Numirėliai buvo lėti ir nerangūs, bet Kitas buvo vikrus ir lengvas kaip vėjo nešamas sniegas. Jis išsilenkė Polo kirvio, jo šarvai suribuliavo, o tada krištolinis jo kalavijas pasviro, pasisuko, pataikęs į Polo šarvinių marškinių grandinių tarpą, pervėrė odą ir vilną, ir minkštuosius kūno audinius. Kalavijo geležtė tęsiamai čekštelėjusi išlindo jam per nugarą, ir Semas išgirdo kirvį paleidusį Polą tarstelint: „Oi…“ Pervertas, kraujui plūstant ant kalavijo ir garuojant, galiūnas ištiesė rankas mėgindamas pasiekti žudiką ir tikriausiai būtų pasiekęs, bet parkrito. Krentančio jo kūno svoris ištraukė keistą blyškų kalaviją Kitam iš rankų.
Daryk ką nors. Liaukis verkšlenti ir kovok, mažvaiki. Kaukis, baily. Semui atrodė, kad išgirdo savo tėvą, Aliserį Torną, savo brolį Dikoną ir rekrūtą Rastį. Baily, baily, baily. Jis nervingai sukikeno svarstydamas, ar jie ir jį pavers numirėliu, didžiuliu, taukais aptekusiu, baltu numirėliu, visur kliūvančiu savo negyvomis pėdomis ir klupinėjančiu. Padaryk tai, Semai. Ar dabar prabilo Jonas? Jonas buvo miręs. Tu gali. Gali. Tiesiog imk ir padaryk. Ir jau po akimirkos Semas netvirtais žingsniais puolė į priekį ir užsimerkęs, veikiau krisdamas, nei bėgdamas, abiem rankomis laikydamas durklą ir nesitaikydamas suvarė jį į tą, kuris stovėjo priešais. Jis išgirdo trakštelėjimą — taip trakšteli ledas, kai ant jo užlipa vyras, — ir tokį garsų ir šaižų klyksmą, kad delnais užsispaudęs ausis svirduliuodamas žingtelėjo atatupstas ir skaudžiai klestelėjo ant užpakalio.
Atsimerkęs pamatė Kito šarvus, tirpstančius ir srovelėmis tekančius tai būtybei per kojas, ir blankiai melsvą kraują, šnypščiantį ir garuojantį aplink juodą, gerklėje stirksantį drakonų stiklo durklą. Numirėlis abiem baltomis kaip kaulas rankomis pamėgino durklą ištraukti, bet jo pirštai, vos palietę vulkaninį stiklą, ėmė tirpti ir garuoti.
Semas pasivertė ant šono ir išpūtęs akis žiūrėjo, kaip Kitas traukiasi, tirpsta palikdamas balą, o ši sparčiai garuoja. Po dvidešimties širdies dūžių jis išgaravo ir virto vos matomu, balsvu rūku. Liko tik balti, sustiklėję kaulai, trapūs ir spindintys, bet palengva nyko ir jie. Pagaliau liko tik drakonų stiklo durklas, apgaubtas garų kamuolio, tarsi būtų buvęs gyvas ir prakaitavęs. Grenas pasilenkė paimti ginklo, bet akimirksniu jį paleido.
— Dievai, koks šaltas…
— Vulkaninis stiklas. — Semas šiaip taip atsiklaupė. — Dar vadinamas obsidianu. Drakonų stiklas. Drakonų stiklas. — Jis sukikeno, paskui pravirko ir pasilenkęs išvėmė visą savo drąsą ant sniego.
Grenas padėjo Semui atsistoti, patikrino Mažojo Polo pulsą ir užspaudė jam akis, o tada vėl čiupo durklą. Ir šį kartą jo nenumetė.
— Pasilik jį, — tarė Semas. — Tu nesi bailys kaip aš.
— Tu toks bailys, kad nudūrei Kitą. — Grenas mostelėjo durklu. — Pažvelk ten, už medžių. Matai rauzganą šviesą? Aušta rytas, Semai. Švinta. Ten turėtų būti rytai. Jei eisime į rytus, turėtume pasivyti Mormontą.
— Jei taip sakai… — Semas padaužė kairę pėdą į medžio kamieną norėdamas nupurtyti sniegą. Paskui dešinę. — Pamėginsiu. — Vyptelėjęs jis žengė vieną žingsnį. — Labai pasistengsiu. — Ir žengė dar vieną.
Tirionas
Ant tamsiai raudonos tunikos iš plaštakų sunerta lordo Taivino grandinė spindėjo auksu. Jam įėjus, lordai Tairelis, Redvainas ir Rovanas kaipmat susibūrė aplink jį. Lordas Taivinas su kiekvienu pasisveikino, kažką tyliai pasakė Veiriui, pabučiavo aukštojo septono žiedą, pakštelėjo į skruostą Sersėjai, paspaudė ranką didžiajam meisteriui Paiseliui ir atsisėdo į karaliaus vietą ilgo stalo gale, tarp dukters ir brolio.
