo.
— Likome vieni, — dusliai tarė. — Nematau kitų deglų. Ar tai buvo ariergardas?
Mažasis Polas nesumetė, ką jam atsakyti. Stipruolis tik suniurnėjo ir suklupo. Drebančiomis rankomis švelniai paguldė Semą į pusnį.
— Daugiau negaliu tavęs nešti. Norėčiau, bet… negaliu, — tirtėdamas visu kūnu pasakė.
Siūbtelėjęs vėjas sujudino medžių šakas ir bloškė jiems į veidus sniego. Šalo taip smarkiai, kad Semas jautėsi nuogas. Jis apsižvalgė dairydamasis kitų deglų, bet nebuvo matyti nė vieno. Tik tas, kurį nešė Grenas. Nuo jo galo, tarsi blyškios rausvai gelsvų šilkų draiskanos, kilo liepsnos. Per jas Semas matė tamsą. Šis deglas greitai užges, dingtelėjo jam, ir mes liksime visiškai vieni, be maisto, be draugų ir be ugnies.
Bet jis klydo. Jie toli gražu nebuvo čia vieni.
Sušnarėjusios apatinės didžiulio spygliuočio šakos tyliai nusimetė sniego naštą. Grenas atsisuko ištiesęs ranką ir mėgindamas pasišviesti deglu.
— Kas čia eina?
Iš tamsos išniro žirgo galva. Semas pajuto palengvėjimą, bet paskui atidžiau įsižiūrėjo į gyvulį. Žirgas buvo apšerkšnijęs, tarsi apgaubtas tviskančia sušalusio prakaito skraiste, o iškritęs iš prarėžto pilvo vilkosi juodų sušalusių žarnų gumulas. Ant jo sėdintis raitelis buvo išbalęs kaip sniegas. Semas tyliai ir bailiai suinkštė. Jis taip išsigando, kad vėl vos neapsišlapino, bet jo kūnas buvo sukaustytas šalčio, — tokio stipraus, kad, rodės, užšalo ir pūslė. Kitas grakščiai nulipo nuo arklio ir atsistojo sniege. Jis buvo plonas kaip kalavijo ašmenys ir balsvas. Judant jo šarvai slankiojosi ir ribuliavo, o pėdos neduobė ką tik iškritusio sniego paklotės.
Mažasis Polas nusijuosė ant nugaros pakabintą ilgakotį kirvį.
— Kam paskerdei žirgą? Tai buvo Mounėjaus žirgas.
Semas ėmė apgraibomis ieškoti kalavijo rankenos, bet jo makštis buvo tuščia. Jis tik dabar prisiminė, kad ginklą prarado Kumščio tvirtovėje.
— Eik sau! — riktelėjo Grenas atkišęs deglą ir žingtelėjo į priekį. — Eik sau arba sudegsi! — Ir pagrasino tai būtybei ugnimi.
Nuo Kito kalavijo sklido blausi melsva šviesa. Jis šoko prie Greno greitai kaip žaibas, mosuodamas ginklu. Kai melsvi kaip ledas ašmenys perėjo kiaurai liepsnas, Semui ausis užgulė nepakeliamai šaižus klyktelėjimas. Užkliudytas liepsnojantis deglo galas nukrito į šoną ir įsmuko į gilią pusnį, o ugnis akimirksniu užgeso. Ir Grenas liko vien su trumpa medine lazdele rankoje. Plūsdamasis jis sviedė ją į Kitą, o Mažasis Polas puolė tą būtybę kirviu.
Staiga Semą apėmė tokia baimė, kokios niekada anksčiau nebuvo jautęs, — o Semveliui Tarliui buvo pažįstami visi baimės atspalviai. „Motin, pasigailėk, — pro ašaras ištarė jis, iš to siaubo pamiršęs senuosius dievus. — Tėve, apsaugok mane, ak… ak…“ Pirštais užčiuopęs durklo kotą, Semas jį tvirtai suspaudė.