Tirionas, įsitaisęs ant kelių pagalvių, kad galėtų matyti visus, sėdinčius prie stalo, užėmė seną Paiselio vietą kitame stalo gale. Nepatenkintas Paiselis atsisėdo šalia Sersėjos, — toliau nuo neūžaugos sėdėjo tik karalius, kurio vietos didysis meisteris negalėjo užimti. Iš jo buvo likę vien oda ir kaulai, jis vaikščiojo remdamasis kreiva lazda ir eidamas tirtėjo, o vietoj kadaise nešiotos puikios žilos barzdos ant jo ilgo paukštiško kaklo stirksojo vos keli žili plaukai. Tirionas žvelgė į jį be menkiausio gailesčio.
Kitiems dėl vietų prie stalo teko pakovoti: lordui Meisui Taireliui, stambiam tvirtam vyrui rusvais garbanotais plaukais ir stačiakampe, jau gerokai pražilusia barzda; Paksteriui Redvainui, gunktelėjusiam ir liesam Arboro lordui, kurio plikės pakraščius puošė rausvai rusvų plaukų kuokštai; Mačiui Rovanui, Goldengrouvo lordui, apkūniam, švariai nusiskutusiam ir išpiltam prakaito; aukštajam septonui, gležno sudėjimo vyrui reta žila barzda. Per daug nepažįstamų veidų, pagalvojo Tirionas, per daug naujų žaidėjų. Kol trūnijau lovoje, žaidimas pasikeitė ir niekas man nepaaiškins jo taisyklių.
Tiesa, lordai elgėsi su juo gana mandagiai, bet Tirionas matė, kaip vyrams nejauku į jį žiūrėti.
— Ta tavo grandinė buvo tikrai gudrus sumanymas, — linksmai tarė Meisas Tairelis, o lordas Redvainas, pritariamai linktelėjęs, taip pat džiugiai pridūrė:
— Tikrai, tikrai labai gudrus žingsnis, Haigardeno milordas kalba visų mūsų vardu.
Pasakykite tai šio miesto žmonėms, niūriai pagalvojo Tirionas. Paaiškinkite tai prakeiktiems dainiams, traukiantiems dainas apie Renlio šmėklą.
Meiliausiai su juo elgėsi dėdė Kevanas: pabučiavo į skruostą ir tarė:
— Lanselis man pasakojo, koks buvai narsus, Tirionai. Jis tave labai vertina.
Geriau tegul ir toliau giria, o jei ne, šį bei tą apie jį papasakosiu. Tirionas prisivertė nusišypsoti ir atsakė:
— Gerasis pusbrolis man per daug malonus. Tikiuosi, jo žaizda gyja?
Sero Kevano veidas apsiniaukė.
— Vieną dieną jis atrodo stipresnis, o kitą… kelia mums nemenką susirūpinimą. Tavo sesuo dažnai aplanko jį ligos patale, pakelia dvasią ir už jį pasimeldžia.
Bet ko ji jam meldžia — gyvenimo ar mirties? Sersėja begėdiškai pasinaudojo jų pusbroliu ir lovoje, ir ne tik. Žinoma, ji tikėjosi, kad dabar, kai jos tėvas čia ir pusbrolis jai daugiau nereikalingas, šią mažytę paslaptį Lanselis saugos ir nusineš į kapą. Bet ar ji galėtų būti tokia žiauri ir jį nužudyti? Pažvelgęs į Sersėją niekada nebūtum įtaręs, kad galėtų. Ji atrodė žavinga, nekaltai flirtavo su lordu Taireliu, kai jiedu šnekėjosi apie Džofrio vestuvių puotą, lordo Redvaino dvynius gyrė už drąsą, šmaikščiomis replikomis ir šypsenomis minkštino paniurusiam lordui Rovanui širdį ir persimesdavo vienu kitu romiu žodeliu su aukštuoju septonu.
— Ar galėtume pirmiausia aptarti pasiruošimą vestuvėms? — lordui Taivinui užėmus savo vietą, paklausė ji.
— Ne, — atsakė tėvas. — Pirmiausia aptarsime karo reikalus. Veiri…
Eunuchas visiems meiliai nusišypsojo.
— Turiu jums puikių naujienų, mano lordai. Vakar auštant mūsų narsusis lordas Rendilas netoli Prieblandos Slėnio užklupo Robetą Gloverį ir privertė su savo pajėgomis pasitraukti prie jūros. Abi pusės neteko daug karių, bet galų gale mūsų šalininkai nugalėjo. Pranešama, kad žuvo tūkstantis vyrų, tarp jų ir seras Helmanas Tolhartas. Dabar Robetas Gloveris su sumušta ir visiškai pakrikusia savo kariuomene grįžta į Harenholą vildamasis, kad pakeliui įvyks stebuklas ir jis sutiks šaunuolį serą Gregorį ir ištikimus jo karius.